Rinkodaros įmonei vadovaujanti D. Padegimaitė: „Aiškumas dėl karjeros atsiranda veikiant, ne planuojant“
„Kiekviena idėja, kuria tiki, yra verta išbandymo – nesvarbu, ar tai būtų studijos, darbas, ar asmeninis gyvenimas, tik bandydamas naujus dalykus atrandi, kas iš tiesų tau įdomu ir kur slypi tavo stiprybės“, – įsitikinusi skaitmeninės rinkodaros specialistė, įmonės „Paperplanes“ vadovė Dovilė Padegimaitė. Mergina tai įrodo savo pavyzdžiu: VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto alumnė į dabartinę karjeros stotelę atėjo tik drąsiai eksperimentuodama ir ieškodama.
Dovilė Padegimaitė prisimena, kad jos pašaukimas ėmė ryškėti jau mokykloje – ji dažniau imdavosi iniciatyvos, nei laukdavo, kol kas nors ką nors pasiūlys, užsiimdavo aktyviomis veiklomis, organizaciniais darbais, buvo azartiška ir smalsi. Tuomet pasireiškė ir jos polinkis į socialinius mokslus.
„Nors aiškios vizijos nei studijoms, nei profesinei karjerai neturėjau, pasąmoningai jaučiau trauką dirbti ir bendrauti su žmonėmis, o šiandien savo darbe to turiu tikrai daug“, – šypsosi pašnekovė.
Apie konkretesnį studijų krypties pasirinkimą ji ėmė galvoti dar 10-oje, o galutinį sprendimą priėmė 11-oje klasėje. Juo tapo ekonomika, Dovilei pasirodžiusi ne tik įdomi, bet ir pakankamai plati sritis, apimanti įvairius verslo, finansų, vadybos ir visuomenės procesus.
„Atrodė, kad tai gera studijų kryptis bakalaurui, suformuojanti platesnį supratimą apie tai, kaip veikia organizacijos, ekonomika ir verslas, o VILNIUS TECH jau studijavo mano sesuo, todėl iš jos nemažai išgirdau apie universiteto bendruomenę, studijų procesą ir studentišką gyvenimą. Svarbus buvo ir apsilankymas atvirų durų dienoje: gyvi pokalbiai ir realios studentų patirtys padėjo susidaryti aiškesnį vaizdą bei sustiprino sprendimą rinktis VILNIUS TECH“, – dalijasi Verslo vadybos fakulteto alumnė.
Universitetas – erdvė eksperimentuoti ir ieškoti savęs
Anot D. Padegimaitės, universitetas jai suteikė daug galimybių „žaisti“ – eksperimentuoti, imtis iniciatyvos ir išbandyti save skirtingose rolėse. Tai ji darė ir po paskaitų – prisijungusi prie studentų atstovybės, su komanda ji ne tik atstovavo studentų interesams, bet ir inicijavo pokyčius studijose, dirbo su fakulteto administracija studijų kokybės klausimais. Vėliau šių patirčių sąrašą papildė ir pirmakursių kuratorės pareigos.
„Šios veiklos leido suprasti, kad daugelis galimybių atsiranda ne savaime, o tada, kai pats žengi pirmą žingsnį. Universitete galėjau saugiai išbandyti įvairias idėjas, mokytis iš klaidų, pamatyti, kiek daug galima pasiekti vedamai iniciatyvos, smalsumo ir vidinės ambicijos, ir sutikti žmones, kurie prisidėjo prie mano profesinio kelio“, – dalijasi Dovilė.
Jos įsitikinimu, galimybė užsiimti daug skirtingų veiklų, geriau save pažinti ir suprasti, kas iš tiesų traukia ir sekasi, o kas ne, yra bene pagrindinis kelias į sėkmingą karjerą, nors visuomenėje vis dar vyrauja požiūris, kad viskas priklauso nuo pasiekimų mokykloje ir studijų pasirinkimo.
„Dažnai atrodo, kad aštuoniolikmečiai turi tiksliai žinoti, kuo bus po dešimties metų. Mano aplinkos patirtis rodo, kad taip būna retai. Aiškumas dėl karjeros dažniau atsiranda veikiant, o ne planuojant“, – sako ji.
VILNIUS TECH Dovilė žengė ir pirmuosius karjeros žingsnius – studijų metu ji gavo kvietimą prisijungti prie universiteto komunikacija besirūpinančio skyriaus komandos, kur pirmą kartą rimtai susidūrė su rinkodaros sritimi. Tai dovanojo supratimą, kad rinkodara – kryptis, kurioje ji norėtų eiti toliau, o vėliau sekusios patirtys startuoliuose, pasak Dovilės, leido jai dar pažinti šią sritį, projektų valdymą ir darbą su tarptautinėmis rinkomis.
Rinkodara moko sveiko požiūrio į darbą
Įvairus profesinių ir asmeninių patirčių kraitis Dovilę atvedė į dabartinį etapą – karjerą skaitmeninės rinkodaros agentūroje „Paperplanes Agency“. Iš pradžių dirbusi kaip projektų vadovė, vėliau – kaip vykdančioji vadovė, po 1,5 metų įmonėje ji perėmė agentūros vadovės pareigas. Tai, pasak jos, buvo vienas didžiausių profesinių iššūkių, o kartu – vienas svarbiausių pasitikėjimo savimi „egzaminų“.
„Į agentūrą atėjau įdomiu laikotarpiu, kai sparčiai augo komanda ir klientūra, plėtėsi paslaugų spektras, o dalis jų buvo gana naujos tiek rinkai, tiek mums patiems, todėl dažnai reikėdavo eksperimentuoti ir ieškoti geriausių sprendimų jau juos įgyvendinant.
