V. Pašukonienė apie bioetiką: „Būtina rasti etiškus bendravimo būdus su gamta“

Vasario 14, 2024
Kuriant naujas technologijas, inovacijas, atliekant įvairius tyrimus ir eksperimentus, mokslininkams kyla klausimas – ar tai, ką jie daro bei kuria, yra moraliai teisinga bei humaniška? Ar tai priimtina visuomenei? 
 
Apie tai, kodėl šie klausimai yra neatsiejama mokslo dalis bei itin svarbūs žmonijai, kalbame su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Fundamentinių mokslų fakulteto (FMF) profesore, biomedicinos mokslų daktare, Nacionalinio vėžio instituto (NVI) vyriausiaja mokslo darbuotoja Vita Pašukonienė.  
 
Ištakos siekia Hipokrato laikus
 
Pasak mokslininkės, bioetikos pradžia tapo atsiradęs gydytojo ir paciento santykių reguliavimas dar Hipokrato laikais. 
 
Hipokrato priesaika – tai pirmas bioetikos norminis dokumentas ir jis, nors ir tapęs simboliniu, galioja ir šiandien. Vis tik, šiandien ši bioetikos dalis apima ne tik gydytojo – paciento santykius, tačiau ir gyvybės išsaugojimo bei nutraukimo, transplantacijų-donorystės klausimus, sveikatos sistemos organizavimo, klinikinių ir biomedicininių tyrimų klausimus, pacientų duomenų apsaugos bei daugelį su sveikatos apsauga susijusių taisyklių, reguliavimų, įsakymų ir įstatymų. Tačiau bioetika – toli gražu ne tik medicininė etika.
 
„Besivystant biotechnologijų mokslui, bioetikos reguliavimas atsirado ir visuose biotechnologijos procesuose. Tai ypatingai svarbu atliekant tyrimus su eksperimentiniais gyvūnais, o plečiantis kamieninių ląstelių, klonavimo ir genų inžinerijos mokslams – be bioetikos normų kūrimo ir kontrolės procesai iš viso sunkiai įsivaizduojami“, – pasakoja prof. dr. V. Pašukonienė.
 
Dar viena bioetikos apibrėžimo sritis – biocentristinė etika. Pasak profesorės, tai platesnis suvokimas apie žmogaus atsakomybę už pasaulį. 
 
„Praktiškai iki šiol žmonija visą gamtą (tiek gyvąją, tiek negyvąją) tvarko kaip savo naudos šaltinį. Ir kur mes su tokiu požiūriu baigiame nueiti mato net ir jokio bioetinio išsilavinimo neturintys žmonės. Biocentristinė etika pabrėžia, kad svarbiausia – teises turi ne tik žmogus, bet ir gyvoji ir negyvoji gamta. Tai žmonijos išgyvenimo ir išlikimo garantas“, – pabrėžia mokslininkė.
 
Profesorė pasakoja, jog pagrindinė etikos ir etiško elgesio taisyklė – nekelti kančios (tiek fizinės, tiek psichologinės) kitam, tiek žmogui, tiek bet kuriai kitai gyvai būtybei.  
 
„Kalbant apie negyvąją gamtą – moralumo reikalavimas turi apimti ir bet kokius žmogaus veiksmus aplinkai, žinant, kad didžioji žmonijos progreso veiksmų dalis bumerangu sukelia kančias visoms gyvoms būtybėms, įskaitant ir pačiam Homo sapiens“, – paaiškina prof. dr. V. Pašukonienė.
 
Apibendrindama VILNIUS TECH mokslininkė teigia, jog bioetika tampa žmonijos gyvenimo kelrodžiu praktiškai visose gyvenimo srityse. 
 
Su kokiomis moralinėmis dilemomis susiduria mokslas?
 
Su bioetikos reguliavimais susiduria daugelis mokslo sričių, pavyzdžiui, ląstelių technologijų vystytojai, tiek naudodami žmogaus ląsteles gydomųjų preparatų kūrimui, tiek bakterijas vandens valymui. Bioetika taip pat svarbi planuojant miškų kirtimą, vandens telkinių apsaugą, atliekų rūšiavimą ir vystant atsinaujinančias energetikos technologijas. Visiems procesams, kurie liečia gyvąją ir negyvąją gamtą bei žmogų, yra reikalingas bioetikos normų išmanymas, o su biotechnologijų plėtra – ir pastovus naujų bioetikos normų kūrimas. 
 
