Pramoninis dizainas atsisako pertekliaus: mažiau triukšmo, daugiau prasmės

Paprastumas, funkcionalumas, ilgaamžiškumas ir gebėjimas patenkinti realius vartotojų poreikius – tokia kryptimi juda pramoninis dizainas. Informacijos ir sprendimų triukšme vertę kuria ne įmantri forma ar technologijų gausa, o gebėjimas tiksliai spręsti konkrečias problemas. Dizaino ekspertai pasakoja, kas lemia šį pokytį, kaip keičiasi dizainerio vaidmuo ir kokių kompetencijų reikia rinkai.

„Kuriama mažiau, bet geriau, kad produktą būtų galima ilgiau naudoti ir lengviau prižiūrėti“, – sako doc. Mindaugas Užkuraitis, VILNIUS TECH universiteto Architektūros fakulteto Dizaino katedros vedėjas.

„Kūrybiškumo nėra mažiau – jis tiesiog keičia kryptį“, – sako doc. Mindaugas Užkuraitis, VILNIUS TECH universiteto Architektūros fakulteto Dizaino katedros vedėjas. Alekso Jauniaus nuotr.

Jo teigimu, ši kryptis siejasi su vis labiau įsitvirtinančia ekonomiškų inovacijų (angl. „Frugal Innovation“) logika, kai gaminius, turinčius kuo daugiau funkcijų, keičia tikslūs, pagrįsti ir aiškią vertę kuriantys sprendimai.

„Frugal Innovation“ kryptis iš esmės moko disciplinos – atsirinkti, kas iš tikrųjų kuria vertę, o kas yra tik perteklinis sluoksnis. Tai nėra susiję vien su noru taupyti – tai sąmoningas projektavimas, kuris dažnai reikalauja netgi daugiau kūrybinio ir analitinio darbo. Šią dizaino kryptį matome visame pasaulyje, ji susijusi su tvarumu, ribotais ištekliais ir besikeičiančiais vartotojų lūkesčiais“, – pasakoja jis.

Lietuvoje, anot pašnekovo, galbūt ne visada ekonomiško dizaino kryptis yra aiškiai įvardijama šiuo terminu, tačiau, vertinant pastarųjų metų sprendimus, ryškėja akivaizdi racionalumo tendencija.

Spręsti realias problemas

Šis pokytis neišvengiamai keičia ir pačią dizaino paskirtį. Lukas Misiūnas, VILNIUS TECH universiteto Architektūros fakulteto Dizaino katedros dėstytojas, teigia, kad dizainas neturėtų egzistuoti tik dėl paties dizaino.

„Pastaraisiais metais dizaino lauke vis dažniau kalbama apie tai, kad dizainas turėtų grįžti prie savo esmės – spręsti realias žmogaus problemas. Ilgą laiką dizaino diskurse buvo stipriai akcentuojama vizualinė išraiška ir išskirtinumas, o šiandien nemaža dalis sprendimų gimsta sekant tendencijomis, kurios cirkuliuoja socialiniuose tinkluose“, – dalinasi pašnekovas.

Anot jo, tai sukuria paradoksą: pavyzdžiui, dažnai remiamasi Vokietijos pramonės dizaino legendos Dieterio Ramso gero dizaino principais, tačiau realybėje perimama tik jų estetinė interpretacija.

„Pastaraisiais metais dizaino lauke vis dažniau kalbama apie tai, kad dizainas turėtų grįžti prie savo esmės – spręsti realias žmogaus problemas“, – pabrėžia Lukas Misiūnas, VILNIUS TECH universiteto Architektūros fakulteto Dizaino katedros dėstytojas. VILNIUS TECH nuotr.

„Vis dėlto, D. Ramsas nuolat pabrėžė, kad geras dizainas pirmiausia turi būti funkcionalus, suprantamas ir padėti žmogui spręsti konkrečias problemas. Kitaip tariant, dizainas neturėtų egzistuoti tik dėl paties dizaino“, – akcentuoja L. Misiūnas.

Lektoriaus teigimu, nuo realių žmogaus poreikių dizainas dažnai nutolsta tada, kai projektavimo procese dingsta ryšys su kontekstu, kuriame tas objektas bus naudojamas.

