Pusė amžiaus: profesorius toje pačioje VGTU katedroje dirbo 50 metų

Vasario 18, 2016
Bokštų statybos specialistas, profesorius Romualdas Vadlūga jaunystėje išgirdęs patarimą, kad savo būsimą darbą jam reiktų sieti ne su žmonėmis, o su gelažimi, jo ir paklausė… Ir daugiau nei 50 metų dirbo VGTU Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedroje. Šiandien aštuoniasdešimtmetį švenčiantis statybos inžinerijos specialistas pripažįsta, kad jo gyvenimo tikslas buvo tikrai ne pati gelažis, o noras pažinti ir perduoti savo patirtį mokiniams.
 
Gimėte Žadeikiuose, Kupiškio rajone. Kokia buvo Jūsų vaikystė dar anoje Nepriklausomoje Lietuvoje?
 
Iš tėvelių kalbų lyg per ūką prisimenu Vilniaus klausimo aptarimus. Ryškesni atsiminimuose Antrojo pasaulinio karo metai. Iš pradžių mūsų Biržų krašte buvo tylu, fronto linija pasislinko Rusijos link. Karo metu pas mano tėvus, ūkininkus, vokiečiams įsakius buvo atkelta iš Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) srities senyva moteris su dukra Tonia. Ji vėliau vokiečių buvo atskirta nuo motinos. Vokiečių okupacijos laikais, 1942 metais, pradėjau lankyti pradinę mokyklą. Į pamokas kiekvieną rytą tekdavo pėsčiomis eiti keturis kilometrus – tuo metu tai nebuvo toli…
 
Laikai ir valdžios keitėsi… 1946 metais baigiau pradinę mokyklą ir įstojau į gimnaziją. Teko nuomotis butą. Baigiau ne gimnaziją, o jau vidurinę mokyklą. Man besimokant 7-oje klasėje, likau gyventi Lietuvoje vienas iš šeimos. Tėveliai, paprasti ūkininkai, gyvenę iš savo darbo, 1950 metais buvo ištremti į Chabarovsko kraštą, o man pavyko pabėgti… Pokaryje užtekdavo kaimynams ką nors ne taip pasakyti ir…
 
Likau gyventi pas dėdę. Padėjo ir mamos mama, mūsų tada vadinama baba.
 
Gyvenau Pandėlyje. Beveik kiekvieną šeštadienį mūsų mokykloje vykdavo šokiai. Ateidavo ir poetas Paulius Širvys.
 
Turbūt jautėtės labai nelaimingas?
 
Ne, buvau laimės kūdikis. Žinoma, kiekviena karta turi savo sunkumų, problemų. Bet savo gyvenime sutikau labai daug gerų žmonių.
 
Kaip toliau klostėsi Jūsų gyvenimas, baigus mokyklą?
 
Pasirinkimas buvo paprastas. Mano kaimynai sakydavo: „Vaike, neik prie žmonių, aik prie gelažų.“ Turėjo galvoje tai, kad dėl ištremtų tėvų baigęs aukštąjį mokslą dirbti su žmonėmis ir siekti karjeros negalėsiu. Todėl pasirinkau studijas Kaune, Žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultete. Buvo 9 stojamieji egzaminai. Mandatinė komisija tęsėsi 2 dienas. Galutiniame sąraše mano pavardės nebuvo… Tad buvau pašauktas į armiją, kurioje tarnavau trejus metus.
 
Iš pradžių tarnavau Saratove, vėliau – seržantų mokykloje Volgograde (tuometiniame Stalingrade). Buvome ruošiami geležinkelininkų kariuomenės reikmėms. Taip pat tarnavau ir Kazachstane – buvome plėšiniečiai, padėjome pastatyti siauruką geležinkelį, kurį vėliau perstatė į platųjį. Mačiau pirmąjį Kazachstano plėšinių derlių – stirtos grūdų!
 
