VILNIUS TECH didžiuojasi savo doktorantų disertacijomis, todėl VILNIUS TECH Biblioteka kviečia sekti skelbiamas naujas apgintas disertacijas. Šiandien pristatoma disertacija „Flexural stiffness model for layered concrete elements with partial shear connection“ („Sluoksniuotųjų gelžbetoninių konstrukcijų su dalinai standžiomis sluoksnių jungtimis lenkiamojo standumo vertinimo modelis“), kurią parengė doktorantas Juozas Masėnas. Disertacija rengta 2021–2026 metais Vilniaus Gedimino technikos universitete, vadovas – prof. dr. Juozas Valivonis.
Disertacija ginama viešame Statybos inžinerijos mokslo krypties disertacijos gynimo tarybos posėdyje 2026 m. gegužės 14 d. 10 val. Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aula Doctoralis posėdžių salėje.
Sluoksniuotieji gelžbetoniniai konstrukciniai elementai susideda iš dviejų ar daugiau betono sluoksnių, betonuotų skirtingu laiku ir dažnai pasižyminčių skirtingomis medžiagų savybėmis. Šie elementai gali suteikti reikšmingų konstrukcinių, ekonominių ir aplinkosauginių pranašumų, jei užtikrinamas bendras sluoksnių darbas. Pagrindinis veiksnys, lemiantis šią kompozitinę elgseną, yra betono sluoksnių jungties darbas. Realiomis sąlygomis jungtis gali būti mažesnio (nei monolitinio) pradinio standumo. Galiausiai, standumas neišvengiamai mažėja jungčiai pleišėjant. Atskiri sluoksniai pradeda dirbti individualiau, dėl ko mažėja bendras sluoksniuotojo elemento lenkiamasis standumas. Daugumoje dabartinių projektavimo normų ir mokslinėje literatūroje trūksta analitinių įlinkio skaičiavimo metodų, vertinančių dalinį jungties standumą. Vietoj to rekomenduojama standartinė lenkiamo gelžbetoninio elemento analizė. Disertacijoje siūlomas analitinis metodas sluoksniuotų gelžbetoninių elementų lenkiamajam standumui (įlinkiui) nustatyti, atsižvelgiant į kintantį jungties standumą elementui deformuojantis. Pirmas metodo žingsnis – jungties šlyties standumo modelis, kuris apibūdina santykį tarp jungties šlyties įtempių ir sluoksnių pasislinkimo. Modelis susideda iš keturių jungties elgsenos stadijų. Kiekvienoje stadijoje vertinami skirtingi šlyties mechanizmai. Šiame modelyje taip pat vertinamas ir sluoksnių traukumo skirtumo efektas. Jungties standumo modelis gali būti taikomas nuo jungties apkrovimo pradžios iki žymių jungties deformacijų. Iš žinomo šlyties įtempių ir sluoksnių pasislinkimo santykio nustatomas kintantis jungties šlyties standumo modulis. Šis dydis naudojamas antrajame analitinio metodo etape – sudėtinių sluoksnių modelyje. Šiuo modeliu apskaičiuojamas sluoksniuoto elemento įlinkis, atsižvelgiant į atskirų sluoksnių standumą, viso elemento kompozitinį standumą, kintantį jungties šlyties standumą ir kintančias geometrines charakteristikas dėl sluoksnių pleišėjimo. Eksperimentinė ir skaitinė analizė atlikta tiriant sluoksnių jungtis ir sluoksniuotus lenkiamus gelžbetoninius elementus. Jungties analizės rezultatai suteikė žinių apie betono stiprumo, jungties inkarų geometrijos ir stiprumo, sluoksnių traukumo skirtumo, jungties šiurkštumo ir jos geometrijos įtaką jungties stiprumui, standumui ir skirtingų šlyties mechanizmų intensyvumui. Lenkiamųjų elementų analizė suteikė žinių apie betono sluoksnių pleišėjimo pobūdį, šlyties įtempių pasiskirstymą jungtyje, inkarų išdėstymo ir sluoksnio storio įtaką lenkiamajai galiai ir pleišėjimo pobūdžiui. Eksperimentiniai rezultatai buvo naudojami siūlomo analitinio metodo validacijai. Dėl artimo eksperimentinių ir analitinių rezultatų sutapimo galima patvirtini pasiūlyto analitinio metodo tinkamumą sluoksniuotų elementų analizei.
Mokslo darbą galite rasti VILNIUS TECH Virtualiojoje bibliotekoje.
Galerija
