Parama išeivijos ir lietuvių kilmės užsieniečiams studentams

Nuo 1956 m. savo istoriją skaičiuojantis VILNIUS TECH nuolat augo ir keitėsi. Norint suprasti, kaip susiformavo šiandieninis universitetas, verta atsigręžti į jo akademines šaknis. Vienos svarbiausių jų siejamos su dviem iškiliais inžinerijos mokslo kūrėjais – Aleksandru Čyru ir Antanu Kudziu. Jų mokyklos buvo skirtingos, tačiau viena kitą papildė. A. Čyro mokslinė tradicija rėmėsi matematika, teorija ir konstrukcijų optimizavimu, o A. Kudzio – konstrukcijų saugumu, patikimumu ir praktiniu jų savybių tyrimu. Iš šių dviejų krypčių ilgainiui išaugo ištisos mokslininkų kartos ir naujos tyrimų sritys. A. Čyras: matematika, mechanika ir gebėjimas matyti daugiau Akademiko A. Čyro vardas VILNIUS TECH istorijoje neatsiejamas ne tik nuo mokslo, bet ir nuo pačios aukštosios mokyklos kūrimosi. Jo suformuota statybinės mechanikos mokykla pasižymėjo itin stipriu teoriniu ir matematiniu pagrindu. Joje plėtotos plastiškumo teorijos, konstrukcijų optimizavimo ir kitos fundamentaliosios kryptys. Tačiau tikrasis mokyklos poveikis atsiskleidė per jos mokinius. A. Čyro pradėtos kryptys vėliau išsiplėtė į medžiagų atsparumo, konstrukcijų optimizavimo, skaičiuojamosios mechanikos ir baigtinių elementų metodų tyrimus. 1993 m. A. Čyras kartu su savo mokiniais pelnė pirmąją Lietuvos mokslo premiją nepriklausomoje Lietuvoje. Vėliau Lietuvos mokslo premijomis buvo įvertinti ir jo mokinių darbai. Šios mokyklos poveikis nesustojo prie Lietuvos sienų. Vienas ryškiausių A. Čyro mokinių – Adomas Borkauskas, vėliau dirbęs Lenkijos mokslų akademijoje Varšuvoje. Savo žinias jis perkėlė į Lenkiją ir ten išugdė naują plastinių konstrukcijų kompiuterinio projektavimo specialistų kartą. A. Kudzys: nuo konstrukcijų saugumo iki ištisų mokslo krypčių Kitos akademinės tradicijos kūrėjas – akademikas Antanas Kudzys. Jo vardas VILNIUS TECH istorijoje siejamas su statybinių konstrukcijų mokykla, kurios pagrindinis dėmesys buvo skiriamas tam, kad pastatai ir jų konstrukcijos būtų ne tik suprojektuoti, bet ir patikimi bei saugūs. [caption id="attachment_128892" align="alignnone" width="1663"] Statybos fakulteto studentai, susibūrę į grupę „Hiperbolė“, su A. Kudziu (kairėje)[/caption] A. Kudzio mokiniai vėliau kūrė savas tyrimų kryptis. Vieni gilinosi į gelžbetonines ir kompozitines konstrukcijas, kiti – į mūrą, plieną, medieną, konstrukcijų rekonstrukciją ar rizikos analizę. Taip viena mokslinė mokykla ilgainiui virto ištisu tyrimų tinklu. „Šios tradicijos tęstinumą gerai iliustruoja ir Lietuvoje nuo 1959 m. atliekami centrifuguoto betono ir gelžbetonio tyrimai. Per daugiau nei šešis dešimtmečius mokslininkai nagrinėjo šių konstrukcijų stiprumą, deformacijas, atsparumą įvairioms apkrovoms ir ilgaamžiškumą. [caption id="attachment_50691" align="alignnone" width="2048"] R. Kliukas[/caption] Įvairūs laboratoriniai ir gamykliniai eksperimentai leido ne tik sukaupti naujų praktinių žinių, bet ir patikslinti teorinius modelius, naudojamus vertinant centrifuguotų, įvairiai armuotų žiedinio skerspjūvio elementų stiprumą, pleišėtumą, standumą, patikimumą bei ilgaamžiškumą. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip prieš kelis dešimtmečius pradėti tyrimai tampa ilgalaike mokslo tradicija, perduodama iš vienos mokslininkų kartos kitai“, – sako VILNIUS TECH rektorius prof. Romualdas Kliukas. Kai susitinka dvi mokyklos Įdomiausia šios istorijos dalis prasideda ten, kur susitinka abi akademinės tradicijos. Jų sankirtoje augo akademikas Edmundas Kazimieras Zavadskas – mokslininkas, vėliau tapęs universiteto rektoriumi ir vienu svarbiausių statybos technologijos bei valdymo krypties kūrėjų. [caption id="attachment_36494" align="alignnone" width="800"] E. K. Zavadskas[/caption] Jo moksliniame kelyje buvo abu mokytojai. Studijų metais jis tyrimus atliko vadovaujamas prof. I. Z. Kamaičio, vėliau aspirantūroje mokėsi pas A. Kudzį, o į Statybos darbų technologijos katedrą jį pakvietė A. Čyras. Ši dviejų mokyklų sankirta tapo svarbiu postūmiu naujai krypčiai – statybos technologijos ir valdymo mokslui. E. K. Zavadskas išplėtojo daugiakriterinių sprendimų priėmimo ir statybos valdymo tyrimus, o jo mokinių karta šias idėjas perkėlė į skaitmenizavimo, BIM, sprendimų paramos, statybos procesų modeliavimo, nekilnojamojo turto ir tvarios plėtros sritis. Universitetas augo ne vien laboratorijose E. K. Zavadsko istorija svarbi ne tik dėl jo mokslinių darbų. 