Vilnietei Paulinai Bradūnaitei pasirinkti studijų kryptį nebuvo lengva. Baigus mokyklą, kaip ji pati sako, atsivėrė 101 kelias: „Mano abu tėvai studijavo architektūrą, mane nuo mažens supo architektūrinių pastatų, daiktų, objektų brėžiniai, todėl galvojau apie šią specialybę, bet norėjau mokytis ir karo fotografijos, mane žavėjo galimybė padėti žmonėms, paviešinti kaip žiauriai elgiamasi karo zonoje.“ Apsispręsti padėjo atsitiktinumas. Ruošdamasi abitūros egzaminams, mergina kalbėjosi su draugais ir priėjęs nepažįstamas vaikinas pasakė – ar žinai apie pramonės gaminių dizainą? „Pradėjau domėtis, sužinojau apie pramonės gaminių dizaino studijas VGTU. Iš karto supratau, kad man būtent to ir reikia“, – prisimena Paulina. Jos mama įkūrusi baldų įmonę, kurioje Paulina pradėjo dirbti dar prieš mokslus universitete.
Mama pamažu norėjo iš dukros užauginti profesionalią specialistę, iš pradžių duodavo nesudėtingas užduotis – suprojektuoti nedidelį baldą, padaryti brėžinius. „Tai paveldimas šeimos verslas, jeigu norėsiu dirbti mamos įmonėje, man labai reikalingos pramoninio dizaino žinios. Tik vėliau supratau, kad baldų projektavimas tėra labai maža dizaino mokslo dalis“, – teigia studentė. Iš pradžių Paulinai atrodė, kad teks studijuoti inžinerinę specialybę su estetine pakraipa. „Konstrukcijos, mechanika, fizikiniai reiškiniai visą laiką man buvo įdomu, o estetika – iššūkis, todėl tikėjausi daugiau išmokti“, – prisimena P. Bradūnaitė, greitai supratusi, kad pramoninis dizainas daug daugiau nei ji įsivaizdavo anksčiau. Apskritai, pramoninio dizaino tema yra labai sudėtinga Lietuvoje, nes mažai apie tai kalbame ir nedaug žinome. Dažniausiai įsivaizduojame, kad dizainas – tai kas gražu, o dizaineris tik moka piešti, derinti spalvas ir sukurti erdvines formas. „Iš tiesų, dizainas daug platesnė sąvoka, tai tiesiog kosmosas“, – vaizdžiai palygina studentė.
Dizaineris sprendžia įvairiapuses problemas
Paulina šypsosi prisiminusi, kaip ji norėjo būti architekte ir projektuoti pastatus, pro kuriuos praeidami žmonės prisimins jų autorių. O ką sukuria dizaineris – paprastai manoma, kad tik kėdės, arbatinuko formą. Tik pradėjusi studijuoti studentė suprato, kad dizaine rado tai, ko ieškojo, kas svarbu jai kaip žmogui. „Dizaineris kurdamas kasdieninės aplinkos objektus turi galimybę keisti vartotoją – tai visa žmonija, kuri priima sprendimus dėl ekologijos, globalinio atšilimo, socialinės nelygybės, skurdo, neįgaliųjų integracijos ir kt. Dizaineris formuoja žmogaus vartojimo ir elgsenos įpročius, nukreipia viena ar kita linkme vartotojų poreikius“, – pasakoja Paulina.
Kaip pakito mūsų elgsena, gyvenimo būdas, kai atsirado išmaniųjų telefonų liečiamieji ekranai, kurie buvo išrasti laboratorijose dirbant įvairių sričių specialistams. „Dizaineris yra vizualizatorius, kuris pasinaudodamas sukurta technologija sujungia objektą su vartotojų pasauliu. Jis sprendžia įvairiapuses problemas, tuo ir žavi ši specialybė“, – teigia Paulina. Dizaineriai kuria ne tik estetines inovacijas, bet ir technologijų idėjas, sugalvoja naują daikto funkciją, pavyzdžiui, pasiūlo automobiliuose integruoti holograminius ekranus, kad vairuotojas galėtų skaityti telefonu gaunamus pranešimus.
