Pusė amžiaus: profesorius toje pačioje VGTU katedroje dirbo 50 metų

Vasario 18, 2016
Bokštų statybos specialistas, profesorius Romualdas Vadlūga jaunystėje išgirdęs patarimą, kad savo būsimą darbą jam reiktų sieti ne su žmonėmis, o su gelažimi, jo ir paklausė… Ir daugiau nei 50 metų dirbo VGTU Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedroje. Šiandien aštuoniasdešimtmetį švenčiantis statybos inžinerijos specialistas pripažįsta, kad jo gyvenimo tikslas buvo tikrai ne pati gelažis, o noras pažinti ir perduoti savo patirtį mokiniams.
 
Gimėte Žadeikiuose, Kupiškio rajone. Kokia buvo Jūsų vaikystė dar anoje Nepriklausomoje Lietuvoje?
 
Iš tėvelių kalbų lyg per ūką prisimenu Vilniaus klausimo aptarimus. Ryškesni atsiminimuose Antrojo pasaulinio karo metai. Iš pradžių mūsų Biržų krašte buvo tylu, fronto linija pasislinko Rusijos link. Karo metu pas mano tėvus, ūkininkus, vokiečiams įsakius buvo atkelta iš Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) srities senyva moteris su dukra Tonia. Ji vėliau vokiečių buvo atskirta nuo motinos. Vokiečių okupacijos laikais, 1942 metais, pradėjau lankyti pradinę mokyklą. Į pamokas kiekvieną rytą tekdavo pėsčiomis eiti keturis kilometrus – tuo metu tai nebuvo toli…
 
Laikai ir valdžios keitėsi… 1946 metais baigiau pradinę mokyklą ir įstojau į gimnaziją. Teko nuomotis butą. Baigiau ne gimnaziją, o jau vidurinę mokyklą. Man besimokant 7-oje klasėje, likau gyventi Lietuvoje vienas iš šeimos. Tėveliai, paprasti ūkininkai, gyvenę iš savo darbo, 1950 metais buvo ištremti į Chabarovsko kraštą, o man pavyko pabėgti… Pokaryje užtekdavo kaimynams ką nors ne taip pasakyti ir…
 
Likau gyventi pas dėdę. Padėjo ir mamos mama, mūsų tada vadinama baba.
 
Gyvenau Pandėlyje. Beveik kiekvieną šeštadienį mūsų mokykloje vykdavo šokiai. Ateidavo ir poetas Paulius Širvys.
 
Turbūt jautėtės labai nelaimingas?
 
Ne, buvau laimės kūdikis. Žinoma, kiekviena karta turi savo sunkumų, problemų. Bet savo gyvenime sutikau labai daug gerų žmonių.
 
Kaip toliau klostėsi Jūsų gyvenimas, baigus mokyklą?
 
Pasirinkimas buvo paprastas. Mano kaimynai sakydavo: „Vaike, neik prie žmonių, aik prie gelažų.“ Turėjo galvoje tai, kad dėl ištremtų tėvų baigęs aukštąjį mokslą dirbti su žmonėmis ir siekti karjeros negalėsiu. Todėl pasirinkau studijas Kaune, Žemės ūkio akademijos Mechanizacijos fakultete. Buvo 9 stojamieji egzaminai. Mandatinė komisija tęsėsi 2 dienas. Galutiniame sąraše mano pavardės nebuvo… Tad buvau pašauktas į armiją, kurioje tarnavau trejus metus.
 
Iš pradžių tarnavau Saratove, vėliau – seržantų mokykloje Volgograde (tuometiniame Stalingrade). Buvome ruošiami geležinkelininkų kariuomenės reikmėms. Taip pat tarnavau ir Kazachstane – buvome plėšiniečiai, padėjome pastatyti siauruką geležinkelį, kurį vėliau perstatė į platųjį. Mačiau pirmąjį Kazachstano plėšinių derlių – stirtos grūdų!
 
