Kasmet vasario 11 d. visame pasaulyje minima moterų ir mergaičių moksle diena. Ši diena – puiki proga dar labiau paskatinti moteris įsitraukti į įvairias mokslo sritis. Taip pat ir atsigręžti į tas moteris, kurios neigdamos stereotipus visuomenėje, skinasi kelią mokslo srityje. Viena jų – Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNUS TECH) Stojančiųjų priėmimo ir informavimo centro direktorė dr. Justė Rožėnė. Ji teigia, kad dažnu atveju moterys nedrįsta savo jėgų išbandyti inžinerijos srityje ne tik dėl jas supančios aplinkos, bet ir žmonių, kurie perša įvairias stigmas.
Kodėl merginos dažniausiai renkasi studijuoti socialinius / humanitarinius mokslus, o vyrai – tiksliuosius?
Studijų pasirinkimą dažnai nulemia aplinka, o tai mane neramina. Dar nuo mažens mergaitėms perkame lėles, rožinius daiktus, minkštus žaislus, darželyje raginame jas žaisti virtuvėlėje, dainuoti, šokti ir dar atrodyti gražiai ir tvarkingai. Jau nuo mažų dienų mergaitės menamos tikėti, kad tos veiklos – joms. Imame blokuoti mintis apie gebėjimą konstruoti, išsitepti ar eksperimentuoti.
Mokykloje didžiulę įtaką mergaitėms daro ir stigmomis besivadovaujantys mokytojai. Tai galiu patvirtinti besiremdama savo asmenine patirtimi. Baigusi mokyklą stojimų pageidavimų sąraše įrašiau Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos bei Azijos (Sinologijos) studijas, kurioms ne juokais ruošiausi, lankiau teatro studiją, skaičiau kalnus knygų, rašiau recenzijas, vakarais lankiau kinų kalbos kursus, laikiau stojamuosius egzaminus. Tačiau atsitiktinumo dėka įstojusi į inžinerines studijas, negalėjau nustoti lieti ašarų. Stereotipai, verčiantys mus rinktis vieną ar kitą kelią, gali būti paneigti tik šviečiant visuomenę, rodant pavyzdžius, didinant skirtingų veiklų vaikams prieinamumą.
Kaip į mokslinę karjerą pritraukti daugiau moterų?
Mūsų visuomenėje vyrauja stigmos, kurios tarsi sukausto tavo istoriją girdintį žmogų ir jo vidinis kritikas ima sakyti „tai ne tau“, „tu to nesugebėtum“. Tik gyvenimiški pavydžiai gali supažindinti su mokslininko kasdienybe, kuri nėra stebuklinga, o jo genialumas slypi paprastume, disciplinoje ir nuosekliame darbe.
Kaip būtų nuostabu, jei daugiau mokslininkių moterų kalbėtų ne tik apie savo tyrimus, bet ir mažus pasiekimus kasdienybėje, savo dienotvarkę. Ji itin spalvinga bei įvairi, o tuo pat metu ir lanksti. Mane supa daugybė moterų, kurios yra įkvepiančios, jos gimdo ir augina vaikus, keliauja, gauna apdovanojimus už mokslinius pasiekimus, geba dėstyti ir įkvėpti studentus, rašo knygas, turi hobius, domisi menais.
Su kokiais stereotipais apie moteris teko susidurti?
Visi, kad ir kaip gaila juos taip vadinti, standartiniai dalykai – kad moteris neturi loginio mąstymo, grafinio įsivaizdavimo, nesiorientuoja erdvėje. Bandoma įtikinti, kad moterys negali priimti sprendimų, jų veiksmai valdomi emocijų, jos negeba bendradarbiauti tarpusavyje ir atlikti vyriškais vadinamų darbų. O jei tai ir daro, tai tik bandydamos atkreipti į save dėmesį. Specialiai imtis veiksmų įsitikinimams pakeisti – nereikia. Aš jau dabar matau, kad kasdienybėje moterys tiesiog tikslingai ir darbščiai darydamos tai, kas joms patinka, rodo pavyzdį, kad viskas yra kiek kitaip.
Kaip manote, kokią pridėtinę vertę inžinerijos sričiai suteikia moterys?
Manau, kad inžinerija – labai žemiška ir kasdieniška, o būtent moterys buitiniuose darbuose yra genialios. Juk jos geba puikiai atlikti keletą darbų vienu metu, optimizuoti veiksmus, organizuoti, planuoti, yra pastabios smulkmenoms ir kt. Visos šios savybės neatsiejamos nuo inžinerijos. Labai norėčiau, kad moterys, tiek inžinerijoje, tiek moksle, pasikviestų savo močiutę, mamą, sesę ar brolį ir leistų jiems iš arčiau pamatyti savo kasdienybę tam, kad visuomenės nuomonė keistųsi, ji laisvėtų ir tuomet galėtų įkvėpti kitus.
Kas paskatino domėtis inžinerija? Kur slypi jos žavesys?
