Vieni žmonės mėgsta dirbti vieni, tuomet jiems gimsta geriausios idėjos, dienos šviesą išvysta dėmesį kaustantys projektai. Tuo tarpu kitiems, priešingai, reikia komandos, su kurios nariais galėtų gvildenti ir aptarti įvairias idėjas, pasisemti patirties, išmokti ko nors naujo, jaustis saugesni. „Kai dirbau vienas, sunkiausia būdavo tai, kad tekdavo viską daryti pačiam. Dabar dirbdamas galiu pasitarti, išgirsti ir kitų nuomonę“, – teigia Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Kūrybinių industrijų fakulteto alumnas, laidų vedėjas Lukas Keraitis. Su juo kalbamės apie kuriamus projektus, universiteto įtaką pasirinkimams, bendruomeniškumo jausmą.
Kokiomis veiklomis užsiimate?
Trejus metus vedžiau radijo laidą „Skaitmeniniai horizontai“, tačiau rudenį nusprendžiau atsisakyti šios veiklos. Taip pat maždaug pusę metų buvau tinklaraščio „Nebegėda“ tinklalaidžių autorius. Šiuo metu esu LRT Plius laidos „Mokslo sriuba“ reportažų autorius, laidos „Lukas ir Ludis“ vedėjas. Dažnai moderuoju diskusijas, vedu konferencijas, groju grupėje „Abudu“.
Papasakokite apie darbus radijuje, tinklaraštyje plačiau. Kaip nusprendėte jų imtis?
Radijas mane traukė jau seniai. Paauglystėje norėjau įkurti savo nelegalią radijo stotį, bet taip ir nesiėmiau veiksmų, kad galėčiau šią idėją įgyvendinti. Kai įstojau į universitetą ir atsikrausčiau gyventi į Vilnių, jau rugsėjį man labai pasisekė – tapau „Žinių radijo“ laidos „Pats sau bosas“ vedėju. Kalbindavau startuolių kūrėjus. Viskas buvo nauja, pradėjau nuo nulio, tačiau tai suteikė motyvacijos greitai mokytis. Buvo nedrąsu, tačiau galvojau, kad pasisemsiu patirties: pramoksiu viešojo kalbėjimo, susipažinsiu su įdomiais žmonėmis.
Taip ir buvo – dalyvavau daugybėje įtraukiančių pokalbių, pamačiau, kad dažnai žiniasklaidoje matomi žmonės gyvenime yra itin paprasti, tokie patys, kaip ir visi. Tai mane įkvėpė: supratau, kad jeigu tik norėsiu, taip pat galėsiu daug pasiekti. Tiesa, nesu tikras, ar pirmosios mano vestos laidos pasirodė eteryje…
Kaip gimė idėja sukurti laidą „Lukas ir Ludis“?
Jau ketverius metus aktyviai domiuosi naujausiomis technologijomis, jų politika ir naujienomis, mokslo pasiekimais. Ne visos temos tilpdavo į penkias „Mokslo sriubos“ reportažo minutes ir tiko radijo formatui. Tad seniai svajojau apie savo vedamą laidą. Pamėginau sudalyvauti LRT naujų programų konkurse ir man pavyko jį laimėti.
Apie ką ši laida? Kokia pagrindinė idėja?
Laidoje pristatomos svarbiausios, naujausios technologijos, parodoma, kokioje srityje jos pritaikomos ir Lietuvoje. Žiūrovai per penkiolika minučių supažindinami su dirbtiniu intelektu, žmogaus ir kompiuterio sąsaja, bioninėmis galūnėmis, pramoniniais robotais ir daugeliu kitų dalykų. Taip pat apžvelgiami ir naujausi technologijų patobulinimai, pritaikymo būdai. Laidos metu stengiuosi akcentuoti ir technologijų keliamus iššūkius, moralinius ir etinius klausimus. Laidos įrašus galima rasti LRT mediatekoje ir LRT.lt svetainėje. Viliuosi, kad ateityje ji bus rodoma ir televizijos eteryje.
Kodėl „Lukas ir Ludis“? Kaip kilo šio pavadinimo idėja?
„Lukas“ laidoje, žinoma, esu aš – įkyriai smalsus Lukas, kuriam įdomu sužinoti, kodėl pasaulis veikia vienaip ar kitaip. „Ludis“ šifruojamas, kaip laikrodyje uždarytas dirbtinis intelektas. Galvodamas idėjas laidai, norėjau kažko naujo ir nematyto, nes mokslo populiarinimo laidose pusę eterio laiko žiūrovai mato tiesiog kalbantį mokslininką. Laidos metu man tenka apžvelgti gana sudėtingas technologijas, konceptus, supažindinti su terminais, tad du veikėjai edukaciniame turinyje leidžia įnešti dramos ir dinamikos.
Vietoje „Na, o dabar parodysime“, Luką tiesiog gali nutraukti Ludis: „Ką čia aiškini, yra visai ne taip!“ Norėjau sau iššūkio – ir tikrai jį gavau. Galiu teigti, kad kuriama viena laida atstoja dvi, nes turiu ne tik galvoti, kaip pateikti informaciją apie technologijas: rasti pašnekovų, aiškių pavyzdžių, bet ir tarsi spektaklyje plėtoti kuriamų veikėjų dialogus ir viską sujungti.
Kaip susidomėjai mokslu ir technologijomis? Kaip nutiko, kad taip aktyviai komunikuoji šiomis temomis?
Kai studijavau komunikaciją, aukščiausias lygis man atrodė dirbti reklamos agentūroje ar rinkodaros srityje. Ten save ir įsivaizdavau – reklaminių tekstų kūrėjo (angl. copywriter) ar kitoje panašioje pozicijoje. Tačiau tikrai nenorėjau socialiniame tinkle „Facebook“ skelbti įrašus Lietuvoje gerai žinomų įmonių paskyrose ar galvoti šūkius naujai rinkose pasirodžiusiems maisto produktams. Manau, kad rinkodara siekia įsiteikti žmonėms, parduoti tam tikras prekes ir paslaugas. Mane tai atstumia. Puikiai perprantu, kai man bandoma ką nors įsiūlyti ar parduoti, labai to nemėgstu. Taip pat pastebiu, kad agentūrose dirbantys pažįstami pervargsta, skuba, nuolat atrodo pavargę. Aš buvau apgalvojęs savo vertybes – noriu veikti lėtai, niekur neskubėti.
Paskutiniais studijų metais susidomėjau skaitmenine rinkodara, kuri susijusi su technologijų naujovėmis, jos įrankiais: galimybės ir galia pasirodė neįtikėtinos. Supratau, kad Lietuvoje apie tai kalbama mažai, tad nusprendžiau pamėginti kurti apie tai radijo laidą. Apsvarsčiau, ko noriu, palinkėjau sau nedirbti biure, o priešingai – rinktis laisvai samdomo darbuotojo kelią, kuris man pasirodė įdomesnis. Man reikia nežinios, rizikos ir laisvės, nes kitaip – nuobodžiauju.
Ir štai, esu ten, kur noriu būti. Visai neseniai supratau, kad skleisdamas informaciją, susijusią su technologijų ir mokslo temomis, tiesiog noriu parodyti pasauliui, koks jis yra. Man tai – būdas tyrinėti žmones. Juk technologijos yra įrankiai, kurie atspindi mūsų norus ir troškimus. Tai, ką kuriame, parodo, ko siekiame, kokios ateities norime. Man visada buvo beprotiškai įdomu pamėginti pažiūrėti į save, į mus, žmones, iš kuo tolimesnės perspektyvos. Tikiu, kad dabartinį laiką stipriai apibrėžia technologijos. Jos niekada netobulėjo taip greitai, kaip dabar, tad vis dažniau atsiduriame situacijose, kai nesuprantame mums padėti turinčių įrankių – kodėl jie tokie, kaip jie veikia. Taip tampame svetimi patys sau.
Pasakodamas apie mokslą, technologijas, jaučiu prasmę: tai reikalinga ir svarbu. Turbūt priklausau Y ir Z kartoms, kurioms saviraiška ir prasmės paieškos yra vieni iš svarbiausių prioritetų.