„Visuomenė turi teisę ir net pareigą kurti taisykles ir ribojimus mokslininkams, kad besigilindami į savo tyrimų objektus jie nepažeistų moralinių ribų, nesukeltų skausmo ir kančių tyrimų objektams bei subjektams, kad mokslinių tyrimų tikslas netaptų aukščiau nei žmogaus ar aplinkos teisių užtikrinimas. Taip pat visuomenė privalo kontroliuoti, kaip mokslininkai laikosi tų normų. Iš kitos pusės – mokslas eina į priekį, ir jei šiandien atliekami tyrimai telpa į anksčiau sukurtas normas, tai rytoj – tos senos normos gali tapti trukdžiu mokslui tirti ir kurti naujus produktus“, – sako prof. dr. V. Pašukonienė.
 
Kaip pavyzdį mokslininkė pateikia kamieninių ląstelių preparatus, kurie, pasak jos, gali atlikti stebuklus gydant daug iki šiol nepagydomomis laikytų ligų (diabetą, neurodegeneracines ligas, aklumą, audinių ar organų atkūrimui ir kt.), tačiau iki šiol nėra tinkamo reguliavimo apie ląstelių šaltinius. Tam trukdo pasenusios normos mokslui panaudoti net tai, kas pagal paskirtį nebebus panaudota, ką reikėtų utilizuoti, bet tvarkos ir bendro sutarimo tuo klausimu dar nėra.
 
Dar vienas pavyzdys – naujai atsirandančios problemos, kurių sprendimai ir bioetiniai reguliavimai nebuvo aktualūs anksčiau, kaip kad su dirbtiniu intelektu (DI).  
 
„Kol DI buvo siekiamybė, technologijų tikslas – visi džiaugėmės ir laukėme. Kai atsirado – matome, kiek problemų jis gali sukelti. Ir tai, kad studentai nesąžiningai gali juo pasinaudoti studijų metu – tikrai yra smulkmena, lyginant su tuo, kaip DI gali pasinaudoti mumis pačiais, įskaitant ir mūsų  biologinę informaciją. Taigi bioetika, kaip ir visa etika bei visas mokslas, yra pastoviame procese“, – įsitikinusi profesorė.
 
Kita sritis, kurioje bioetika tampa neatsiejama disciplinos dalimi – bioinžinerijos mokslas, dėstomas ir VILNIUS TECH Fundamentinių mokslų fakultete.
 
Kaip pasakoja bioetikos dėstytoja, bioinžinerija – tai mūsų veikla, panaudojant inžinerijai bio-būtybes (į bio įskaičiuojant ir visą aplinką) ar jų dalis, arba inžinerija produktų, kuriais galėtume biologines būtybes keisti. 
 
„Bioinžinerija – labai plati sąvoka, ir visas galimas etikos problemas, iškylančias šios srities specialistams iš anksto nuspėti sunku. Todėl mes su studentais per vieną neilgą bioetikos kursą bandome bent  trumpai susipažinti su dažniau pasitaikančiomis: tai eksperimentai su gyvūnais, jų panaudojimo moksle bioetikos reikalavimai,  norminis biotechnologijos procesų – genų inžinerijos, ląstelinių technologijų, kamieninių ląstelių panaudojimo reguliavimas, produktų klinikiniam naudojimui kūrimo ir tyrimo teisinis pagrindas, ekologinės etikos problemos“, – vardija profesorė.
 
Mokslininkė priduria, jog su visais šiais ir daugeliu kitų procesų bioinžinieriai gali susidurti, tačiau svarbiausia – kad jie turėtų žinių ir supratimo, jog žmogus pasaulyje gyvena ir kuria ne vienas, todėl būtina rasti etiškus bendravimo būdus ir tarpusavyje, ir santykiuose su gamta.
 
Kas moksle yra moraliai teisinga?
 
Bioetikos dėstytoja teigia, jog vienareikšmiškai atsakyti į etinius klausimus neįmanoma. 
 
„Kalbant apie įstatymais, draudimais reguliuojamą etikos sritį biomedicinoje ir bioinžinerijoje, pavyzdžių, kas šiandien teisinga, o rytoj jau ne, yra labai daug. Vienas tokių – vėjo jėgainių technologijų plėtra. Tai technologija, kuri gali sumažinti iškastinio kuro panaudojimą, todėl iš vienos biocentristinės etikos pusės – labai teigiama. Tačiau jei mes jėgainių parkus įrengsime saugomose teritorijose – naikinsime bioįvairovę, jei arti gyvenamųjų vietų – biomedicinos atstovai tvirtins apie neigiamą poveikį žmonių sveikatai. Galiausiai tvarios bioinžinerijos mokslininkas primins, kad gaminant jėgaines buvo į aplinką išmesta be galo daug kenksmingų dujų, o kaip utilizuoti sparnuotėje esančius sunkiuosius metalus – dar niekas nesugalvojo. Kaip priimti teisingiausius atsakymus, turėtų nuspręsti kažkokios objektyvios svarstyklės, kurių, deja, neturime“, – teigia prof. dr. V. Pašukonienė.
 