Didžiausias iššūkis, su kuriuo susidūriau tapusi vadove – suprasti, kad augančiame versle neįmanoma visko sukontroliuoti pačiai. Teko išmokti pasitikėti žmonėmis, deleguoti atsakomybes ir kurti aplinką, kurioje komanda gali savarankiškai priimti sprendimus. Manau, kad pasitikėjimas yra viena svarbiausių sąlygų tvariam organizacijos augimui“, – sako ji.
Tiesa, versle iššūkiai niekada nesibaigia – keičiasi tik jų pobūdis. Visus šiuos etapus padeda įveikti smalsumas, noras mokytis ir drąsa. Svarbi ir didžiulė prasmė, kurią D. Padegimaitė mato savo darbe – ją suteikia galimybė stebėti, kaip komandos kūrybinės idėjos virsta realiais rezultatais ir padeda verslams augti, bei erdvė kurti aplinką, kurioje visi gali augti kaip profesionalai ir atrasti savo stipriąsias puses.
„Be to, rinkodara išmoko sveiko požiūrio į darbą. Kartais verta sau priminti, kad ne visi iššūkiai yra tokie dramatiški, kaip gali atrodyti konkrečiu momentu“, – priduria Dovilė.
Didžiausia karjeros pamoka – nereikia visko žinoti iš karto
Dinamiškos karjeros patirtys Dovilei neišvengiamai dovanojo ir vertingų pamokų. Bene svarbiausia – savo vertės ir sėkmės nesieti tik su galutiniu rezultatu.
„Tik pradėjus dirbti dažnai atrodo, kad svarbiausia – kuo greičiau pasiekti kitą tikslą, gauti aukštesnes pareigas ar įgyvendinti dar didesnį projektą. Ilgainiui supratau, kad nuolat vaikantis rezultatų, galima pamiršti mėgautis pačiu procesu ir augimu, kuris vyksta pakeliui. Jei galėčiau ką nors pasakyti sau karjeros pradžioje, priminčiau neskubėti visko žinoti. Jauni specialistai dažnai jaučia spaudimą turėti aiškų planą ir atsakymus į visus klausimus, tačiau realybėje karjera vystosi gerokai dinamiškiau“, – patirtimi dalijasi D. Padegimaitė.
Ji taip pat būtų norėjusi anksčiau suprasti, kad klaidos nėra nesėkmės ženklas: dažnai būtent jos tampa greičiausiu būdu įgyti patirties, augti ir priimti geresnius sprendimus ateityje.
„Dauguma klaidų ir iššūkių iš pradžių atrodo kaip procesų ar kompetencijų klausimai, tačiau pasigilinus paaiškėja, kad jų esmė slypi komunikacijoje, lūkesčių suderinime ir tarpusavio pasitikėjime. Gebėjimas dirbti su žmonėmis yra ne mažiau svarbus nei profesinės žinios“, – priduria Verslo vadybos fakulteto alumnė.
Gebėjimas mokytis liks vertingas visada
Vis dėlto, svarbiausia šių dienų kompetencija, ypač skaitmeninės rinkodaros srityje, Dovilė įvardija gebėjimą mokytis – technologiniai įrankiai ir sprendimai keičiasi, o kritinis mąstymas, gebėjimas suprasti žmonių elgseną ir spręsti problemas išlieka vertingi nepriklausomai nuo technologijų pokyčių.
„Viskas keisis dar ne kartą, bet žmonės, kurie geba mokytis ir greitai perprasti naujus dalykus, konkurencinį pranašumą išlaikys visada. Taip pat labai svarbus prasmės jausmas – būtent jis padeda išlaikyti kryptį ir motyvaciją net sudėtingesniais etapais“, – tikina ji.
Abiturientams, kurie dvejoja, kokias studijas pasirinkti, D. Padegimaitė pirmiausia pataria nesitikėti, kad jos nulems visą jų karjeros kelią, ir vertinti universitetą ne tik kaip vietą diplomui gauti, bet ir kaip aplinką, kurioje galima kurti ryšius, išbandyti save ir atrasti dominančią kryptį.
„Mano patirtis rodo, kad studijos suteikia stiprų pagrindą, tačiau tai, kiek iš jų pasiimsite, priklauso nuo jūsų pačių iniciatyvos. Verslo vadybos fakulteto studijos yra vertingos tuo, kad padeda suprasti, kaip veikia organizacijos, priimami verslo sprendimai, kuriama vertė ir kaip skirtingos verslo funkcijos susijusios tarpusavyje – šios žinios visuomet išliks aktualios“, – sako rinkodaros specialistė D. Padegimaitė.
Daugiau apie VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto studijas skaitykite čia.
Plačiau
Pristabdyk „kas bus, jeigu“ minčių seką. Dažnai jaučiame stresą ir nerimaujame dėl to, kas galiausiai neįvyksta ir nepasitvirtina. Pvz.: galvojame, kas bus, jeigu gausiu prastą įvertinimą? Kas, jei neišlaikysiu? Ar reikės mokėti už mokslus? Ką tėvai pagalvos? Ar man reikės daugiau dirbti? Nuo vienos „kas bus, jeigu“ minties užsiveda visa grandinė panašių minčių, kurios prognozuoja kažkokią blogą baigtį. Šios mintys iš dalies ir sukelia iliuziją „jei daug nerimausiu, tai išvengsiu nelaimių“, bet iš tiesų jos nepadeda, o tik sukelia dar daugiau streso bei nerimo.
