Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Transporto inžinerijos fakulteto prodekano doc. dr. Raimundo Junevičiaus mintis, kad mieste asmeninio automobilio gal ir neturėtų būti, skamba provokuojančiai, tačiau puikiai atspindi dar Alberto Einšteino pasakytą mintį, kad, nuolat darant tą patį, naivu tikėtis kitokių rezultatų. R. Junevičius įsitikinęs, kad, norėdami sumažinti oro taršą, saugiau jaustis kelyje ir gyventi be transporto spūsčių, turime keisti požiūrį, keistis patys ir, žinoma, pasitelkti technologijas.
Tvarumas, ekologija tapo svarbia daugelio verslo ir mokslo dalimi. Ar transporto inžinerijoje taip pat? Kaip sąvoka „tvarumas“ suprantama transporto inžinerijoje?
Kalbant plačiai, tvarumas – tai darni, į ateitį orientuota transporto sistema, aiški ir tvarkinga, o svarbiausia – patogi vartotojams. Tokia transporto sistema visiems palengvina judėjimą, yra lanksti, nesusijusi su konkrečia transporto priemone, o remiasi jų įvairove. Jei pažiūrėsime į dabartines Lietuvos problemas, kuo susirūpinusi Aplinkos ministerija – tai taršos rodikliai, įsipareigojimai, kuriuos reikia įvykdyti. Transportas yra vienas didžiausių teršėjų, tai vienas iš iššūkių, kurį turime išspręsti.
Kas šia linkme vyksta pasaulyje ir kaip bendrame kontekste atrodo Lietuva?
Ateina naujos technologijos, pavyzdžiui, savivaldis, elektrinis transportas. Lietuviai negamina transporto priemonių, bet kuria įvairias sistemas, kurios gali būti integruotos į jas. Jau turime įvairių startuolių, kurie siūlo novatoriškas, netgi iš pažiūros neįmanomas idėjas, o ar jos pasiteisins, parodys laikas. Pavyzdžiui, tai įvairūs sprendimai, susiję su krovinių pervežimu, ar būdai, kaip sumažinti žmonių, turinčių psichinę negalią, važiuojant patiriamą stresą. Taip pat daug dirbama siekiant į transportą integruoti dirbtinio intelekto sistemas, pavyzdžiui, valdant šviesoforų tinklą ar atskiras transporto priemonių sistemas. Šie ir kiti sprendimai ateityje padėtų automobiliui geriau suvokti aplinką. Taigi, turime tikrai nemažai įdomių idėjų.
Minėjote, kad transportas yra vienas didžiausių teršėjų. Kelią sparčiai skinasi elektromobiliai, vis daugiau šalių įvairiomis priemonėmis skatina juos rinktis. Ko dar galime tikėtis ateityje?
Su elektromobiliais konkuruoja vandeniliniai automobiliai, kuriuose elektros energija yra gaunama iš cheminės reakcijos. Abi technologijos turi savų privalumų ir trūkumų, o kuri įsitvirtins, kol kas sunku numatyti. Viską lems technologiniai sprendimai.
Įsivaizduokite, jei nuspręstume visus automobilius pakeisti elektromobiliais, reikėtų didžiulių energijos kiekių, o Lietuva juk atsisakė atominės energetikos, saulės ir vėjo jėgainių naudojimas dar tik įsibėgėja. Ši problema aktuali visiems. Ieškoma įvairių sprendimų, pavyzdžiui, siūloma automobilių baterijas naudoti kaip akumuliatorius, kad automobiliai dalytųsi energija, arba kaip prijungti nevažiuojančius automobilius prie bendro tinklo, kad jie galėtų atiduoti energiją kitiems automobiliams. Atsiranda naujų verslų, kurie ieško sprendimų, o kokie jie bus, priklauso nuo technologijų.
Daugelis šalių nori paprastus automobilius pakeisti elektromobiliais, tad jau dabar galvoja ne tik apie tai, iš kur reikės gauti elektros energijos, bet ir kaip ją reikės paskirstyti, kaip pakeisti elektros tinklus, kokią įkrovimo technologiją pasirinkti. Jungtinėje Karalystėje jau yra nutiesti bandomieji keliai, kuriais važiuodamas automobilis įkrauna savo baterijas. Kinijoje išnaudojamos viešojo transporto stotelės – kol autobusas sustoja išleisti keleivių, šiek tiek įkraunamas, tuomet toliau važiuoja. Sprendimų yra įvairių. Lietuvoje taip pat apie tai galvojama, statomos įkrovimo stotelės, vyksta diskusijos, kaip reikėtų pertvarkyti viešąjį transportą. Pavyzdžiui, turime troleibusus, tai sena technologija, bet ją galima modifikuoti, kaip tai padaryta Lenkijoje. Kaimynų troleibusai turi baterijas ir dalį maršruto važiuoja kaip elektriniai automobiliai, paskui vėl prisijungia prie tinklų, įkrauna baterijas ir vėl važiuoja atsijungę nuo kontaktinio tinklo. Technologijų yra įvairių, manau, kad Lietuva palauks, kol jos nusistovės ir pasirinks labiausiai pasiteisinusią.
