Šį mėnesį rubrikoje „Pažink SMC“ pristatome tinklinio trenerį Radoslav Adamovič. Treneris tik šiais metais baigė savo, kaip profesionalaus sportininko, karjerą ir ėmėsi intensyviai treniruoti studentus ir vaikus. Didelę žaidimo patirtį ir kitų šalių tinklinio treniravimo praktiką išbandęs treneris dabar dosniai ja dalijasi su studentais. Jaunas, veržlus, linksmas ir maksimalistas – tai tik keli epitetai, apibūdinantys šį nuostabų strategą. Kviečiame susipažinti su Radoslav atvirame interviu.
Kaip susidomėjote tinkliniu ir kiek laiko esate šios sporto šakos gerbėjas?
Tėčio dėka tinkliniu susidomėjau nuo 10 metų. Jis jaunystėje žaidė futbolą legendiniame Vilniaus „Žalgiryje“, tačiau jam gana jaunam teko nutraukti savo karjerą dėl patirtos sunkios traumos. Norėdamas toliau sportuoti, jis atrado tinklinį ir grįžo į sportą. Mane vesdavosi į varžybas ir treniruotes, kuriose pamatė mano susidomėjimą sportu. Kiek vėliau jis mane ir nuvedė pas trenerį Bronislav Tarasov. Bronislovas, mano manymu, vienas geriausių ir charizmatišiausių trenerių Lietuvoje. Nuo pirmos pokalbio minutės jis mane sužavėjo, o tinklinio treniruotės tiesiog įtraukė mane į šį sportą. Tinklinis man taip patiko, kad trenerio klausimai, kodėl pasirinkau tinklinį, o ne futbolą kaip tėtis, man buvo nesuprantami (juokiasi). Nuo pirmos treniruotės jau praėjo 23 metai, tačiau kiekvieną dieną ši sporto šaka mane žavi vis labiau.
Ką Jums kaip sportininkui suteikė dalyvavimas šioje sporto šakoje?
Mano, kaip tinklininko, kelionė prasidėjo Vilniaus sporto mokykloje „Tauras“, kuriai atstovaudamas tapau daugkartiniu jaunių ir jaunučių čempionu. Pradžioje tinklinis man buvo malonus pomėgis, tačiau sparčiai tobulėjau ir būdamas 16 metų sužaidžiau savo pirmąsias varžybas Lietuvos aukščiausioje lygoje už Vilniaus "Tauras-Polonija" klubą. Atstovavau Lietuvos rinktinei Baltijos ir Europos čempionatuose. Daugiausiai titulų (daugkartinis Lietuvos tinklinio lygos čempionas ir Lietuvos didžiosios tinklinio taurės laimėtojas) iškovojau būdamas Vilniaus „Flamingo volley“ komandos nariu.
Būdamas 18 metų, pasirašiau pirmąjį profesionalaus tinklininko kontraktą su "Belgijos ST.Vith" komanda. Taip prasidėjo mano, kaip profesionalo, kelionės po Europą. Belgijoje praleidau vieną sezoną, po to sekė vieneri metai Baltarusijoje „Kommunalnik Grodna“ komandoje. Teko atstovauti Suomijos komandai „KIJARI KY-KY BETSET“. Bene ilgiausiai trukusi mano draugystė su Olandijos klubu „VC Landgraaf“, kuri tęsėsi net šešerius metus.
Kiekviena išvyka mane išmokė labai daug. Naujos ir vis skirtingos tinklinio kultūros praplėtė mano požiūrį į tikro sportininko gyvenimą. Keliaudamas ir gyvendamas svetur, įgijau daug vertingų žinių, kurios praverčia kasdieniame gyvenime, sutikau daug draugų ir pažinau skirtingas kultūras. Tinklinis man suteikė gyvenimo patirties, kurios nenusipirksi už jokius pinigus.
Kaip kilo idėja pradėti mokyti kitus?