Karininkai, sužinoję, kad esu baigęs vidurinę mokyklą ir gerai moku rusų kalbą, prašydavo pavertėjauti, kai nesusikalbėdavo su kitais lietuviais. Apie mus, lietuvius, sakydavo, kad esame sąžininga ir darbšti tauta, mus gerbė. Aišku, kasdienybėje visko pasitaikydavo, paprasti rusų kareivėliai ir nemcu (vokiečiu) pavadindavo… Bet vadinamosios dedovščinos nepatyriau.
 
Dar tarnaudamas armijoje ėmiausi veiksmų, kad galėčiau studijuoti. Tuo metu atleisdavo truputį anksčiau nuo karo tarnybos, jei ruošeisi studijuoti aukštojoje mokykloje. Kreipiausi į Kauno politechnikos institutą – tam tikros patirties jau turėjau, armijoje dirbau geodezininku. Nusiunčiau savo dokumentus ir gavau kvietimą atvažiuoti laikyti egzaminų. Visa laimė, kad armijos vadovybė demobilizavo mane ir leido išvykti.
 
Taip 1957 metų rugpjūčio pradžioje atsidūriau Kaune.
 
Tėvelis mirė 1955 metais, jo kapo vietos nežinau, o tuometė karinė vadovybė į laidotuves neišleido. Mama su broliu į Lietuvą grįžo 1958-aisiais. Brolį iš karto paėmė į kariuomenę, o mama įsikūrė tėviškėje. Per atostogas studijų metais parvažiuodavau. Mokėjau visus žemės ūkio darbus.
 
Kaip sekėsi, grįžus į Lietuvą?
 
Labai gerai išlaikiau stojamuosius egzaminus. Mane pirmą pakvietė į mandatinę komisiją, kuriai vadovavo akademikas rektorius Kazimieras Baršauskas.
 
Statybos fakultete, kuris tada buvo įsikūręs Vyskupų rūmuose ir Kauno rotušėje (beje, mūsų paskaitos ten ir vykdavo), galima buvo rinktis tarp civilinės pramoninės statybos, architektūros (architektai studijavo 6 metus) ir žemės ūkio statybos. Pasirinkau civilinės pramoninės statybos studijas. Buvo 4 lietuvių grupės ir 1 rusų. 5 metų studijas baigiau su pagyrimu, arba raudonu diplomu. Kas yra ketvertas (penkiabalėje sistemoje), nežinojau. Gaudavau padidintą stipendiją. Buvau įpratęs gyventi kukliai, todėl papildomų uždarbių neieškojau.
 
Mano diplominio darbo užduotis buvo suprojektuoti sporto halę – apimant architektūrą, konstrukcijas, technologijas ir ekonomiką… Tuo metu diplominį visą pusmetį ruošdavome auditorijose, visi žinojome, ką daro kurso draugai, profesine prasme augome kartu.
 
Dabar studentai dar studijų metais ieškosi darbdavių, pradeda dirbti.
 
Mūsų laikais vyravo planinis skirstymas. Paskyrimą galėjai gauti nebūtinai Lietuvoje. Mokslinį darbą pradėjau  pas akademiką Antaną Kudzį. Jis II kurse dėstė medžiagų atsparumą. Statybinių konstrukcijų dalyko mokė profesorius Anatolijus Rozenbliumas, jis irgi norėjo, kad likčiau dirbti Kaune, jo vadovaujamoje Gelžbetoninių konstrukcijų katedroje. Bet taip neišėjo… Tuo metu Vilniuje jau veikė KPI filialas ir aš 1962 metų rugpjūtį pradėjau jame dirbti, iš pradžių asistentu. Katedros vedėju tuo metu buvo profesorius Vytautas Kriščiūnas.
 
Ir iki pat 2014-ųjų daugiau kaip 50 metų dirbote toje pačioje VGTU Statybos fakulteto Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedroje! Šiais dinamiškais visokių reorganizacijų ir kitokios sumaišties laikais sunku net įsivaizduoti, kad gali taip būti…
 
Taip, tik keitėsi aukštosios mokyklos ir katedros pavadinimai. Kai įsitrauki į įdomią veiklą, imi gilintis ir nesiblaškai, nepastebi bėgančio laiko… Dabar, kai esu sukaupęs tam tikrą patirtį, jei dar bus jėgų, norėčiau parašyti straipsnių ciklą apie praktinį inžinerinių statinių skaičiavimą. Žinių pritaikymas praktikoje man visada rūpėjo.
 