Į kokius kriterijus atsižvelgiate, galvodamas temą naujai laidai? Į ką orientuojatės labiausiai?
Temos kriterijai neišvengiamai subjektyvūs. Mielai papasakočiau apie robotus humanoidus, bet Lietuvoje jų tiesiog nėra, tektų keliauti į Japoniją. Stengiuosi kalbėti apie tas technologijas, kurios stipriausiai paveiks mūsų gyvenimus. Blokų grandinės (angl. blockchain) technologija siūlo kelias fundamentaliai naujas idėjas. Nors jų įgyvendinimo praktiškumu abejoju, norėčiau su tuo supažindinti ir žiūrovus. Nesistengiu laidų rengti tik populiariausiomis temomis, priešingai – su mokslininkais, akademikais kalbuosi apie tai, kokius svarbius pokyčius jie pastebi, ką praleidžiu, apie ką reikėtų kalbėti.
Laidą kuriate ne vienas, o su komanda. Papasakokite apie ją plačiau. Ko pavyksta išmokti iš kitų komandos narių?
Laidą kuriame su „Laisvės TV“ komanda, kartu laimėjome konkursą. Mokausi kiekvieną dieną, to reikalauja ir laidos formatas. Kai dirbau vienas, sunkiausia būdavo tai, kad tekdavo pačiam sugalvoti, pačiam su savimi pasiginčyti, pačiam nutarti, pačiam padaryti ir galiausiai – pačiam apibendrinti, kaip pavyko. Dabar galiu pasitarti, išgirsti profesionalų nuomonę, nesijaudinti dėl to, ar kamera bus įkrauta ir pan. Nėra lengva, nes esu įpratęs viską daryti pats – dabar tenka tartis, pasitikėti kitais žmonėmis.
VILNIUS TECH esate baigęs kūrybinių industrijų studijas. Papasakokite apie jas: kaip Jums sekėsi, kaip universitete įgytas žinias pavyksta pritaikyti praktiškai, kas studijų metais buvo įdomiausia?
Studijos neatėmė iš manęs viso laiko, tad besimokydamas ėmiausi įvairių avantiūrų ir darbų. Į universitetą atėjau turėdamas didelius lūkesčius, maniau, kad paskaitų metu diskutuosime, analizuosime filosofinius klausimus, tačiau pasigedau bendruomenės. Pripažinsiu, kad ir pats neprisidėjau prie jos kūrimo. Studijuojant patiko tai, kad galėjome išbandyti daug skirtingų dalykų. Daugelis mano bendramokslių nežinojo, ką nori veikti, kas juos domina, tad studijos padėjo atrasti save.
Įdomi ir vertinga studijų patirtis buvo „Erasmus+“ programoje. Du pusmečius studijavau užsienyje – American College Nikosijoje, Kipre, ir Sao Paulo Univeristete, Sao Carlos mieste Brazilijoje. Tai buvo ne tik akademiškai, bet ir asmeniškai itin svarbi patirtis. Gyvendamas užsienyje gali daug ko išmokti, o aš tiesiog degiau noru pamatyti pasaulį.
Besimokydamas VILNIUS TECH priklausėte universiteto bendruomenei. Papasakokite, koks jausmas būti tokios didelės bendruomenės dalimi?
Smagu, kai darbiniais reikalais tenka susitikti kurso ar grupės draugą – darbai iškart lengviau einasi, o pažintys tikrai yra labai svarbu. Mano bendramoksliai užsiima tikrai labai įdomiais dalykais. Pasitaiko atvejų, kai tampame vieni kitų užsakovais ar klientais. Kai šį tą apie žmogų žinai, lengviau juo pasitikėti, dirbti kartu.
Kaip manote, kiek svarbi universiteto bendruomenės narių įtaka buvo Jums, siekiant įgyvendinti užsibrėžtus tikslus?
Jaučiau universiteto Užsienio ryšių direkcijos palaikymą, jie suprato mano norą ir užsidegimą studijuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Bandžiau įkalbėti leisti išvykti svetur dar ir trečią kartą – toks nenustygstantis buvau.
Laidų įrašus galite rasti čia.
Simo Bernoto nuotrauka.
Galerija