Karininkai, sužinoję, kad esu baigęs vidurinę mokyklą ir gerai moku rusų kalbą, prašydavo pavertėjauti, kai nesusikalbėdavo su kitais lietuviais. Apie mus, lietuvius, sakydavo, kad esame sąžininga ir darbšti tauta, mus gerbė. Aišku, kasdienybėje visko pasitaikydavo, paprasti rusų kareivėliai ir nemcu (vokiečiu) pavadindavo… Bet vadinamosios dedovščinos nepatyriau.
 
Dar tarnaudamas armijoje ėmiausi veiksmų, kad galėčiau studijuoti. Tuo metu atleisdavo truputį anksčiau nuo karo tarnybos, jei ruošeisi studijuoti aukštojoje mokykloje. Kreipiausi į Kauno politechnikos institutą – tam tikros patirties jau turėjau, armijoje dirbau geodezininku. Nusiunčiau savo dokumentus ir gavau kvietimą atvažiuoti laikyti egzaminų. Visa laimė, kad armijos vadovybė demobilizavo mane ir leido išvykti.
 
Taip 1957 metų rugpjūčio pradžioje atsidūriau Kaune.
 
Tėvelis mirė 1955 metais, jo kapo vietos nežinau, o tuometė karinė vadovybė į laidotuves neišleido. Mama su broliu į Lietuvą grįžo 1958-aisiais. Brolį iš karto paėmė į kariuomenę, o mama įsikūrė tėviškėje. Per atostogas studijų metais parvažiuodavau. Mokėjau visus žemės ūkio darbus.
 
Kaip sekėsi, grįžus į Lietuvą?
 
Labai gerai išlaikiau stojamuosius egzaminus. Mane pirmą pakvietė į mandatinę komisiją, kuriai vadovavo akademikas rektorius Kazimieras Baršauskas.
 
Statybos fakultete, kuris tada buvo įsikūręs Vyskupų rūmuose ir Kauno rotušėje (beje, mūsų paskaitos ten ir vykdavo), galima buvo rinktis tarp civilinės pramoninės statybos, architektūros (architektai studijavo 6 metus) ir žemės ūkio statybos. Pasirinkau civilinės pramoninės statybos studijas. Buvo 4 lietuvių grupės ir 1 rusų. 5 metų studijas baigiau su pagyrimu, arba raudonu diplomu. Kas yra ketvertas (penkiabalėje sistemoje), nežinojau. Gaudavau padidintą stipendiją. Buvau įpratęs gyventi kukliai, todėl papildomų uždarbių neieškojau.
 
Mano diplominio darbo užduotis buvo suprojektuoti sporto halę – apimant architektūrą, konstrukcijas, technologijas ir ekonomiką… Tuo metu diplominį visą pusmetį ruošdavome auditorijose, visi žinojome, ką daro kurso draugai, profesine prasme augome kartu.
 
Dabar studentai dar studijų metais ieškosi darbdavių, pradeda dirbti.
 
Mūsų laikais vyravo planinis skirstymas. Paskyrimą galėjai gauti nebūtinai Lietuvoje. Mokslinį darbą pradėjau  pas akademiką Antaną Kudzį. Jis II kurse dėstė medžiagų atsparumą. Statybinių konstrukcijų dalyko mokė profesorius Anatolijus Rozenbliumas, jis irgi norėjo, kad likčiau dirbti Kaune, jo vadovaujamoje Gelžbetoninių konstrukcijų katedroje. Bet taip neišėjo… Tuo metu Vilniuje jau veikė KPI filialas ir aš 1962 metų rugpjūtį pradėjau jame dirbti, iš pradžių asistentu. Katedros vedėju tuo metu buvo profesorius Vytautas Kriščiūnas.
 