Esu kilęs iš sportininkų-pedagogų šeimos. Mano mama yra geografijos mokytoja, buvusi biatlonininkė, o tėtis dirba kūno kultūros mokytoju, buvęs futbolininkas. Mėgstame pajuokauti, kad būti pedagogais yra šeimos „prakeiksmas“. Dar studijuodamas buvusiame Vilniaus edukologijos universitete, gavau pasiūlymą dirbti vienoje Vilniaus pradinėje mokykloje kūno kultūros mokytoju. Mokykloje dirbau vienerius metus, tačiau supratau, jog šiam darbui esu per jaunas ir norėjau daugiau laiko skirti savo karjerai – treniruotėms ir varžyboms. Vėliau, tarpsezoniniu laikotarpiu, sulaukiau pasiūlymo išbandyti savo patirtį tampant fizinio pasirengimo treneriu. Prasidėjo kitas etapas, pradėjau dirbti su jaunaisiais tenisininkais. Šis darbas buvo artimas mano širdžiai, nes nuolat buvo pastebimas vaikų tobulėjimas. Labiausiai man patiko vaikų energija, išradingumas, noras ir ryžtas treniruotis.
Savo, kaip tinklinio trenerio, karjerą pradėjau planuoti gyvendamas ir žaisdamas Olandijoje. Dar žaisdamas už savo komandą, papildomai treniravau vaikinų ir merginų komandas, sėmiausi patirties iš vokiečių ir olandų trenerių. Po šešerių metų, praleistų Olandijoje, kur buvome įsitvirtinę su šeima, vis labiau pajutome gimtinės ilgesį. Nusprendėme grįžti namo, nes buvome pasiilgę šeimos, draugų ir Lietuvos kultūros. Grįžęs į Lietuvą, įsidarbinau Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Sporto ir meno centre. Man labai patinka jaunatviškas ir modernus vadovybės požiūris į sportą. Universitete treniruoju vaikinų tinklinio komandą ir vedu tinklinio paskaitas studentams, todėl galiu drąsiai pasakyti, jog dirbu svajonių darbą.
Su malonumu ir toliau semiuosi patirties ir žinių seminaruose, kad galėčiau padėti savo žaidėjams tobulėti. Varžybos mane augina kaip trenerį, kur turi „apsišarvuoti“ begaline kantrybe, įsigilinti į kiekvieno žaidėjo asmenybę, atskleisti geriausius sportininko sugebėjimus.
Kokius darbo treneriu privalumus galėtumėte įvardyti?
Man didžiausias trenerio privalumas yra buvimas mylimoje srityje. Trenerio darbas reikalauja gero laiko ir treniruočių planavimo, analizavimo, tvarkos ir punktualumo, kurie praverčia ir kasdieninėje veikloje.
Galbūt įsirėžė į atmintį koks įdomus įvykis ar istorija?
Labiausiai įsimintina istorija, kurią pasakoju ir savo žaidėjams, įvyko prieš dešimt metų, kai dar žaidžiau „Flamingo volley“ komandoje. Mūsų treneris buvo jaunas, pirmą sezoną dirbantis treneriu vokietis Manfredas Shtaunbaiseris, kuris atvažiavo treniruoti naujai susikūrusios profesionalios komandos. Paskutinėse finalinėse varžybose turėjome susitikti su didelę patirtį turinčia ir visą sezoną visus triuškinusia Vilniaus „OKLIKEMA“ komanda.
Prieš varžybas rūbinėje jautėsi jaudulys ir įtampa. Atėjęs treneris, paklausė visų susirinkusių, ar mes bent įsivaizduojame, kiek sunkaus darbo įdėjome iki šių finalinių varžybų? Visi tylėjome, žinojome, jog nemažai, bet negalėjome apibūdinti tiksliai. Treneris išsitraukė didžiulį popieriaus ruloną, kuriame buvo suklijuoti A4 formato lapai su viso sezono kiekvienos treniruotės planais. Jis išrideno šį ruloną, kuris nusitęsė per visą persirengimo kambarį. Visi likome apstulbę, nes pamatėme, kiek daug treniravomės ir kiek sunkaus daro įdėjome pasirengimui varžyboms. Visiems žaidėjams šis trenerio poelgis padarė didžiulį įspūdį, tai buvo gera vizuali motyvacinė kalba. Tuomet supratau, kiek reikia įdėti darbo į treniruočių procesą. Komanda į varžybas išėjo pakylėta ir mes tą dieną „nušlavėme” nuo žemės paviršiaus senbuvius čempionus (juokiasi).