1990–2002 m. vadovaudamas universitetui jis kartu su akademine bendruomene prisidėjo prie didelių institucinių pokyčių. „Per šį laikotarpį universiteto struktūrą papildė Aplinkos inžinerijos, Transporto inžinerijos, Fundamentinių mokslų ir Verslo vadybos fakultetai, Antano Gustaičio aviacijos institutas, o į Vilnių sugrįžo Elektronikos fakultetas. Taigi universitetas buvo kuriamas ne vien laboratorijose – kartu buvo projektuojama ir pati institucija“, – prisimena E. K. Zavadskas. [caption id="attachment_128893" align="alignnone" width="915"] Statybų fakulteto studentai[/caption] Vėliau šį darbą tęsė kiti vadovai. Prof. Romualdas Ginevičius daug dėmesio skyrė universiteto konsolidavimui ir mokslo tarptautiškumui, o prof. Alfonsas Daniūnas, A. Čyro mokinys, stiprino statybinės mechanikos ir konstrukcijų optimizavimo kryptis bei universiteto tarptautiškumą. Šiandien akademinę estafetę tęsia dabartinis rektorius prof. R. Kliukas – taip pat A. Kudzio mokinys. 70 metų – ir tai dar ne pabaiga VILNIUS TECH 70-mečio istorijoje galima rasti daug reikšmingų datų, pavardžių ir titulų. Tačiau už jų slypi tai, kas verčia plakti universiteto širdį – žinių perdavimas iš žmogaus žmogui. A. Čyro ir A. Kudzio pradėtos mokslo kryptys per kelias kartas išsiplėtė, susijungė su naujomis technologijomis ir peraugo į šiuolaikinio universiteto tyrimus. Vieni mokiniai tapo profesoriais, jų mokiniai – naujos kartos mokslininkais, o kadaise auditorijose ir laboratorijose kilusios idėjos šiandien tampa skaitmeniniais sprendimais, inovacijomis ir tarptautiniais tyrimais. Galbūt todėl universiteto istoriją geriausiai apibūdina ne pastatai ar datos, o akademinė estafetė. Būtent nuo jos ir priklausys, kokią istoriją apie VILNIUS TECH pasakosime po dar 70 metų.

Rugsėjo 15 d. (trečiadienį) 16.00 val. kviečiame į Angelijos Eidukienės tapybos darbų „Kelionių istorijos“ pristatymą ir susitikimą su autore Galerijoje A (Saulėtekio al. 14, II aukšte). Parodoje eksponuojami darbai kviečia leistis į kelionę per prisiminimus, emocijas ir įvairių kraštų įspūdžius. Autorės paveiksluose atsiskleidžia ne tik aplankytų vietų vaizdai, bet ir kelionių metu patirti jausmai, įspūdžiai bei asmeniniai išgyvenimai. Spalvomis ir šviesa pasakojamose istorijose susipina realūs peizažai, svajonės ir vidinio pasaulio refleksijos. Angelija Eidukienė gimė Latvijoje lietuvių šeimoje. Kūrybiškumą ir meilę menui paveldėjo iš tėčio, kuris taip pat tapė, piešė ir drožinėjo. Nuo vaikystės meninėje aplinkoje augusi autorė aktyviai dalyvavo dailės užsiėmimuose bei konkursuose. Baigusi drabužių dizaino studijas, ji pasirinko tęsti meninį kelią Vilniaus dailės akademijoje, kur 2003 m. įgijo menų bakalauro, o 2007 m. – dailės magistro laipsnį. Menininkė nuolat rengia personalines parodas, dalyvauja grupiniuose tapybos projektuose bei daugiau nei dvidešimt metų kuria privačius interjerus. Šiuo metu A. Eidukienė kuria ir dirba savo įkurtoje Meno ir dizaino studijoje Kaune, o įkvėpimo semiasi gyvendama gamtos apsuptyje netoli Rumšiškių. Pasak autorės, paroda „Kelionių istorijos“ pasakoja apie akimirkas, kurias norisi išsaugoti ilgam: kalnus, jūrą, horizontus, šviesos blyksnius ar sunkiai žodžiais nusakomus jausmus. Kiekvienas paveikslas tampa savotišku langu į vietas, kuriose menininkė lankėsi, arba į tas, kurias dar tik svajoja aplankyti. Paroda Galerijoje A veiks iki rugsėjo 29 d.