Ir iki pat 2014-ųjų daugiau kaip 50 metų dirbote toje pačioje VGTU Statybos fakulteto Gelžbetoninių ir mūrinių konstrukcijų katedroje! Šiais dinamiškais visokių reorganizacijų ir kitokios sumaišties laikais sunku net įsivaizduoti, kad gali taip būti…
 
Taip, tik keitėsi aukštosios mokyklos ir katedros pavadinimai. Kai įsitrauki į įdomią veiklą, imi gilintis ir nesiblaškai, nepastebi bėgančio laiko… Dabar, kai esu sukaupęs tam tikrą patirtį, jei dar bus jėgų, norėčiau parašyti straipsnių ciklą apie praktinį inžinerinių statinių skaičiavimą. Žinių pritaikymas praktikoje man visada rūpėjo.
 
Kokie katedros įvykiai įsiminė labiausiai?
 
Katedra mano akyse augo ir tvirtėjo. Prisimenu darbus, kuriuos pradėjome kartu su (tuo metu) docentu A. Kudziu. Beje, jis pirmasis 1967-aisiais apsigynė technikos mokslų daktaro (dabar – habilituoto daktaro) disertaciją tema „Trumpalaike apkrova veikiamų gelžbetoninių žiedinio skerspjūvio konstrukcijų darbo tyrimas“ Maskvoje, Betono ir gelžbetonio mokslo tiriamajame institute. Teko dalyvauti jo gynimesi. 1978 metais mes, autorių kolektyvas (V. Jokūbaitis, A. Jurkša, Z. Kamaitis, J. Kivilša, A. Kudzys, G. Marčiukaitis, P. Pukelis, B. Užpolevičius, R. Vadlūga, P. Vainiūnas), išleidome vadovėlį „Gelžbetoninės konstrukcijos“. Aš šiam vadovėliui parašiau du skyrius. Kiek mes ginčydavomės! Bet mes augome kaip specialistai. Už šį vadovėlį keturi mokslininkai, tarp jų ir aš, buvome apdovanoti Lietuvos valstybine premija.
 
Su katedros darbuotojais organizuodavome aptarimus, dalydavomės žiniomis, buvome smalsūs. Lankydavome vieni kitų paskaitas.
 
Ar nepatyrėte išbandymų valdžia ir pareigomis?
 
Atsiminkime, kad niekada nebuvau nei pionierius, nei komjaunuolis, nepriklausiau tuometei partijai… Aš atvirai sakydavau, kad mano šeima kažkodėl buvo represuota. Komandiruotės į užsienį sovietmečiu man buvo tabu. Tik prasidėjus pertvarkai pirmą kartą išvykau į Veimarą. Atkūrus Nepriklausomybę, ilgą laiką buvau Statybos fakulteto Tarybos pirmininku.
 
Tekdavo dalyvauti įvairių ekspertų komisijų darbe. Tuo metu būta daug gaivališkos statybos, vyko daug rekonstrukcijos darbų. O rekonstruoti seną objektą yra sunkiau nei naują pastatyti. Kaip ekspertas dalyvaudavau koreguojant tokį kartais drąsų procesą.
 
Ar studentai pasikeitė?
 
Genys margas, pasaulis dar margesnis. Ir mano jaunystės laikais visokių studentų būdavo. Dabar yra viena bėda: žinių siekis yra prigesęs. Tiesa, informacijos – daugybė. Bet kalbant apie praktinius inžinerinius pasiruošimus… Kompiuteris – labai palengvina darbą, bet juo naudotis reikia sumaniai. Kompiuteris daro tai, ką jam įsakai. Įvedant paruošiamuosius duomenis, gali įvykti ir žmogiškoji, ir elektroninė klaida. Todėl, ruošiant projektus, pasikliauti tik kompiuteriu nepatartina. Reikia siekti esmės, pačiam viską gerai suvokti, ypač mokantis. O studentai linkę eiti lengviausiu keliu… Apskritai, ruošiant statybos inžinierius, reikia, kad dėstytojai padėtų jiems suvokti techninę prasmę, kaip veikia viena ar kita konstrukcija. Mes, pedagogai, esame savotiški gamybininkai, mums labai svarbu, kokius specialistus paruošiame, siekiame, kad broko būtų kuo mažiau…
 
Daugiau nei pusę amžiaus dirbote pedagogu, ruošėte būsimus statybos inžinierius. Kas profesine prasme yra svarbiausia statybų inžinieriui?
 