Kokie katedros įvykiai įsiminė labiausiai?
 
Katedra mano akyse augo ir tvirtėjo. Prisimenu darbus, kuriuos pradėjome kartu su (tuo metu) docentu A. Kudziu. Beje, jis pirmasis 1967-aisiais apsigynė technikos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją tema „Trumpalaike apkrova veikiamų gelžbetoninių žiedinio skerspjūvio konstrukcijų darbo tyrimas“ Maskvoje, Betono ir gelžbetonio mokslo tiriamajame institute. Teko dalyvauti jo gynimesi. 1978 metais mes, autorių kolektyvas (V. Jokūbaitis, A. Jurkša, Z. Kamaitis, J. Kivilša, A. Kudzys, G. Marčiukaitis, P. Pukelis, B. Užpolevičius, R. Vadlūga, P. Vainiūnas), išleidome vadovėlį „Gelžbetoninės konstrukcijos“. Aš šiam vadovėliui parašiau du skyrius. Kiek mes ginčydavomės! Bet mes augome kaip specialistai. Už šį vadovėlį keturi mokslininkai, tarp jų ir aš, buvome apdovanoti Lietuvos valstybine premija.
 
Su katedros darbuotojais organizuodavome aptarimus, dalydavomės žiniomis, buvome smalsūs. Lankydavome vieni kitų paskaitas.
 
Ar nepatyrėte išbandymų valdžia ir pareigomis?
 
Atsiminkime, kad niekada nebuvau nei pionierius, nei komjaunuolis, nepriklausiau tuometei partijai… Aš atvirai sakydavau, kad mano šeima kažkodėl buvo represuota. Komandiruotės į užsienį sovietmečiu man buvo tabu. Tik prasidėjus pertvarkai pirmą kartą išvykau į Veimarą. Atkūrus Nepriklausomybę, ilgą laiką buvau Statybos fakulteto Tarybos pirmininku.
 
Tekdavo dalyvauti įvairių ekspertų komisijų darbe. Tuo metu būta daug gaivališkos statybos, vyko daug rekonstrukcijos darbų. O rekonstruoti seną objektą yra sunkiau nei naują pastatyti. Kaip ekspertas dalyvaudavau koreguojant tokį kartais drąsų procesą.
 
Ar studentai pasikeitė?
 
Genys margas, pasaulis dar margesnis. Ir mano jaunystės laikais visokių studentų būdavo. Dabar yra viena bėda: žinių siekis yra prigesęs. Tiesa, informacijos – daugybė. Bet kalbant apie praktinius inžinerinius pasiruošimus… Kompiuteris – labai palengvina darbą, bet juo naudotis reikia sumaniai. Kompiuteris daro tai, ką jam įsakai. Įvedant paruošiamuosius duomenis, gali įvykti ir žmogiškoji, ir elektroninė klaida. Todėl, ruošiant projektus, pasikliauti tik kompiuteriu nepatartina. Reikia siekti esmės, pačiam viską gerai suvokti, ypač mokantis. O studentai linkę eiti lengviausiu keliu… Apskritai, ruošiant statybos inžinierius, reikia, kad dėstytojai padėtų jiems suvokti techninę prasmę, kaip veikia viena ar kita konstrukcija. Mes, pedagogai, esame savotiški gamybininkai, mums labai svarbu, kokius specialistus paruošiame, siekiame, kad broko būtų kuo mažiau…
 
Daugiau nei pusę amžiaus dirbote pedagogu, ruošėte būsimus statybos inžinierius. Kas profesine prasme yra svarbiausia statybų inžinieriui?
 
Svarbiausia atsakomybė ir savo srities išmanymas. Studijuojant statybų inžineriją reikia įgyti labai daug žinių. Čia jokių kompromisų ir avantiūrų būti negali. Jei chirurgas, operuodamas pacientą rizikuoja vieno žmogaus gyvybe, tai statybų inžinierius, projektuodamas ir statydamas namą, rizikuoja daugelio žmonių gyvybe. Todėl visą gyvenimą laikausi nuostatos ir tvirtinu, kad inžinieriui svarbiausia yra žinojimas.
 
