Doktorantūros studijoms ryžtasi tikrai ne kiekvienas, nes tai – daug darbo, pastangų ir disciplinos reikalaujantis įsipareigojimas. Vis tik, ar lydės sėkmė, priklauso ne tik nuo pačių doktorantų – labai svarbų vaidmenį atlieka ir jų vadovai, – tikina Suomijos Tampere universiteto profesorė dr. Pirjo Nikander. Kokia yra sėkmės formulė, leidžianti sėkmingai ugdyti ateities mokslininkus?
Prof. dr. Pirjo Nikander, jau daugybę metų ugdanti jaunuosius tyrėjus, buvo viena iš Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Doktorantūros mokyklos rengtų Doktorantūros vadovų mokymų pranešėjų. Ji pasidalijo ilgamete patirtimi ir žiniomis, kaip efektyviai vadovauti ir auginti būsimuosius mokslų daktarus.
Doktorantūros vadovams tenka didžiulė atsakomybė – jie ruošia ateities mokslininkus. Kokiomis asmeninėmis savybės ir profesiniais įgūdžiais jie turi pasižymėti?
Geras vadovas pirmiausia yra puikiai pasiruošęs, palaikantis ir pasirengęs išklausyti. Išklausymas, manau, dažnai yra pamirštamas, nors tai vis dar yra pagrindinė doktorantų mokymo dalis.
Jaunųjų mokslininkų ugdymas yra gana smarkiai pasikeitęs. Anksčiau tai buvo veikla už uždarų durų, labai susijusi su galia – labiau patyręs vadovas ir doktorantas būdavo tarsi meistras ir mokinys. Dabar universitetas tai neretai daro komandoje – doktorantą konsultuoja ne vienas, o keli mokslininkai. Tai panašu į posakį – „visas kaimas moko vaiką“.
Mano nuomone, gerai turėti bent du ar daugiau vadovų, kadangi jų kompetencijų, o kartu ir patarimų, spektras yra platesnis. Vis tik, svarbu išsiaiškinti, kokie kieno vaidmenys, kad vadovai nemokytų priešingų dalykų. Dėl to rekomenduoju konsultacijas vykdyti iškart su abiem vadovais, nes tuomet visi vieni kitus girdi ir kartu mokosi.
Doktoranto vadovas lydi jį visos akademinės kelionės metu, kurioje, tikiu, pasitaiko nemažai iššūkių. Kaip jis gali padėti doktorantui kelionę įveikti kuo sklandžiau ir išvengti dalies sunkumų?
Labai svarbu, kad doktorantas tinkamai pradėtų savo „kelionę“, tad vadovas pirmiausia turi su juo gerai susipažinti, suprasti, kokia yra jo asmenybė, įgūdžiai, darbo stilius, poreikiai, nes visi esame skirtingi. Kadangi doktorantūros studijos trunka apie ketverius metus, t. y. ilgiau nei kai kurios santuokos, į žmogiškuosius santykius reikia žiūrėti rimtai ir juos įtvirtinti.
Iš pradžių doktorantas ir jo vadovas turi susitarti, kokie yra jų vaidmenys, teisės, pareigos, kaip jie dirbs kartu ir ką ketina daryti pirmiausia. Juk kai norite pasiekti kažkokią tolimą vietą, jums reikia žemėlapio. Minėti susitarimai šiuo atveju yra tarsi žemėlapio nuorodos, padėsiančios pasiekti užsibrėžtą tikslą.
Kadangi doktorantūros studijos – ilgas laikotarpis, labai svarbu bendrauti ir bendradarbiauti kaip kolegoms. Doktorantų vadovai dažnai galvoja, kad jiems pakaks perskaityti ir pakomentuoti jaunųjų tyrėjų tekstus, tačiau to neužtenka. Reikia domėtis jų studijų procesu, paklausti, kaip sekasi. Be to, reikia skatinti doktorantus užduoti klausimus. Mes, akademikai, laikome savaime suprantamu dalyku, kad jie žino tai, ką žinome mes. Dėl to kartais kyla nesusipratimų, kurie gali „paralyžiuoti“ doktorantą. Norint viso to išvengti, po kiekvieno susitikimo reikėtų apibendrinti tai, ką kalbėjote, ką nusprendėte ir ką svarbu daryti toliau.