Svarbiausia atsakomybė ir savo srities išmanymas. Studijuojant statybų inžineriją reikia įgyti labai daug žinių. Čia jokių kompromisų ir avantiūrų būti negali. Jei chirurgas, operuodamas pacientą rizikuoja vieno žmogaus gyvybe, tai statybų inžinierius, projektuodamas ir statydamas namą, rizikuoja daugelio žmonių gyvybe. Todėl visą gyvenimą laikausi nuostatos ir tvirtinu, kad inžinieriui svarbiausia yra žinojimas.
 
Kas greta profesinės veiklos Jums dar svarbu?
 
Esu Lietuvos patriotas. Dabar visi gerai žino savo teises, o pareigų atlikti nenori. Pasididžiavimas savo tauta buvo ir, tikėkimės, bus.
 
O kokia yra mūsų pareiga Lietuvai?
 
To, ką esi sukaupęs, nenusineši į kapus. Čia kalbu ne apie materialųjį turtą, bet apie dvasinį, žinių bagažą. Viliuosi, kad aš pats savo mokiniams daviau tų žinių. Ruošdamas specialistus, vien internetu jų neparuoši. Dėl to visuomet žavėjausi prieškario mokytojais, kurie buvo atsidavę savo darbui. Dabar dėstytojai kuria savo įmones. Ar jie neužmiršo savo pagrindinių pareigų? Nesuprantu ir žmonių noro emigruoti į užsienį…
 
