Kaimuose ir miesteliuose stūksantys dar visai neseniai renovuotų mokyklų pastatai, tapę vaiduokliais – gana dažnas reiškinys Lietuvos rajonuose. Architektūros istorikas ir edukacijai skirtos architektūros Nyderlanduose ekspertas Dolfas Broekhuizenas pastebi, kad mokyklų mažėjimas nėra vien Lietuvai būdinga problema, Nyderlanduose vyksta lygiai tas pats – užmiesčių mokyklose nėra pakankamai vaikų, kad mokymo įstaiga tinkamai funkcionuotų, o pastatų išlaikymas brangus, tad daugelis jų laikui bėgant lieka tušti ir apleisti.
Ką daryti? Pasak D. Broekhuizeno, jei mokykla gali turėti tam tikrų ryšių su bendruomene, tuomet atsiranda galimybė abipusei pagalbai. „Jei mokykla ir bendruomenė gali bendrai naudotis erdvėmis ar įranga, jie gali kartu ir finansuoti jų išlaikymą. Šis bendras turto panaudojimas bendruomenei suteikia specifinių galimybių, pavyzdžiui, turėti biblioteką kaime ar keliose kaimynijose, o kambariu su kompiuterine įranga dieną gali naudotis vaikai, o vakare – vyresni žmonės. Tie patys ištekliai sudarytų sąlygas tobulėti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Bendruomenės gyvenimas gali būti turtingesnis, labiau susietas, o esamas stiprus socialinis tinklas taip pat turėtų geras prielaidas ateities problemoms spręsti“, – sako architektas. Anot jo, didėjantis supratimas apie bendruomenines mokyklas, lemtų ir mokyklos pastato pokyčius. Kai kuriais atvejais tai reiškia, kad mokyklos pastato architektūra virstų iš monofunkcinės į daugiafunkcinę.
Trejus metus iš eilės kuravęs kūrybines dirbtuves Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto studentams, D. Broekhuizenas drauge su fakulteto dėstytojais lankėsi daugelyje Lietuvos mokyklų, todėl susidarė ganėtinai išsamų vaizdą apie šalies edukacines erdves ir švietimo sistemą. Daugiau įdomių įžvalgų – interviu su D. Broekhuizenu.
Jūs lankėtės ikimokyklinio, pradinio, pagrindinio ugdymo mokyklose ir gimnazijose, todėl turėjote susidaryti ganėtinai išsamų vaizdą apie Lietuvos mokyklų edukacines erdves ir švietimo sistemą apskritai. Kaip vertintumėte esamą lietuvišką situaciją?
Mokyklose, kuriose lankiausi Vilniuje, Kaune, Ukmergėje, pastebėjau, kad jos yra pakankamai aprūpintos reikalinga įranga bei priemonėmis ir tenkina pagrindinius švietimo poreikius. Taigi, sistema funkcionuoja, o visi vaikai turi galimybę eiti į mokyklą. Daugiausia mokyklų yra suprojektuotos tradicine maniera: su klasėmis palei koridorių. Neteko pastebėti, kad investicijos į mokyklų pastatus būtų naudojamos jų pritaikymui naujiems švietimo metodams, pavyzdžiui, steigti daugiau individualaus mokymosi vietų, organizuoti mokymąsi kuriant klasių grupes/klasterius ir t.t.
Nacionalinis ugdymo metodų atnaujinimo planas politiniu lygmeniu parengtas ir patvirtintas, tačiau šis siekis vis dar nėra įvykdytas. Pagrindinė priežastis, dėl kurios investuojama į mokyklos pastatą yra jo fizinės būklės pagerinimas ir mokyklos techninės bazės tobulinimas. Kadangi mokyklos dar nėra pasirengusios vykdyti naujų švietimo iššūkių, vaiko mokymosi efektyvumo rodikliai nėra optimalūs.
Ar yra bendrų, edukacinės architektūros problemų, kurias įžvelgėte ir lietuviškose, ir olandiškose mokyklose? Kaip galėtų ši situacija kisti?
Abiejose šalyse prioritetai panašūs – daugiau individualių mokymosi erdvių, glaudesnio ryšio su bendruomene, didesnės popamokinės veiklos integracijos į švietimą. Tačiau siekiant mokyklos pastatą pritaikyti naujiems ugdymo poreikiams sudėtinga rasti papildomą finansavimą tiek Lietuvoje, tiek ir Nyderlanduose. Nyderlandų mokyklų tarybos individualiai bando rasti galimus finansavimo būdus. Visgi, čia mokyklos turi galimybę pinigus, skirtus techninės bazės tobulinimui, panaudoti ir architektūrinės erdvės kokybės gerinimui.
