Laikas, garsas ir erdvė: kas daro komiksus daugiau nei tik pramoga?

Birželio 22, 2026

Komiksai dažnai vis dar neretai laikomi lengva, pramogine skaitymo forma, kurią labiausiai mėgsta vaikai arba, kaip neretai vaizduojama filmuose, „užkietėję moksliukai“. Tačiau naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad ši medija gali būti kur kas gilesnė, sudėtingesnė ir reikšmingesnė nei įprasta manyti, be to, gali atlikti puikią edukacinę funkciją.

Doc. dr. Vaida Nedzinskaitė-Mitkė

Nepaprastos komikso „supergalios“

VILNIUS TECH Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) docentė dr. Vaida Nedzinskaitė-Mitkė savo  – bene pirmoje tokios temos Lietuvoje – disertacijoje „Istorijos vaizdavimas komiksuose: laiko ir erdvės komunikacijos svarba“ siekė atskleisti, kaip komiksai perteikia laiką, erdvę ir net garsą istorinio žanro pasakojime.

Kitaip tariant, mano tyrimas siekė atsakyti į klausimą, kaip komiksai sugeba „atgyti“ skaitytojo akyse ir mintyse“, – paprastai paaiškina ji.

Ekspertė toliau pasakoja – komiksų poveikis slypi ne tik jų turinyje, bet ir skaitymo procese. Skaitytojai aktyviai dalyvauja kuriant prasmę, jungdami atskirus kadrus į vientisą pasakojimą: „Tam, kad iš atskirų komikso kadrų skaitytojas galėtų susidaryti aiškų naratyvą, jis privalo užpildyti informacinį tarpą esantį tarp tų dviejų kadrų. Šis procesas vadinamas „užbaigimu“ ir yra viena iš esminių komiksų „supergalių“, – aiškina mokslininkė.

Istorinio žanro komiksas „Karo aviatoriai“ (aut. „Studio Mitkus“)

Būtent ši savybė leidžia komiksams būti tokiais įtraukiančiais. Skaitytojas nėra pasyvus stebėtojas – jis tampa aktyviu pasakojimo dalyviu. Jis ne tik mato, kas vyksta, bet ir pats „sukuria“ dalį istorijos savo vaizduotėje. Tai paaiškina, kodėl komiksai gali būti tokie paveikūs, net jei juose nėra judesio ar garso.

„Įdomu tai, būtent net ir garsas komiksuose gali būti perteikiamas vizualiai. Disertacijoje analizuotas vienas žinomiausių „Nepaprastas Žmogus-voras“ (angl. The Amazing Spider-Man)  atskleidė, kad garso vaizdavimas vystėsi ilgą laiką ir reikalavo daugybės eksperimentų. Ankstyvieji sprendimai dažnai buvo neveiksmingi, tačiau ilgainiui kūrėjai atrado būdus, kaip perteikti garsus per vaizdinius simbolius, tekstus ar net stilistiką. Todėl dabar komiksų kūrėjai kuria unikalius vizualinius garso atvaizdus (pvz., BOOM, BANG, BAM ir pan.), kuriuos skaitytojas „išgirsta“ savo vaizduotėje“, – sako dr. V. Nedzinskaitė-Mitkė.

Padeda suprasti istoriją visame pasaulyje

Disertacijoje Pramogų industrijų katedros mokslininkė taip pat analizavo stilizacijos svarbą. Stilizacija – tai dekoratyvus vaizduojamojo objekto apibendrinimas, sukuriant supaprastintą vaizduojamojo objekto formą, proporcijas, apimties ir spalvų santykius (šalt. Lietuvių žodynas).

Istorinio žanro komiksas „Karo aviatoriai“ (aut. „Studio Mitkus“)

Toks stilizuotas vaizdas komiksuose palengvina sudėtingą informaciją ir padeda išryškinti svarbiausias detales bei sumažinti informacinį triukšmą. Pasak V. Nedzinskaitės-Mitkės, tai ypač svarbu istoriniuose komiksuose, kur reikia perteikti sudėtingus laikotarpius ar aplinkas. Be to, stilizacija padeda komiksams peržengti kultūrines ribas ir būti suprantamiems skirtingose šalyse.