Kalbėjosi: Ridas Viskauskas, Edita Jučiūtė
„Sapere Aude“

Galerija

Panašios naujienos

„Scania Lietuva“ atvėrė duris VILNIUS TECH studentams ir alumnams
„Scania Lietuva“ atvėrė duris VILNIUS TECH studentams ir alumnams
VILNIUS TECH studentai ir alumnai turėjo išskirtinę galimybę apsilankyti „Scania Lietuva“ ir iš arti susipažinti su vienos stipriausių transporto sektoriaus įmonių veikla. Vizitą inicijavo VILNIUS TECH Alumnų klubo prezidentas Darius Snieška, pakvietęs bendruomenės narius pažvelgti į modernios transporto įmonės kasdienybę iš vidaus. Ekskursijos metu dalyviai susipažino su įmonės veiklos principais, darbo organizavimo procesais bei transporto sektoriaus užkulisiais. Susitikimo metu buvo pristatyta, kaip organizuojami kasdieniai procesai, kokie sprendimai padeda užtikrinti efektyvų darbą ir kokie iššūkiai šiandien kyla transporto sektoriui. Renginio dalyviai ne tik klausėsi transporto srities profesionalų įžvalgų, bet ir turėjo galimybę iš arčiau susipažinti su įmonės istorija ir jos ateities kryptimis. Didelį įspūdį dalyviams paliko ir šiltas priėmimas bei ekskursija po servisą. Renginio metu daug entuziazmo skleidė ir Dariaus kolega Kristupas, kurio istorija tapo puikiu pavyzdžiu, kaip studijų metais puoselėjama aistra gali virsti profesiniu keliu. Dar studijuodamas VILNIUS TECH universitete jis aktyviai domėjosi kartingais, o susidomėjimas mechanika ir automobilių sportu atvėrė galimybes karjerai tarptautinėje įmonėje. Susitikimo metu dalyviai išgirdo ir įdomių faktų apie „Scania“. Daugelį nustebino tai, kad įmonės istorija prasidėjo nuo dviračių gamybos, o šiandien ji yra viena svarbiausių sunkiojo transporto gamintojų Europoje. Taip pat buvo pristatyti ir įspūdingi įmonės mastą atspindintys skaičiai: daugiau nei 53 tūkst. darbuotojų daugiau nei 100 pasaulio šalių, 1 500 aptarnavimo centrų visame pasaulyje bei apie 100 tūkst. per metus pagaminamų sunkvežimių – tai reiškia, kad kasdien iš gamyklų išrieda vidutiniškai apie 270 transporto priemonių. Dalyviai taip pat sužinojo, kad Lietuvoje transporto sektorius sudaro apie 13 proc. šalies BVP ir vienija daugiau nei 9 tūkst. įmonių. Vizitas tapo ne tik pažintimi su transporto sektoriumi, bet ir įkvėpimu ieškoti naujų galimybių, plėsti akiratį bei drąsiai žengti į dar nepažintas sritis. Tokie susitikimai dar kartą parodo, kokią vertę kuria stipri alumnų bendruomenė – atverdama duris naujoms patirtims, pažintims ir profesiniam augimui. „Alumnai atveria duris“ ekskursijų ciklas ir toliau tęsis, todėl kviečiame sekti informaciją ir nepraleisti būsimų galimybių iš arti pažinti įvairių sektorių įmones bei jų veiklą.
Plačiau
MBA studijos vadovus skatina grįžti į universitetą: „Patirtis tampa stiprybe tik tada, kai ją nuolat atnaujini“
MBA studijos vadovus skatina grįžti į universitetą: „Patirtis tampa stiprybe tik tada, kai ją nuolat atnaujini“
MBA, arba verslo administravimo magistro studijos, dažniausiai pasirenkamos tada, kai žmogus jau turi profesinės patirties, bet nori ją pakelti į kitą lygį. Tai įvairių sričių profesionalai, vadovai ar būsimi vadovai, kuriems kasdienėje veikloje prireikia ne tik techninių ar siauros srities žinių, bet ir platesnio verslo, organizacijos bei žmonių valdymo supratimo. Nors MBA diplomas dažnai siejamas su karjeros augimu, šių studijų vertė slypi ne tik formaliame laipsnyje. Tai nėra dar viena akademinė pakopa po bakalauro studijų – veikiau galimybė sustoti, permąstyti sukauptą patirtį ir išmokti ją taikyti drąsiau, plačiau bei strategiškiau. VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto MBA absolventų patirtys rodo, kad didžiausi pokyčiai dažnai vyksta ne CV eilutėje, o pačiame