„Šiuolaikiniai dizaineriai, naudodami dirbtinio intelekto įrankius ir per tokias platformas kaip „Instagram“ ar „Pinterest“, turi prieigą prie milžiniško kiekio vizualinių pavyzdžių ir per kelias minutes gali pamatyti tūkstančius sprendimų. Tai gali įkvėpti, tačiau kartu atsiranda pavojus pradėti kurti remiantis jau egzistuojančiais vaizdais, o ne realiomis situacijomis, kuriose žmonės veikia. Tokiu atveju dizaino procesas tarsi apsiverčia: vietoj to, kad objektas atsirastų iš žmogaus veiklos poreikių, jis atsiranda iš estetinių nuorodų“, – situaciją nusako pašnekovas.

Pasak L. Misiūno, estetika pati savaime nėra problema, nes ji visada buvo svarbi dizaino dalis. Problema atsiranda tada, kai estetika tampa pradžios tašku, o ne rezultatu.

„Iš tikrųjų daugelis geriausių dizaino sprendimų gimsta ne studijoje, o stebint realų naudojimą. Kai dizaineris mato, kaip žmonės dirba, gamina, sportuoja ar naudoja tam tikrus įrankius, atsiranda daug konkretesnis supratimas, kas iš tikrųjų veikia, o kas tik gražiai atrodo“, – sako jis.

Ir kūrėjas, ir tyrėjas

Užkuraitis pritaria, kad keičiantis dizaino sampratai neišvengiamai kinta ir dizainerio vaidmuo.

„Dizaineris šiandien nebegali būti tik „formos kūrėjas“. Jis tampa tyrėju, analitiku, kartais net strategu. Tenka suprasti ne tik objektą, bet ir kontekstą – kaip, kur ir kodėl jis bus naudojamas. Kūrybiškumo nėra mažiau – jis tiesiog keičia kryptį. Mažiau spontaniškų formos paieškų, daugiau prasmingų sprendimų. Iš esmės kūrybiškumas tampa gebėjimu paprastai išspręsti sudėtingus dalykus“, – mano pašnekovas.

Taip perbraižomas ir pats dizaino procesas, kuris neišvengiamai turi remtis tyrimu, eksperimentavimu ir grįžtamuoju ryšiu su vartotoju.

„Dizaineris kuria ne abstrakčiai auditorijai, o realiam žmogui, kurio kasdienybėje daug mažų ir didelių iššūkių – nuo nepatogių įrankių iki sudėtingų naudojimo patirčių. Dizainerio užduotis yra ne tik sukurti estetišką objektą, bet ir padėti sumažinti šias kasdienes trintis. Geras dizainas dažnai pasireiškia būtent tuo, kad jis nepastebimai palengvina žmogaus veiklą – padaro ją paprastesnę, aiškesnę ar efektyvesnę“, – sako L. Misiūnas.

Būtent kasdieniuose sprendimuose, anot jo, slypi didžiausias dizaino potencialas.

„Kasdienės problemos dažnai nėra labai akivaizdžios, nes žmonės prie jų tiesiog pripranta. Todėl dizaineriui svarbu mokėti pastebėti tai, ką vartotojai patys jau laiko įprasta kasdienybės dalimi: mažas nepatogias detales, papildomus veiksmus, nereikalingą sudėtingumą“, – dalinasi pašnekovas.

Jo nuomone, tam labai svarbus smalsumas ir gebėjimas stebėti.

„Jauniems dizaineriams dažnai verta pradėti nuo jiems pažįstamų veiklų – sporto, maisto gamybos ar technologijų, kur aiškiai matyti, kokie įrankiai reikalingi rezultatui pasiekti. Tokiose situacijose dizainas atsiranda ne iš abstraktaus estetikos siekio, o iš konkretaus poreikio“, – pataria L. Misiūnas.

Kitas būtinas įgūdis, anot specialistų, yra gebėjimas greitai tikrinti idėjas.