Ekovairavimas – dar vienas terminas, apie kurį girdime vis dažniau. Kaip vairuoti ekologiškai?
Paprastai kalbant – važiuoti taip, kad kuo mažiau terštum. Važiuoti protingai reiškia, kad reikia pasirinkti įsibėgėjimą, stabdymą ir greitį taip, kad energija būtų naudojama kuo efektyviau. Jei esi paprasto automobilio vairuotojas, pagrindinė taisyklė – staigiai nekeisti greičio. Kuo staigiau bandai kažką pakeisti, – greitai įsibėgėji, greitai stabdai, – tuo daugiau energijos išeikvojama, išskiriama CO2, taip pat sukeliamos dulkės. Klaidinga manyti, kad aplinka teršiama tik per variklio išmetimus. Manoma, kad ateityje, kai eliminuosime vidaus degimo variklius, pagrindinis teršėjas automobiliuose bus stabdžiai, padangos, jų sukeltas kelio dangos dilimas ir į aplinką išsiskiriančios kietosios dalelės.
Nuo transporto, deja, neatsiejamos ir spūstys…
Taip, tai iš tiesų didelė problema. Sprendimą rasti sunku, nes visi esame individualistai, visi skubame, o gatvės yra tokios, kokios yra, net jei jas nuolat platinsime, vargu ar pašalinsime spūstis. Man atrodo, kad geresnis sprendimas būtų sutvarkyti viešojo transporto sistemą. Mieste asmeninio automobilio gal ir neturėtų būti. Tokia idėja yra gera, bet ji bus reali tik tuomet, kai viešasis transportas bus patrauklus žmonėms. Jei nebus patogus ir patrauklus, šis sprendimas tiesiog neprigis.
O kaip vertintumėte Vilniaus viešąjį transportą?
Vilnius mokosi ir stengiasi pasikeisti, bet dar daug ką reikia padaryti. Tiesa, turiu pasakyti, kad dar nemačiau nė vieno miesto, kuris būtų išsprendęs transporto spūsčių klausimą. O pasilyginti vertėtų su Lenkijos sostine Varšuva, Belgijos, Nyderlandų miestais. Pastarosios šalys yra ypač daug investavusios, kuria įdomius srautų valdymo sprendimus miestams ir užmiesčiui, rengia didelius tarptautinius projektus. Vienas iš jų šiuo metu vyksta su Kretos universitetu, atliekami tyrimai, kuriamos didelės globalios sistemos, pritaikytos jau ateities transporto infrastruktūrai, kai bus ir savivaldžiai, ir paprasti automobiliai, modeliuojama, prognozuojama, kaip reikės valdyti šiuos srautus. Šio projekto rezultatų ir pats laukiu, įdomu, kas bus sukurta.
Saugumas kelyje yra ypač skaudi problema Lietuvoje, imtasi įvairių veiksmų. Ar matote pokyčių?
Iš vairuotojų elgesio ir savo, kaip dviratininko, parties matau, kad gatvėse pasidarė saugiau. Universitete žiemą vyko konferencija „Vision zero for sustainable road safety in Baltic sea region“, kurioje diskutavome saugaus eismo klausimais. Joje nuskambėjo mintis apie atsakomybės perskirstymą. Dabar įprastai yra kaltas vairuotojas, o naujasis požiūris apima visų eismo dalyvių sąmoningumą, technines priemones ir atsakomybės lygio pasikeitimą. Kol kas tai tik koncepcija ir pasiūlymai, ar jie bus įteisinti ir prigis, parodys laikas, tačiau požiūris į eismo įvykius, jų priežastis jau keičiasi.
Kaip technologijos keičia saugumą kelyje?
Pastaruoju metu svarbi tampa ne vien tik eismo sauga, bet, pavyzdžiui, ir duomenų saugumas. Tai susiję ir su savivaldėmis ar nuotoliniu būdu valdomomis transporto priemonėmis. Ieškoma sprendimų, kaip užtikrinti, kad niekas negalėtų perimti jų valdymo, atsiranda sumanymų kaip panaudoti blokų grandinių technologijas transporte. Kitas duomenų saugumo aspektas – kaip atverti duomenis ir saugiai jais dalytis tarp transporto infrastruktūros vartotojų. Tai sudėtinga sistema, iššūkis, kuris yra ir vienas iš Europos Komisijos prioritetų.
Galerija