mąstyme: keičiasi požiūris į sprendimų priėmimą, vadovavimą, rizikas ir savo profesinę patirtį. Kai patirtis susitinka su nauju požiūriu Į MBA studijas žmonės ateina sukaupę labai skirtingas profesines patirtis. Vieni jau daugelį metų vadovauja organizacijoms ir komandoms, kiti kuria verslus ar įgyvendina inovacijas viešajame sektoriuje. Tačiau juos dažnai vienija panašūs lūkesčiai, pagrindinis jų – noras atsitraukti nuo kasdienės rutinos ir pažvelgti į savo veiklą iš platesnės perspektyvos. Kompetencijų centro vadovas Simonas Barsteiga į MBA studijas atėjo jau sukaupęs ilgametę vadovavimo patirtį. Beveik dešimtmetį jis vadovavo inžinerinei bendrovei „CSD Inžinieriai“, kur per tą laiką komanda išaugo nuo 7 iki 70 darbuotojų. Kasdieniai sprendimai, darbas su klientais, tarptautiniais projektais, verslo plėtra ir atsakomybė už organizacijos rezultatus tapo stipria praktine vadybos mokykla, kurioje netrūko nei sėkmingų sprendimų, nei klaidų, iš kurių teko mokytis. Šiandien Simonas vadovauja kompetencijų centrui universitete – čia, pasak jo, atsirado visiškai kitokie iššūkiai: mokslo, verslo ir technologijų sujungimas, pokyčių inicijavimas bei skirtingų interesų derinimas. Būtent ši profesinė transformacija ir paskatino ieškoti platesnio požiūrio į vadybą. Tuo metu inovacijų ekspertas Tadas Gudėnas į MBA studijas atsinešė patirtį kuriant ir vystant du verslus – „Baltic Bio Fusion“ ir „Innovative Care of Dementia“. Nors praktinės vadybos patirties netrūko, jis jautė, kad sukauptas žinias norisi susisteminti ir papildyti platesniu vadybiniu požiūriu. Naujas požiūris į sukauptą patirtį Nors MBA studijos dažnai siejamos su naujų žinių įgijimu, pašnekovai pabrėžia, kad ne mažiau svarbu yra galimybė permąstyti jau turimą patirtį. „Dirbant labai lengva įsisukti į rutiną. Sprendi kasdienes problemas, priimi sprendimus, reaguoji į situacijas, bet retai sustoji ir paklausi savęs: ar tikrai teisingai mąstau? Ar mano vadovavimo principai vis dar veikia efektyviai?“ – sako S. Barsteiga. Pasak jo, MBA padėjo kritiškai įvertinti ilgametę profesinę patirtį ir suprasti, kad net sėkmingai dirbantis vadovas negali nustoti mokytis. „Po daugelio metų vadovavimo natūraliai atsiranda įsitikinimas, kad žinai, kaip reikia daryti. Tačiau studijos privertė iš naujo pasitikrinti savo sprendimus ir suprasti, kad net ilgametė patirtis nėra baigtinis rezultatas – ji nuolat turi augti kartu su tavimi.“ – teigia absolventas. T. Gudėno sprendimą studijuoti MBA iš pradžių paskatino karjeros galimybė. Prisijungus prie Krašto apsaugos ministerijos ir gavus galimybę prisidėti prie naujo departamento kūrimo bei inovacijų vystymo, pareigoms buvo reikalingas magistro laipsnis. Vis dėlto, anot jo, formalus reikalavimas greitai virto asmeniniu profesiniu augimu. „Supratau, kad tai puiki proga pagaliau susidėlioti turimas žinias į lentynas. Turėjau daug intuityvios patirties, bet norėjosi ją paversti aiškia sistema“, – sako T. Gudėnas. Didžiausia vertė – žmonės ir diskusijos Abu absolventai pabrėžia, kad didelę MBA vertę kūrė ne tik studijų turinys, bet ir pati mokymosi aplinka. Pasak S. Barsteigos, viena svarbiausių MBA patirčių buvo galimybė mokytis kartu su žmonėmis iš skirtingų sektorių ir profesinių sričių. Skirtingos patirtys, požiūriai ir diskusijos natūraliai verčia permąstyti savo įsitikinimus bei sprendimus. Jo nuomone, būtent tokioje aplinkoje pradedi geriau girdėti kitus ir aiškiau atskirti, kur sprendimas pagrįstas faktais, o kur – tik įpročiu ar asmenine patirtimi. Ne mažiau svarbu buvo ir tai, kad vienoje auditorijoje susitiko skirtingų profesijų vadovai. „Versle dažnai bendrauji su savo srities žmonėmis, o čia