„Prototipavimas, bandymai, vartotojų reakcijų stebėjimas leidžia suprasti, ar sprendimas iš tikrųjų padeda. Dizainas retai gimsta kaip vienas teisingas sprendimas – dažniau tai yra iteracinis procesas, kuriame sprendimas palaipsniui artėja prie to, kas žmogui iš tikrųjų naudinga“, – pasakoja L. Misiūnas.

Būtinas sprendimų balansas

Anot M. Užkuraičio, pramoninio dizaino kūrimo procese  būtina atsižvelgti į keletą esminių kriterijų: funkcionalumą, medžiagas, ilgaamžiškumą, kainą ir estetiką.  Vis dėlto, svarbiausia – visuma:

„Visi šie kriterijai svarbūs, bet niekada neveikia atskirai. Funkcionalumas yra pagrindas – jei daiktas neveikia, visa kita praranda prasmę. Tada atsiranda medžiagos, ilgaamžiškumas, kaina, estetika – ir čia prasideda tikrasis dizainas. Nes dizainas iš esmės yra sprendimų balansas. Kartais tenka aukoti vieną aspektą dėl kito, bet geras produktas yra tas, kuriame tie kompromisai yra nematomi vartotojui.“

Misiūnas papildo, jog, kalbant apie šiuolaikinį dizainą, vertę kuria ne vien pats objektas. Dizainas veikia kaip sistema, kurią sudaro produktas, su juo susijusios paslaugos, naudojimo kontekstas ir visa vartotojo patirtis.

„Objektas šioje sistemoje yra tik viena grandis. Pavyzdžiui, virtuvinis įrankis gali būti puikiai suprojektuotas formos ir funkcijos prasme, tačiau tikroji vertė atsiranda tada, kai jis leidžia žmogui lengviau pasiekti norimą rezultatą – pagaminti maistą, dalintis juo su kitais ir kurti socialinę patirtį. Todėl dizainerio darbas šiandien vis dažniau reiškia ne tik produkto kūrimą, bet ir visos produkto–paslaugos–patirties sistemos supratimą. Iš esmės dizainą galima suprasti kaip įrankių kūrimo discipliną, kuri kuria priemones, leidžiančias žmonėms veikti, pasiekti rezultatus ir patirti norimas patirtis“, – akcentuoja pašnekovas.

Užkuraičio teigimu, dizaineris neprivalo tapti visų sričių ekspertu, tačiau jam svarbu matyti platensį vaizdą: suprasti technologiją, jausti žmogų, kalbėti su verslu ir galvoti apie poveikį aplinkai. L. Misiūnas pabrėžia, kad dizaineriui svarbu suvokti, jog žmogaus gyvenimo centre yra ne pats objektas, o patirtis. Objektai egzistuoja tam, kad padėtų pasiekti tam tikrą rezultatą, o rezultatai kuria patirtis, kurios formuoja emocijas ir pasitenkinimo jausmą.

„Jei šį procesą pažvelgtume kaip į veiksmų seką, ji atrodo maždaug taip: žmogus užsiima tam tikra veikla ar pomėgiu, joje siekia rezultato, rezultatui pasiekti jam reikalingas metodas, o metodui – konkretus įrankis. Įrankis leidžia pasiekti rezultatą, rezultatas kuria patirtį, o patirtis formuoja emocijas. Būtent šiame taške atsiranda dizainas“, – sako lektorius.

Tačiau tam, kad toks įrankis būtų sukurtas, dizaineris turi suprasti visą grandinę: nuo žmogaus veiklos ir jos siekiamų rezultatų iki patirties, kurią tas rezultatas sukuria.

„Tik suvokus visą šį ciklą galima sukurti ne tik estetišką, bet ir iš tikrųjų prasmingą, žmogui reikalingą dizaino sprendimą“, – teigia pašnekovas.

Šį požiūrį L. Misiūnas iliustruoja savo konceptualiu projektu „KALDI Family Coffee“.  Projekto pavadinimas kilo iš legendos apie etiopų piemenį Kaldi, kuris, kaip pasakojama, pirmasis pastebėjo kavos pupelių poveikį, kai jo ožkos suvalgę uogų tapo neįprastai energingos. Ši istorija laikoma simboline kavos kultūros pradžia. Per šimtmečius kava tapo ne tik gėrimu, bet ir svarbia socialine tradicija. „KALDI Family Coffee“ – kavos aparatas, skirtas bendram kavos ritualui šeimoje ar artimųjų susibūrimuose.