Kita problema – kaip Lietuvoje, taip ir Nyderlanduose – yra mokyklų mažėjimas. Kai kuriose užmiesčių mokyklose nėra pakankamai vaikų, kad mokykla tinkamai funkcionuotų, todėl pastatas lieka tuščias ir apleistas.
Galbūt turite savo viziją, kokiomis priemonėmis į projektavimo procesą reikėtų įtraukti visą mokyklos bendruomenę, ne tik vaikus ir mokytojus, bet ir mokinių tėvus, mokyklos administraciją, taip, kad kiekvieno jų nuomonė būtų išgirsta architekto ir kaip architektas turėtų tvarkytis su turima informacija, ją interpretuoti ir perkelti į realią situaciją?
Projektavimo proceso pradžioje gali vykti diskusijos ir kūrybinės dirbtuvės su naudotojų bendruomene. Šiam tikslui pasiekti yra naudojami keli kūrybinių dirbtuvių modeliai. Proceso metu vartotojai gali patirti ir suvokti, kad jie yra susiję, o iš dalies ir atsakingi už daromus sprendimus. Be to, dalyvaudami, jie taip pat vis labiau supranta, kad neįmanoma įgyvendinti visų skirtingų nuomonių. Galima turėti vieną mokytoją, kuris grupėje atstovautų mokyklos mokytojų bendruomenę ir šis mokytojų komandos atstovas prižiūrėtų projektavimo procesą, t. y. bendrautų su architektu, savivaldybe, projekto vystytojais. Svarbu visam kolektyvui pateikti informaciją apie projektavimo eigą. Bendruomenė turi būti įtraukta į bendravimą su projektui vadovaujančia komanda.
Mokykla keičiasi, keičiasi mokymo metodai, priemonės ir sistema. Ją dažnai veikia daugelis įvairiausių aplinkybių. Ar architektūrinė erdvė gali sudaryti prielaidas švietimo sistemos pokyčiams, mokymosi metodams?
Architektūrinė erdvė gali suteikti vartotojams galimybes. Dažnai yra naudinga kurti konkretų sprendimą, tačiau jis neturi būti pernelyg specifiškas. Mokykla turi turėti ir bendrų savybių. Kadangi mokykla turi atitikti bendrus dienos poreikius, ji taip pat turi išlaikyti potencialą atitikti ir dar nežinomus ateities poreikius. Taigi, geriausias sprendimas – siekti dermės tarp bendrumų ir specifiškumų.
Dolf Broekhuizen – architektūros istorikas, olandiškojo avangardo istorijos žinovas ir edukacijai skirtos architektūros Nyderlanduose ekspertas, paskutinįjį dešimtmetį aktyviai tiria ugdymui skirtos architektūros pokyčius ir transformacijas, analizuoja kaitos priežastis ir perspektyvas. Jis dirba kviestiniu tyrėju Delft’o TU, rengia publikacijas, organizuoja parodas ir dalyvauja kituose projektuose. Kelerius metus iš eilės D. Broekhuizenas yra vienas VGTU Architektūros fakulteto organizuotų studentiškų kūrybinių dirbtuvių kuratorių. Jis taip pat yra ir vienas iš 2015 ir šiais metais Architektūros fondo karu su VGTU Architektūros fakultetu organizuotų paskaitų ciklų skirtų švietimo architektūrai kuratorių.
Dabar vykstantis Architektūros [pokalbių] fondo 22-asis paskaitų ciklas siekia plačiau aptarti valstybės, miesto, mokyklos bendruomenės bei asmeninio dalyvavimo įtaką ir vaidmenį puoselėjant ugdymo sistemą bendrai, bet ir naują edukacinių erdvių kokybę.
Vasario 8 d. (ketvirtadienį) vyks Architektūros [aktualijų] fondo paskaita, artima 22-ajam pokalbių ciklui, kurią skaitys Nathalie Denizot iš Prancūzijos. Pranešimo „Spalvų įtaka mokymosi aplinkai“ tikslas – supažindinti su įkvepiančiomis spalvų asociacijomis, atitinkančiomis naudotojų poreikius mokymosi aplinkoje. Bus pristatoma studija atlikta europiniame kontekste, remiantis bendradarbiavimu, ir atsižvelgiant į skirtingo amžiaus vaikų raidos etapus bei į tai, kaip vaikai, paaugliai bei jauni žmonės sąveikauja su aplinka.
Kovo 22 d. (ketvirtadienį) vyks paskutinė ciklo paskaita, kurią skaitys olandų architektas Sander Nelissen, vienas iš Wessel de Jonge Architects partnerių. Moderniosios architektūros restauracijos specialistas pasidalins patirtimi, kaip pritaikant naujoms reikmės edukacijai skirtus pastatus neprarasti jų kultūrinės vertės.
Galerija