Platus interesų ratas praplečia profesinius įgūdžius
Apgynusi bakalauro laipsnį, Paulina norėtų pasimokyti užsienyje pagal „Erazmus“ studijų programą. „Norėčiau įgyti patirties tarptautinėse kompanijose, tokiose kaip „Ideo“, „Frog design“ ir kitose, kurių veikla siekia nuo JAV, Šanchajaus iki Barselonos. Lietuvoje nėra stiprių dizaino tradicijų, įmonių, kurios kurtų vien tik įvairių dizaino produktų“, – ateities planais dalijasi ketvirtakursė. P. Bradūnaitė pagal „Erasmus“ studijų programą buvo išvykusi į Portugaliją, kur susidūrė su kitokia kultūra, įgijo naujos patirties. Jei Lietuvoje studijuojant pramoninį dizainą labiau akcentuojamos inžinerinė pakraipa, Portugalijoje stipresnės estetinės programos. „Ten daugiau chaoso, bet universitete visi labiau atsipalaidavę, nesijaudina dėl rezultatų. Portugalijoje atsiradau ir naujų pomėgių. Manau, kad dizaineriui tai svarbu – tuo turi daugiau patirties skirtingose srityse, tuo daugiau gali suprasti apie žmogų ir supančius objektus. Jei niekada užsiėmei vandens sportu, nenagrinėjai hidrodinamikos, tikriausiai sunku būtų sukonstruoti banglentę“, – mano Paulina.
P. Bradūnaitė pradėjo gilintis į afrofuturizmą: „Man įdomi idėja, kad afroamerikiečiai pamiršta savo šaknis, juos veikia globalizacijos procesai, didelį poveikį daro amerikiečių kultūra, nors turi labai turtingas ir savitas kontinentas. Manau, kad Lietuvoje ta pati problema, sparčiai vyksta globalizacija, pamirštame, nuvertiname savo baltiškas šaknis.“ Paulina atrado ir dar vieną gerą dalyką, susijusį su dizaino studijomis – žiūrėti mokslinės fantastikos, vaizduotę žadinančius filmus. „Iš tiesų, dizainas yra įdomus tuo, kad tai yra apie viską ir kartu apie nieką. Reikia domėtis viskuo, nes viską gali pritaikyti“, – mano dizainerė.
Objekto koncepciją kuria įvairių sričių specialistai
P. Bradūnaitė mamos įmonėje dirbo visus ketverius studijų metus, užsiėmė projektų valdymu. Šis darbas dar labiau paskatino profesinį smalsumą, nes labai svarbu kuo daugiau įgytų žinių išbandyti praktiškai, kad labiau įsigilintum ir suprastum tai, ką išmokai. Taip pat P. Bradūnaitė vykdė ir kitus projektus, ypač įdomios patirties pasisėmė iš tarpdisciplininio darbo. Studentė kartu su komanda, kurioje dirbo du inžinieriai ir medikė, kūrė cerebraliniu paralyžiumi sergantiems vaikams treniruoklį pagal vienos įmonės užsakymą: „Kai dirbi su skirtingų sričių specialistais, toks komandinis darbas iš tiesų teikė didelį malonumą, kiekvienas bando išspręsti tą pačią problemą tik skirtingu rakursu. Mano sukurtą koncepciją vystė inžinierius, po to koregavo medikė, kelis kartus grįžo pas mane ir vėl keliavo pas kitus specialistus.“
Komentuodama savo darbą Paulina sako, kad paprastai galvojame, jog muzika skirta tik girdintiesiems žmonėms, bet kurtieji jau seniai klausosi muzikos ar, tiksliau sakant, jaučia garsų virpesius. „Žaltys“ yra tarsi klausos aparatas ir vibracinės kapsulės, kurios perduoda negirdimus dažnius per vibracijas stuburo slanksteliams. „Didžiausia problema yra tai, kad neįgaliuosius išstumiame iš visuomenės, o jeigu jie galėtų integruotis, visi gyventume kitaip. Portugalijoje mačiau metro linijų ženklinimą skirtą daltonikams. Tai labai paprastas sprendimas – linijos pažymėtos papildomu ženklu. Mes net nesusimąstome, kad yra tokių žmonių, tačiau mano du bendradarbiai silpnai skiria spalvas“, – sako bakalauro studijas baigianti studentė, savo sukurtais objektais norinti padėti žmonėms.
Muzikinio grotuvo dizainą „Žaltys“ įkvėpė senoji baltų kultūra, juo siekiama parodyti lietuvių senosios kultūros galimybes ateities perspektyvoje. Taip pat autorė norėjo atkreipti dėmesį į kurčiųjų problemas Lietuvoje.
P. Bradūnaitė dažnai susiduria su neįgaliųjų problemomis. Prieš kelis mėnesius ji laukė autobuso ir stotelėje kartu stovėjo regėjimo negalią turinti mergina – aklas žmogus nežino, koks atvažiavo autobusas. O Klaipėdoje apie tai pagalvota – stotelėje garsiai pranešamas numeris. „Jei nebūtų išrasti akiniai, kiek daug žmonių turėtų regėjimo problemų, ir aš pati būčiau akla kaip kurmis. Todėl ir sakau, kad problema ne negalioje, o mūsų mąstyme ir technologijose“, – tvirtina bakalaurė Paulina Bradūnaitė.
Pagrindinė nuotrauka – Gintaro Jonaičio
Kitos nuotraukos iš asmeninio Paulinos archyvo.
Tekstas publikuotas portale 15min.lt
Galerija