„Dėl stilizacijos turinys turi didelę galimybę keliauti per kultūrines ribas. Tai reiškia, kad net mažų rinkų kūrėjai gali pasiekti tarptautinę auditoriją, jei geba tinkamai išnaudoti komiksų kalbą“, – paaiškina komunikacijos ekspertė.

Vis dėlto, nepaisant didelio potencialo, komiksai vis dar susiduria su įvaizdžio problema, ypač Rytų ir Vidurio Europoje. Ilgą laiką jie buvo laikomi mažiau rimta meno forma, todėl dalis visuomenės iki šiol juos vertina skeptiškai. Tai dar viena kliūtis kūrėjams, norintiems šią mediją naudoti rimtesnėms temoms, pavyzdžiui, istorijai.

„Net jei priežastis naudoti komiksuspasakoti yra pagrįsta, tai dar nereiškia, kad vietiniai kūrėjai turi visas reikalingas kompetencijas. Vis dėlto, situacija gali keistis, jeigu atsiras daugiau sėkmingų pavyzdžių“, – sako dr. V. Nedzinskaitė-Mitkė.

Įrankis istoriniams įvykiams papasakoti

Vienas svarbiausių – ir įdomiausių – disertacijos klausimų buvo skirtas atsakyti, kaip komiksai naudojami papasakoti istorinius įvykius.

Jos tyrimas taip pat atskleidė, kad istorinių komiksų kūrimas komandoje vis dėlto kelia nemažai iššūkių. Vienas jų – bendradarbiavimas su istorikais. Nors jų įsitraukimas padidina turinio patikimumą ir edukacinę vertę, kartu atsiranda ir naujų sunkumų:

„Istorikai dažnai susiduria su iššūkiu bandydami suderinti istorinę vertę su pramoginiais elementais. Kitaip tariant, šiems specialistams gali būti sunku suprasti, kad komiksų projektai, visų pirma, turi būti įdomūs tikslinei auditorijai, o edukacinė vertė yra antraeilė“, – teigia dr. V. Nedzinskaitė-Mitkė. Tai reiškia, kad kūrėjams tenka aiškiai apibrėžti projekto tikslus ir susitarti, kokį vaidmenį atlieka kiekvienas komandos narys.

Istorinio žanro komiksas „Leičiai“ (aut. „Studio Mitkus“)

„Kadangi su komiksų kūrimu esu susijusi ne tik moksliniu, bet ir praktiniu aspektu, apie rezultatų pritaikymą galvojau visos disertacijos metu. Ši tema būtent dėl to mane nuo pat pradžių ir viliojo: kaip gautos žinios padės man bei mano komandai geriau įgyvendinti istorinio žanro komiksus. Galiausiai, labai tikiuosi, kad mano tyrimai prisidės prie platesnio komiksų supratimo ir paskatins daugiau dėmesio skirti šiai medijai tiek moksle, tiek kūryboje, o gauti rezultatai bus aktyviai naudojami kaip edukacinė priemonė ruošiant būsimus komiksų kūrėjus“, – sako docentė.

Doc. dr. V. Nedzinskaitės-Mitkės padėka

„Noriu nuoširdžiai pasidžiaugti, kad Kūrybinių industrijų fakultetas prieš daugiau nei ketverius metus pasiryžo patvirtinti tokią netradicinę disertacijos temą, ir šiandien jau galime džiaugtis, mano žiniomis, pirmąja disertacija Lietuvoje komikso tematika.

Nuoširdžiai tikiu, kad Lietuvos mokslo laukas gali įsiveržti į priekį tik jei imsis globaliu bei nacionaliniu mastu netyrinėtų ar pamirštų temų, o ne eis jau daug kartų pramintais takais ir sieks dar truputį praplėsti jau gerai suvoktus reiškinius.

Labai tikiuosi, kad Kūrybinių industrijų fakultete toliau bus įgyvendinami doktorantūros tyrimai animacijos, kompiuterinių vaizdo žaidimų, virtualios realybės bei, žinoma, kino tematikomis.“ 

 

Žemiau – iliustracijos iš MB „Studio Mitkus“ komiksų „Karo aviatoriai“ ir „Leičiai“. 

Galerija

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau