Kiekvienais metais atšalus orams ir prasidėjus šildymo sezonui, pablogėja ir aplinkos oro kokybė. Todėl vienas šio sektoriaus iššūkių sietinas su žmonijos noru ir toliau didinti gamybos mastus, nekreipiant dėmesio į ateities kartoms tenkančią vis didėjančią aplinkosauginės krizės naštą. Apie tai, kaip Lietuva kovoja su oro tarša ir kokia šio sektoriaus ateitis kalbamės su Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos instituto mokslo darbuotoju, Aplinkos apsaugos ir darbo ir darbo sąlygų laboratorijos vedėju dr. Aleksandru Chlebnikovu.
Kas daro didžiausią įtaką oro užterštumui?
Oro užterštumui įtakos turi taršos šaltinių emisijos ir veikimo laikas, taip pat meteorologinės sąlygos bei taikomos valymo technologijos. Oro taršai mažinti būtina laikytis tokių sąlygų, kurioms esant teršalų išmetimai būtų sumažinami pačiame taršos šaltinyje. Tam įtakos gali turėti ir naudojamos žaliavos, taip pat kuras energijai gauti. Šiuo metu daugumoje Lietuvos katilinių yra įrengti arba pritaikyti katilai biokurui deginti, taip yra gaminama šilumos energija iš atsinaujinančių energijos šaltinių. Meteorologinių sąlygų įtaka siejama su šaltuoju bei šiltuoju sezonais. Šaltuoju metų laiku mūsų klimato zonoje skelbiamas šildymo sezonas. Jo metu nustatoma padidėjusi oro tarša aplinkoje, kuri sukeliama termofikacinių elektrinių veikla bei dėl privačių namų valdose susidarančių ir išmetamų teršalų. Keičiantis vyraujančiam vėjui, tokia tarša gali būti nukreipta šalia esančių apgyvendintų teritorijų link ir tiesiogiai paveikti žmogaus sveikatą.
Net ir pritaikius geriausias technologines galimybes, valymo technologijos yra neatsiejama dalis gamybos procese. Ar valymo technologijos bus parinktos efektyviai, jų darbas bus suderintas su taršos šaltinio veikimo ypatumais, priklauso, kokia taršos dalis bus išmesta į aplinką. Šiuo metu yra sukurtos ir toliau moksliškai tiriamos inovatyvios oro valymo technologijos, kurios geba pašalinti tiek kietąsias daleles, tiek organinius, tarp jų ir lakiuosius, arba neorganinius junginius. Šių valymo įrenginių išradėjų pritaikyti konstrukciniai ar technologiniai sprendimai leidžia praplėsti tokių įrenginių eksploatavimo galimybes. Sukurtiems įrenginiams yra gauti Lietuvos ir Europos patentai, o tai leidžia inicijuoti šių įrenginių komercinius siūlymus rinkai.
Kokių konkrečių veiksmų imamasi Lietuvoje, kovojant su oro tarša?
Viena dažniausių oro taršos problemų yra kietosiomis dalelėmis (KD10 ir KD2,5), kurių koncentracija kasmet išlieka aukštame lygyje. Klaipėdos Šilutės plento ir Vilniaus Žirmūnų oro kokybės tyrimų stotyse, kur yra intensyvaus transporto eismo vietos, nuolat viršijamas leistinas kietųjų dalelių paros ribinės vertės dienų skaičius per metus, kuris turi būti ne didesnis nei 35 dienos. Taip pat daugelyje stočių fiksuotos didesnės sieros dioksido, ozono, sunkiųjų metalų, o kai kuriose stotyse – benzo(a)pireno ir kitų policiklinių aromatinių angliavandenilių, azoto dioksido ir anglies monoksido koncentracijos. Didžiausios daugelio teršalų koncentracijos nustatytos šaltuoju metų laiku (sausio–kovo ir spalio–gruodžio mėn.), todėl tikėtina, kad aukštą oro užterštumo lygį daugiausia lėmė šiluminės energijos gamybos metu išmetami teršalai.
Oro taršos problemų sprendimas Lietuvoje vyksta kryptingai. Šalyje sudarytas platus oro kokybės stebėsenos tinklas. Gautų rezultatų analizė leidžia nustatyti taršos kitimo tendencijas bei paprasčiau rasti galimus sprendimo būdus taršai mažinti ar jos išvengti. Oro taršos problemų sprendimui imamasi skirtingų veiksmų, nukreiptų tiek taršos mažinimui, tiek švariosios gamybos bei darnios plėtros skatinimui ir populiarinimui. Tarp tokių projektų – taršos mokesčio automobilių transportui įvedimas, transporto infrastruktūros reforma, skatinanti viešojo transporto naudojimąsi, mažai taršių transporto priemonių (elektromobilių) bei dviračių ar paspirtukų naudojimosi sistemos kūrimas.
Ne tik oro taršos, bet ir visos aplinkos taršos mažinimo planas yra įtrauktas į įstatyminę bazę. Vienas pagrindinių dokumentų, nuolat rengiamų nuo 1996-ųjų metų yra Nacionalinė aplinkos apsaugos strategija, kurioje 2016-aisiais metais buvo paskelbti veiksmai iki 2030-ųjų metų. Šiame dokumente išskirtos keturios pagrindinės ilgalaikės aplinkos apsaugos politikos sritys: darnus gamtos išteklių naudojimas ir atliekų tvarkymas, aplinkos kokybės gerinimas, ekosistemų stabilumo išsaugojimas ir klimato kaitos švelninimas bei prisitaikymas prie klimato kaitos keliamų aplinkos pokyčių. Kartu su šia strategija yra parengta Lietuvos aplinkos vizija iki 2050 metų. Visi šie veiksmai ir toliau skatins Lietuvos ekonominę pažangą kartu su Lietuvos „žaliosios“ ekonomikos kūrimu, suteiks galimybę taikyti pažangius technologinius sprendimus bei išlaikys kokybišką ir pilnavertį palikimą savo būsimoms kartoms.
Vertinant dabartinę oro taršos situaciją, kas, Jūsų nuomone, pasikeitė pastaraisiais metais?
Kaip ir anksčiau, Lietuvoje nuolat vykdomos aplinkos oro monitoringo programos, nustatant skirtingų teršalų koncentracijas numatytuose taškuose. Daug dėmesio skiriama nemalonių kvapų bei juos sąlygojančių teršalų nustatymui, tokių kaip amoniakas, sieros vandenilis, etilbenzenas. Vis dažniau atliekama ir kvapų kontrolė, nustatant europinius kvapo vienetus, kuriuos galima lyginti su leistinomis kvapo koncentracijos ribinėmis vertėmis ore. Skirtingo dydžio kietųjų dalelių koncentracijų, KD10 (mažesnių nei 10 µm) ir KD2,5 (mažesnių nei 2,5 µm) stebėjimai aplinkos ore jau tapo įprasta praktika. Šie teršalai jau analizuojami ir emisijose iš stacionarių taršos šaltinių.
Pastaraisiais metais suintensyvėjo ir sunkiųjų metalų stebėsena, kurie priskiriami prie vienų iš pavojingųjų teršalų grupių. Dažniausiai analizuojamos švino, arseno, nikelio bei kadmio koncentracijos, o taip pat atliekami vanadžio, kaip mazuto degimo produkto, nustatymo tyrimai. Vertinant oro taršą, aplinkosaugos institucijos vis daugiau bendrauja su visuomene. Tai ne tik palengvina probleminių sričių nustatymą, tokiu būdu sprendžiamos aktualios oro taršos problemos kartu su suinteresuotais asmenimis.
Kokių pokyčių dar galime tikėtis per ateinančius penkerius metus?
Vykstant ketvirtajai pramonės revoliucijai, oro taršos klausimai išliks aktualūs ir po penkerių ar dešimties metų. Dėl pramonės plėtros bei transporto priemonių augimo būsime priversti keisti požiūrį į aplinkosaugą. Siekiant užtikrinti oro kokybę, neabejotinai bus griežtinami aplinkosauginiai reikalavimai taršos šaltiniams, bus ribojama pavojinga pramonės ar ūkio sektorių veikla.
Neabejotina, jog aplinkosauginės technologijos bus dar labiau aktualios, siekiant taikyti darniosios plėtros principus bei švariosios gamybos būdus. Svarbią nišą energetikos sektoriuje, kaip vieno labiausiai veikiančio oro kokybę, privalės užpildyti netaršios atsinaujinančios energijos technologijos. Tik griežtas priimtų konvencijų laikymasis ir kryptingas darbas, paremtas naujais teisiniais susitarimais tarp visų pasaulio šalių, leis nepažeisti Žemės ekologinės pusiausvyros.
Kokių įžvelgtumėte iššūkių, sprendžiant oro taršos problemas?
Aplinkos oras, svarbiausia iš sričių – atmosfera – yra gyvybiškai svarbi žmogui bei visai gamtai. Jos kokybė gali lemti ne tik klimato pokyčius planetoje, bet ir ūmius sveikatos sutrikimus ar net žūtis. Šiam klausimui išspręsti galima imtis dvejopų veiksmų. Vieni jų nėra itin populiarūs, nes siejami su išmetimų ribojimų bei sankcijomis už reikalavimų nesilaikymą.
Vienu iš iššūkių įvardinčiau mobilių taršos šaltinių oro taršos mažinimo programą. Šia iniciatyva kiekvienas transporto priemonės savininkas prisidėtų prie bendro oro taršos mažinimo. Kiti veiksmai – nukreipti permąstyti savo įpročius aplinkos būklei gerinti, tarp kurių bevariklio transporto populiarinimas, infrastruktūros kūrimas, viešojo transporto ir eismo srautų optimalaus reguliavimo sistemos plėtra. Tokios sistemos diegimas reikalauja ne tik finansinių, bet ir laiko išteklių, todėl ilgalaikis rezultatas priklauso tik nuo mūsų pačių savimonės.
Galerija