„Didesnėje grupėje sunku visiems vienu metu paruošti kavą – aparatas leidžia vienu metu patiekti iki devynių puodelių, kad visi ją gautų vienu metu ir tokios pačios temperatūros. Objektas kuriamas kaip centrinis stalo elementas, todėl svarbi ne tik funkcija, bet ir socialinė patirtis. Aparatas veikia mechaniškai, be elektronikos, todėl yra patikimesnis ir lengviau prižiūrimas. Šiuo atveju dizainas yra įrankis, kuris leidžia sukurti bendrą patirtį, o ne tik atlikti funkciją“, – dalinasi L. Misiūnas.

Dizaino principai – studijų procese

Tokie rinkos pokyčiai formuoja ir tai, kaip ruošiami būsimi dizaineriai. M. Užkuraitis pasakoja, kad VILNIUS TECH studijose dėmesys skiriamas ne tik formai, bet ir funkcijai bei vartotojo poreikiams – Pramonės gaminių dizaino programos studentai mokomi kurti pagrįstas idėjas, jas testuoti bei pritaikyti rinkoje.

„Labai sąmoningai pasitelkiame projektinį mokymą. Studentai ne tik kuria formą – jie analizuoja vartotoją, testuoja, daro prototipus, galvoja apie gamybą. Svarbu tai, kad sprendimai būtų pagrįsti ne principu „gražu – negražu“, o realia nauda: „kodėl taip veikia“. Ir tas „kodėl“ tampa esmine dizaino dalimi“, – sako M. Užkuraitis.

Jis pasakoja, kad Pramonės gaminių dizaino studijų programa siekiama, kad studentai gebėtų integruoti dizaino ir inžinerijos principus, suprastų rinkos poreikius ir tendencijas, kurtų aplinką tausojančius, ergonomiškus sprendimus bei įgyvendintų projektus nuo idėjos iki galutinio produkto.

„Didelė dalis projektų vyksta bendradarbiaujant su įmonėmis – studentai gauna realių techninių užduočių ir dirba kaip mažos projektavimo komandos. Kol kas dažniausiai tai yra vystymo stadija: kuriami prototipai, testuojami sprendimai, jie derinami su partneriais. Tai labai svarbi patirtis, nes studentai pamato, kaip atrodo realus procesas: su apribojimais, terminais, kompromisais. Ir nors galutinis įgyvendinimas dar laukia, pats procesas jau yra labai artimas tam, kas vyksta industrijoje“, – apžvelgia pašnekovas.

Kaip šie principai pritaikomi praktikoje, rodo studentų darbai. Vienas iš pavyzdžių – trečio kurso studentų Dovydo Stančiaus, Enidos Kaminskaitės ir Lauros Palčiauskaitės autobusų stotelės konceptą EXO. Kursinio projekto, rengto bendradarbiaujant su JUDU ir Vilniaus miesto savivaldybe, idėja – sukurti patogesnę aplinką autobuso laukiantiems žmonėms.

„Plėtodami šį miesto įrangos objektą, siekėme atsižvelgti į realius vartotojų poreikius. Mes patys kasdien naudojamės viešuoju transportu, todėl projektą formavo noras patobulinti laukimo patirtį. Stotelės formai kurti remėmės moliuskų struktūromis, jas išgryninome į aiškią, segmentuotą modulinę sistemą. Ji pritaikyta pramoninei gamybai ir lengvai integruojama į miesto infrastruktūrą. Dviejų atramų sprendimas supaprastina montavimą, o lietaus vanduo nukreipiamas vidinėje konstrukcijoje, atsisakant perteklinių išorinių detalių. Projekte suformuota dar viena papildoma laukimo zona – erdvė iš stotelės galo“, – pasakoja autoriai.

Modernios EXO stotelės formos, anot jų, nėra tik dekoratyvios – jos struktūriškai pagrįstos ir kuria lengvumo įspūdį miesto aplinkoje. Visi sprendimai orientuoti ne tik į komfortą naudotojui – juos paprasta montuoti ir prižiūrėti.