Kas greta profesinės veiklos Jums dar svarbu?
 
Esu Lietuvos patriotas. Dabar visi gerai žino savo teises, o pareigų atlikti nenori. Pasididžiavimas savo tauta buvo ir, tikėkimės, bus.
 
O kokia yra mūsų pareiga Lietuvai?
 
To, ką esi sukaupęs, nenusineši į kapus. Čia kalbu ne apie materialųjį turtą, bet apie dvasinį, žinių bagažą. Viliuosi, kad aš pats savo mokiniams daviau tų žinių. Ruošdamas specialistus, vien internetu jų neparuoši. Dėl to visuomet žavėjausi prieškario mokytojais, kurie buvo atsidavę savo darbui. Dabar dėstytojai kuria savo įmones. Ar jie neužmiršo savo pagrindinių pareigų? Nesuprantu ir žmonių noro emigruoti į užsienį…
 
Kalbėjosi: Ridas Viskauskas, Edita Jučiūtė
„Sapere Aude“

Galerija

Panašios naujienos

Mus vienija noras kurti: „LinkMenų fabrikas“ tarptautinėje „Design Factory“ savaitėje
Mus vienija noras kurti: „LinkMenų fabrikas“ tarptautinėje „Design Factory“ savaitėje
„Design Factory Global Network“ (DFGN) tai beveik 40 „Design Factory“ centrų bendruomenė, veikianti visuose žemynuose: nuo Šanchajaus ir Sidnėjaus iki Seulo, Niujorko, San Paulo, Porto ir Rygos. Viskas prasidėjo dar 2008 metais, Aalto universitete Suomijoje, o šiandien visus narius vienija ta pati filosofija: praktinis, tarpdisciplininis mokymasis, kur studentai, tyrėjai ir verslas kuria kartu. Kiekvienas DF savo vietos bendruomenei suteikia pažįstamą aplinką, o kartu mokosi iš kitų narių ir jų vietinių sprendimų. VILNIUS TECH Kūrybiškumo ir inovacijų centras „LinkMenų fabrikas“ šio tinklo dalimi tapo dar 2021 m. „Mums tai reiškia daugiau idėjų, daugiau partnerių ir daugiau žmonių, su kuriais galime kurti, o viskas, ką sužinome, ir visi užmegzti kontaktai grįžta mūsų studentams ir meikerių bendruomenei. “ – sako VILNIUS TECH „LinkMenų fabriko“ kūrybiškumo laboratorijos vedėja Greta Markūnaitė. „DFGN išskirtinis tuo, kad buria įvairius universitetų ir mokslinių tyrimų inovacijų centrus visame pasaulyje. Visi šie centrai yra skirtingi, išsidėstę per kelis žemynus, bet šio tinklo narius sieja noras bendrai kurti, keisti nusistovėjusį požiūrį į mokslą ir mokymąsi. Taip pat – tvirtas įsitikinimas, kad tarpdiscipliniškumas yra pagrindinis kelias, lydintis į sėkmę tiek pavienius žmones, tiek visuomenę”, – teigia VILNIUS TECH strateginės partnerystės prorektorius dr. Adas Meškėnas. Kartą per metus tinklas susitinka gyvai tarptautinėje „Design Factory“ savaitėje (International Design Factory Week, IDFW), kurią kaskart rengia vis kitas narys. Šiemet spalio 5–9 d. Rygos technikos universiteto Design Factory (RTU DF) priėmė kolegas iš daugiau nei 20 šalių. Savaitė prasidėjo konferencija „UnBoxed26“ (spalio 5–6 d.), skirta mokymo ir mokymosi praktikoms. Šių metų tema „Learning on the Edge“ kvietė dalintis išbandytais metodais ir patirtimi, gauta veikiant už komforto zonos ribų. Konferencijoje dalyvavo 71 dalyvis iš 25 institucijų, o IDFW savaitėje 51 atstovas iš 23 institucijų. Tarptautinės savaitės metu buvo paminėta ir RTU Design Factory 10 metų