Kuris Jūsų karjeros etapas (sportininko ar trenerio) davė Jums daugiau naudos?
Sportininko karjera davė man begalinę žaidybinę ir gyvenimišką patirtį ir įgūdžių, kuriuos galiu panaudoti kasdieniame gyvenime, tačiau šis etapas jau yra praeitis. Su nekantrumu laukiu, ką atneš naujasis etapas.
Kokiomis veiklomis laisvalaikio metu užsiimate be šios sporto šakos?
Domiuosi visomis sporto šakomis. Man patinka ir žiemos, ir vasaros sportas. Taip pat patinka žaisti krepšinį, futbolą, ledo rutulį, slidinėti. Kolegų iš VGTU dėka atradau smagią, aktyvią, tinklinį primenančią sporto šaką – badmintoną. Svajoju išmokti valdyti kiek netradicinę sporto šaką – jėgos aitvarus. Ši sporto šaka mane žavi savo ekstremalumu ir laisvės pojūčiu atviroje jūroje. Kol kas tai tik svajonė, tačiau svajonės pildosi ir, manau, ateityje ši sporto šaka taps mano laisvalaikio praleidimo būdu. Laisvalaikiu itin patinka žvejoti. Žvejyba itin gerai atpalaiduoja kūną ir sielą po sunkios darbo savaitės ar sezono.
Kur labiausiai norėtumėte nukeliauti?
Labai įstrigo vieno mano draugo žodžiai, jog esu tiek daug keliavęs ir turbūt esu pamatęs daugybę nuostabių vietų. Šis draugo komentaras privertė mane susimąstyti, nes iš dalies esu matęs gražių vietų, tačiau kai esi profesionalus žaidėjas, daugiausia ką matai, tai oro uostą, vaizdus per autobuso langą ir sporto salę. Griežtas varžybų režimas neleidžia vaikštinėti po miestus ir mėgautis vaizdais. Todėl norėčiau dar kartą grįžti į visas šalis, kurias buvau aplankęs, ir šį kartą pamatyti jas turisto akimis.
Be kokio daikto neįsivaizduojate savo gyvenimo?
Savo gyvenimo neįsivaizduoju be automobilio, negaliu pakęsti visuomeninio transporto, o bėgioti siaubingai nemėgstu.
Jūsų pats mėgstamiausias patiekalas/valgis?
Gyvendamas svetur, išbandžiau daugybę tradicinių ir netradicinių patiekalų, tačiau labiausiai man patinka lazanija. Jei lazanija yra meniu, užsisakau šį patiekalą kiekviename restorane.
Kokios Jūsų svajonių atostogos?
Mano svajonių atostogos būtų Skandinavijoje su šeima namelyje ežero saloje. Pats geriausias poilsis – lašišų gaudymas, pirtis ir laikas, praleistas su šeima.
Koks žmogus Jus įkvepia ir yra autoritetas?
Nemanau, jog turiu autoritetą. Gyvenu savo gyvenimą, bet žinau, kad mano įkvėpėja yra šeima: žmona Lina ir sūnūs Kajus ir Elias. Manau, jog kiekvienas sportininkas turėtų būti palaikomas, kaip aš esu palaikomas savo mylimos žmonos. Lina buvusi tinklininkė ir puikiai mane supranta. Ji visada mane palaiko, kas benutiktų, ar kur tik reikėtų nukeliauti ji visada šalia. Už jos pasiaukojimą esu jai be galo dėkingas.
Koks Jūsų gyvenimo šūkis?
Mano gyvenimo moto – turėk širdį ir žiūrėk į širdį.
Patarimas studentui.
Nesivaikykite pergalių ar rezultatų! Apsidairykite aikštelėje į kairę ir į dešinę ir supraskite, kad tie „bičai“, stovintys šalia jūsų, visada jus palaikys, o jūs palaikykite juos! Tik taip pasieksite pergalių! Treniruokitės ir žaiskite atsidavę. Gerbkite savo komandos draugus ir varžovus. Pergalės labai svarbios ir reikšmingos, tačiau komandos draugai ir geri atsiminimai apie kartu praleistą laiką, žaidžiant tinklinį, lieka visam gyvenimui.
Galerija