Žinoma, doktorantai ilgainiui įgyja vis daugiau savarankiškumo ir tampa savo temos ekspertais, tad studijų pabaigoje vadovo pareiga daugiausiai yra jį palaikyti.
Žinoma, kartais klaidų išvengti nepavyksta. Kokios yra dažniausios?
Vis dar yra profesorių, kurie yra įsitikinę, kad studijas baigę doktorantai nori likti akademinėje bendruomenėje ir dirbti mokslinį darbą. Kadangi jie tai laiko savaime suprantamu pasirinkimu, doktorantus ruošia kaip akademikus ir nepadeda ugdyti gebėjimų, reikalingų už universiteto ribų. Pavyzdžiui, Suomijoje apie 70 proc. mokslo daktarų ketina įsidarbinti ne universitete. Tai Europos universitetuose pasitaiko vis dažniau.
Taigi, reikia atsižvelgti ne tik į tai, ką jaunasis tyrėjas jau moka, kurioje srityje jis stiprus, bet ir į tai, ką jis norėtų veikti baigęs doktorantūrą. Priklausomai nuo to, ar jis nori likti akademinėje srityje, ar ne, gali prireikti skirtingų įgūdžių. Pavyzdžiui, disertaciją galima rengti savarankiškai, o išėjus dirbti į verslą, reikės bendradarbiauti, tad svarbu mokėti dirbti komandoje. Įsidarbinus tarptautinėje įmonėje, reikia gebėti dirbti su skirtingų tautybių žmonėmis.
Aišku, abiem atvejais reikia gebėti atlikti gerus mokslinius tyrimus, juos aprašyti, pristatyti ir viešinti – mokslo populiarinimo įgūdžiai šiandien tampa daug svarbesni.
Doktorantūros studijos yra iššūkis ir patiems studentams, ir jų vadovams. Su kokiais sunkumais daugiausiai susiduria doktorantų vadovai?
Kad ir ko paklaustumėte, didžiausias iššūkis yra rasti pakankamai laiko doktorantų ugdymui. Be to, pasaulis ir moksliniai tyrimai nuolat keičiasi, tampa vis sudėtingesni, atsiranda vis naujų dalykų, o mokslininkams keliami dideli reikalavimai.
Dėl to labai svarbu neatsilikti nuo pokyčių, nuolat kelti kvalifikaciją, atnaujinti ir įgyti reikiamų įgūdžių. Žinoma, vadovas neturi būti tobulas, viską žinoti ir turėti visus atsakymus, bet svarbu koja kojon žengti su naujovėmis, kad būtų galima padėti ir nukreipti doktorantą tinkama linkme. Pavyzdžiui, aš domiuosi, kas vyksta dirbtinio intelekto srityje, kokią įtaką DI įrankiai turės moksliniams tyrimams ir profesiniams įgūdžiams.
Ar egzistuoja sėkmės formulė, kurią būtų galima naudoti ugdant jaunuosius mokslininkus?
Nėra vienos sėkmės formulės, nes ją lemia daug dalykų – tinkama studijų pradžia, pakankamas laiko rezervas ir jo planavimas. Sakoma – jei nesugebi planuoti, planuoji žlugti.
Iš tiesų, daug kas priklauso ir nuo universiteto, jo vidinės kultūros ir to, kaip vertinamos doktorantų vadovų atsakomybės. Kartais klaidingai manoma, kad tai – paprastas, nereikšmingas darbas. Atsižvelgiant į tai, kad VILNIUS TECH rengiami Doktorantų vadovų mokymai, manau, kad čia jų atliekamas darbas yra vertinamas (šypsosi).
Galerija