jubiliejus, o tarp svečių buvo ypatingas žmogus: Kalevi „Eetu“ Ekman, vienas iš „Design Factory“ judėjimo pradininkų ir ilgametis Aalto Design Factory, pirmojo DF pasaulyje, direktorius. DFGN tinklas šiemet mini ir 15-ąjį gimtadienį. IDFW metu startavo net 26 tarptautiniai projektai, o iš jų 17 projektų planuojama tęsti ateinančių metų eigoje. Tarp jų: „Open World Education“, „Labterns 2.0“, „PostDoc Career Design“ ir „Signature Pedagogies Book“. „DFGN mums visų pirma yra žmonės. Gyvename skirtingose šalyse, bet mus vienija tas pats noras kurti, o kai susitinkame gyvai, iš to gimsta tikri projektai ir tarptautinė draugystė.“ – sako VILNIUS TECH „LinkMenų fabriko“ kūrybiškumo laboratorijos vedėja Greta Markūnaitė. „Dėkojame RTU Design Factory už nuostabų svetingumą! 🙌" Daugiau apie tinklą: www.dfgn.org
Plačiau
Konferencijoje „Saugumo kodas“ – ir VILNIUS TECH ekspertų įžvalgos
Konferencijoje „Saugumo kodas“ – ir VILNIUS TECH ekspertų įžvalgos
Penktadienį VILNIUS TECH praūžė naujienų portalo lrytas.lt trečią kartą organizuota praktinė saugumo konferencija „Saugumo kodas“. Joje – pranešimai ir diskusijos apie gynybą, pilietinę galią, kibernetinį, ekonominį ir psichologinį saugumą. Renginyje dalyvavo daugiau kaip 3000 žmonių, įžvalgomis dalijosi daugiau kaip 150 ekspertų, tarp jų – ir VILNIUS TECH mokslininkai bei darbuotojai. Penkiose teminėse salėse buvo kalbama apie geopolitiką, valstybės pasirengimą ir gynybą, kibernetinį saugumą, verslo atsparumą, pilietinę galią bei psichologinį atsparumą. Tarp konferencijos dalyvių – gerai žinomi valstybės, kariuomenės, saugumo, verslo ir kitų sričių ekspertai, kurie dalijosi savo įžvalgomis apie šiandienos iššūkius. Vertingomis įžvalgomis dalijosi ir VILNIUS TECH atstovai: Dinamiškosios vadybos instituto direktorė prof. dr. Indrė Lapinskaitė ir Tech Fondo vadovė Jūratė Jurginytė kalbėjo apie Lietuvos Tech parengties tyrimą ir neseniai įkurtą Tech Fondą, mokslininkė, Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros docentė dr. Skirmantė Mozūriūnaitė kalbėjo apie naujos Ukrainos kūrimą ir Lietuvos pagalbą jai, mokslininkas Povilas Dabrila diskutavo apie saugius pastatus ir infrastruktūrą, Skaitmeninės gynybos kompetencijų centro direktorius Vitalijus Gurčinas dalijosi žiniomis apie duomenų saugumą, o VILNIUS TECH studentas Kovas Juan Lukšas, atvykęs iš Argentinos, dalyvavo diskusijoje apie augančią migraciją Lietuvoje. Šių metų „Saugumo kodo“ lankytojai taip pat galėjo saugumo sprendimus pamatyti iš arti ir išbandyti praktiškai. Daugiau nei 20 stendų lankytojų laukė su įvairia technika, amunicija, mokomosiomis priemonėmis ir praktinėmis veiklomis. Renginyje buvo ieškoma atsakymų, kaip prie savo, artimųjų ir visos visuomenės saugumo galime prisidėti kiekvienas. Neatsiejama konferencijos dalis – ir „Žmonės, kurie saugo“ apdovanojimai, kuriuose buvo pagerbti žmonės, savo kasdieniu darbu prisidedantys prie visuomenės saugumo. Daugiau informacijos apie konferenciją „Saugumo kodas“ rasite čia.
Plačiau