Galiu padėkoti tik likimui ir pačiai sau, nes susiklosčius netikėtiems stojimo rezultatams ir įstojus į studijas inžinerijos srityje, nusprendžiau išbandyti savo jėgas, nors ir šventai tikėjau, kad man nepavyks. Bet nuvydama tokias mintis ir įsikibusi į savo užsispyrimą, kartodama, kad turiu bandyti, kad nieko blogesnio įvykti negali, mažais žingsniais ėjau link suvokimo, kad inžineriniai dalykai man tinka ir netgi patinka. O taip bauginę ir po dešimtos klasės mokykloje su didžiausiu džiaugsmu atsisakyti fizikos, chemijos dalykai universitete tapo vienais įdomiausių. Tuomet atsirado pasitikėjimas savo jėgomis, sugebėjau paskatinti save ieškoti praktinio įgytų teorinių žinių pritaikymo, o tai mane tik sustiprino.
Šioje srityje mane žavi neribotos inžinerinio mąstymo galimybės: gali dirbti pramonėje tiek konstruktoriumi, tiek puikiu vadybininku, tiek vadovu ar kūrėju, perteikti savo praktines ir teorines žinias akademinėje bendruomenėje, įkvėpti jaunus žmonės kurti naudojant inžinerines žinias ir galų gale būti puikiu paprasčiausioje kasdienybėje – išmanyti automobilio ar buitinės technikos gedimo priežastis, padėti kitiems, suktis buityje ne tik su mama, bet ir smagiai leisti laiką su tėčiu dirbtuvėse ir netgi atlikti makiažą, pritaikant tam tikras fizikos ar medžiagotyros žinias.
Su kokiais iššūkiais susidūrėte eidama mokslo keliu?
Sunkumai, su kuriais susidūriau, turbūt buvo nulemti tik vidinių savybių – laiko stoka, siekiant kuo geriau įgyvendinti išsikeltus tikslus. Kartais tenka sau priminti, kad nieko nėra tobulo, bet pervargti yra pavojinga. Pasirenkant šį kelią taip pat turi ugdyti savidiscipliną, kuri ne tik padės pasiekti tikslą, bet ir neleis pasitenkinti vidutiniais rezultatais. Šiame kelyje viskas priklauso nuo tavęs pačio.
Esate ne tik stojančiųjų ir priėmimo informacijos centro direktorė, bet ir dėstytoja. Kaip į jus, moterį, dėstančią tiksliuosius dalykus, reaguoja studentai?
Pradėjusi dėstyti susidūriau su įvairiomis reakcijomis. Kartais tai ir nuostabos pilni veidai, o kartais – garsūs nusistebėjimai: „Oho, negi tokia jauna dėstytoja ir dar moteris gali būti mechanikoje“. Esu susidūrusi su studentais, kurie abejoja mano žiniomis, skeptiškai ar atsainiai klausosi, tačiau dirbant toliau, labai smagu stebėti studentų perversmą. Tokiais išgyvenimais nevengiu pasidalinti viešoje erdvėje ar asmeninėje socialinių tinklų paskyroje.
Gyvenimiška situacija – studentai vien vyrukai, panašaus amžiaus, kaip ir aš. Paskaitos metu susiduriu su akivaizdžiomis nuostatomis – per jauna, ką ji supranta inžinerijos srityje, ką ji bando paaiškinti? Aš pripratusi prie tokių komentarų, bet visada ateina metas, kai žinai, jog nuostatos pasikeitė, o tavo tikslas pasiektas. Kaip tą suprantu? Paskaitų pabaigoje studentai klausia, ar galės kreiptis ir konsultuotis dėl baigiamųjų darbų rašymo, kai jiems nebedėstysiu. Dėstytojo darbas nėra lengvas, bet pasiekti tikslai verčia šypsotis.
Kokią vietą Jūsų gyvenime užima inžinerija?
Tai dalis manęs ir visuma aplink, net paprasčiausi kasdieniai darbai atliekami lengviau ir optimizuojant patį procesą. Esu nustebinusi ir plaukų meistrę, su kuria diskutavau apie naujausių rinkoje procedūrų kenksmingumą plaukams. Sulaukiau klausimo, kokius plaukų specialistams skirtus kursus baigiau, o išties – tai tik inžinerinio mąstymo pasekmės, kurios padeda galvoje apjungiant įgytas žinias.
Koks yra pats svarbiausias Jūsų mokslinis pasiekimas?
Manau, kad didžiausias mokslinis pasiekimas yra mokslininko kelio pavyzdys jaunesnėms sesėms, kurios galėjo stebėti mano darbus iš arti. Labiausiai širdį paglostęs momentas buvo tuomet, kai mažoji sesė namuose pasirodė apsirengusi panašiai, kaip rengiuosi aš. Ji man pasakė, kad mokykloje vykstančios karjeros dienos metu ji bus mokslininkė-dėstytoja, visai, kaip ir aš. Tai tik įrodė, kad jokie moksliniai pasiekimai nėra svarbūs, jeigu jie neturi teigiamos įtakos visuomenei.
Galerija