atsirado galimybė išgirsti visiškai kitokias patirtis. Būtent diskusijose supranti, kad ta pati problema gali turėti kelis teisingus sprendimus“, – teigia pašnekovas. T. Gudėno teigimu, ne mažiau svarbu buvo tai, kad studijos neatsiskyrė nuo kasdienės profesinės veiklos – priešingai, abi sritys nuolat papildė viena kitą. „Man pasisekė, kad nereikėjo laukti diplomo, jog pradėčiau kažką keisti. Dėstytojai skatino spręsti realias savo veiklos problemas, todėl viską, ką išmokdavau, iškart pritaikydavau praktikoje. Reaguodavau ir keisdavau dalykus realiu laiku, dar tebesimokydamas. MBA man nebuvo atskiras studijų pasaulis – jis buvo tiesiogiai susijęs su tuo, ką kasdien dariau profesinėje veikloje.“ – pasakoja T. Gudėnas Abu absolventai pabrėžia, kad didelę studijų vertę kūrė ne tik programos turinys, bet ir dėstytojai – jų praktinė patirtis, gebėjimas diskutuoti bei realias vadybos situacijas paaiškinti suprantamais pavyzdžiais. T. Gudėno teigimu, didelį įspūdį paliko ne tik dėstytojų kompetencija, bet ir pats studijų metodas. „Patiko akademinis požiūris – viskas buvo daroma kūrybiškai, kiekviena problema nagrinėjama iš skirtingų kampų. Tai skatino ne ieškoti vieno teisingo atsakymo, o mokytis matyti platesnį kontekstą“, – sako jis. Nors teigiamai vertina visą dėstytojų komandą, abu pašnekovai kaip ypač įsimintiną mini dr. Artūrą Jakubavičių. Vienas įsimintiniausių pavyzdžių, pasak T. Gudėno, nuskambėjo dr. Artūro Jakubavičiaus paskaitoje apie strateginį valdymą. „Jis valstybės strategiją palygino su sodu. Viena valdžia pasodina kriaušes, bet jos dar nespėja duoti vaisių – ateina kita valdžia ir nusprendžia sodinti obelis. Taip vaisių ir nesulaukiame. Tas palyginimas labai paprastas, bet puikiai parodo, kodėl ilgalaikės strategijos dažnai žlunga“, – prisimena absolventas. Kai studijos keičia ne darbą, o požiūrį į jį Kalbėdami apie didžiausius pokyčius po MBA, absolventai pirmiausia mini ne pareigas ar naujus karjeros laiptelius, o pasikeitusį požiūrį į savo profesinę patirtį. „Vadovavimas nėra būsena, kurią kartą pasieki ir turi visam laikui. Tai nuolatinis mokymosi procesas“, – sako S. Barsteiga. Jo teigimu, MBA dar kartą priminė, kad patirtis tampa tikra stiprybe tik tada, kai ją nuolat peržiūri, analizuoji ir atnaujini. Kalbėdamas apie pokyčius po MBA, T. Gudėnas sako, kad labiausiai pasikeitė sprendimų priėmimo būdas. Jei anksčiau daug sprendimų buvo grindžiami intuicija, šiandien ją papildo aiškesnė analizė ir metodai. „Anksčiau nemažai sprendimų priimdavau iš intuicijos – ir, tiesą sakant, sekdavosi. Bet dabar žinau, kad tą patį galima padaryti metodiškai, dar prieš priimant sprendimą viską ramiai pasveriant. Intuicijos neatsisakau, bet dabar turiu ir įrankius, kurie tą procesą gerokai palengvina“, – sako jis. Mokymasis, kuris nesibaigia gavus diplomą Paprašyti vienu sakiniu apibendrinti MBA vertę, abu absolventai kalba ne apie diplomą ar naujas pareigas, o apie pasikeitusį požiūrį į mokymąsi. S. Barsteigos teigimu, MBA dar kartą sustiprino įsitikinimą, kad vadovavimas – tai ne galutinė stotelė, o nuolatinis augimo procesas: „Kuo daugiau patirties sukaupi, tuo aiškiau supranti, kiek dar daug galima išmokti. Galbūt didžiausia MBA pamoka buvo ne konkretūs modeliai ar metodikos, o supratimas, kad geras vadovas pirmiausia išlieka smalsus ir pasirengęs keistis.“ Skirtingi profesiniai keliai, skirtingos patirtys ir skirtingos priežastys pasirinkti MBA galiausiai atvedė prie tos pačios išvados – didžiausia šių studijų vertė slypi ne diplome. Ji slypi gebėjime kitaip pažvelgti į jau sukauptą patirtį, kritiškiau vertinti savo sprendimus ir drąsiau priimti naujus profesinius iššūkius.
Plačiau