Profesorė toliau tęsia, jog taip pat neturime ir autoritetingų bioinžinerinių sprendimų etikos specialistų ar komisijų, todėl turime daug blogų, neteisingų arba trumparegiškų sprendimų. Bioetikos specialistų bioinžinerijai niekas neruošia ir, mokslininkės teigimu, nepanašu, jog tokių specialistų pramonė pasigestų. 
 
„Stiprūs kol kas tik biomedicininės etikos sargai, prižiūrintys klinikinius klausimus ir mokslinius tyrimus, atliekamus su žmonėmis ir eksperimentiniais gyvūnais. Ir būtų labai džiugu, jeigu bioetikos specialistų nuomonė taptų svari ar net privaloma ir technologijų vystymo, gamtos išsaugojimo, tvarių sprendimų užtikrinimo procesuose mūsų visų, mūsų vaikų ir ateities išsaugojimui. O kol kas pasidžiaukime bent tuo, kad bioetikos kursą privalu išklausyti bet kokios specialybės studentams, studijuojantiems programose su įrašu bio, taigi ir biotechnologijų, ir bioinžinerijos“, – sako prof. dr. V. Pašukonienė.

Tekstą parengė VILNIUS TECH Viešosios komunikacijos vidinių projektų vadovė Milda Mockūnaitė-Vitkienė.

Galerija

Panašios naujienos

Užsienio reikalų ministras K. Budrys: Lietuva šiuo metu nėra tiesioginis taikinys, bet būtina ruoštis
Užsienio reikalų ministras K. Budrys: Lietuva šiuo metu nėra tiesioginis taikinys, bet būtina ruoštis
Lietuvos saugumo situacija, karas Ukrainoje, santykiai su JAV ir Kinija bei auganti hibridinių atakų grėsmė. Šios temos buvo aptartos paskaitų ciklo „Unlock Lithuania“ viešoje diskusijoje „Are we Ready for what comes next?“ su Lietuvos užsienio reikalų ministru Kęstučiu Budriu. Diskusiją moderavo Užsienio reikalų ministerijos Mokslo ir inovacijų patarėjas dr. Vytautas Jankauskas. [caption id="attachment_136497" align="alignnone" width="2560"] V. Jankauskas ir K. Budrys[/caption] Susitikime su studentais ir VILNIUS TECH bendruomene ministras atsakė į klausimus apie saugumo padėtį regione, paaiškino, kaip Lietuva ir jos sąjungininkės stiprina šalies gynybinius pajėgumus, pabrėžė visuomenės pasirengimo bei patikimos informacijos svarbą. Lietuvos saugumas priklauso nuo pasirengimo Vertindamas dabartinę saugumo situaciją regione, K. Budrys pažymėjo, kad Rusijos karas prieš Ukrainą iš esmės pakeitė Europos saugumo sampratą. Konflikto mastas, aukų skaičius ir sparčiai besivystančios šiuolaikinės karo technologijos kelia iššūkių net ir tiesiogiai kare nedalyvaujančioms šalims. „Šios savaitės incidentai, kai Lietuvos oro erdvėje buvo pastebėti dronai, tik dar kartą įrodė būtinybę stiprinti oro erdvės stebėjimą, tobulinti perspėjimo sistemas ir užtikrinti, kad Lietuva galėtų operatyviai reaguoti į kylančias grėsmes. Tai bendros pastangos. Mūsų tikslas – stiprinti atsparumą, gebėjimą greitai reaguoti ir užtikrinti, kad visuomenė būtų pasirengusi“, – sakė ministras. K. Budrys taip pat atsakė į studentų klausimus apie tiesioginės karinės grėsmės Lietuvai tikimybę. Jis pabrėžė, kad šiuo metu tokio išpuolio tikimybė yra maža. Nors Rusijos ketinimai kelia nerimą, šiuo metu ji neturi pajėgumų įvykdyti karinę agresiją prieš Lietuvą. [caption id="attachment_136499" align="alignnone" width="2560"] Susitikimas su ministru K. Budriu[/caption] „Šiuo metu mes nesame taikinys“, – teigė ministras ir pridūrė, kad narystė NATO bei bendradarbiavimas su sąjungininkais yra kaip niekada svarbūs Lietuvai. Ragina kritiškai vertinti informaciją Ministras taip pat kalbėjo apie žmonių nerimą, kylantį dėl didėjančios įtampos regione. Remdamasis savo, kaip dviejų vaikų tėvo, patirtimi, jis pabrėžė, kad atviri pokalbiai ir aiški informacija padeda geriau suprasti galimas grėsmes ir tinkamai į jas reaguoti. Pasak jo, pasirengimas nereiškia nuolatinio blogiausio scenarijaus laukimo. Svarbu žinoti, kaip elgtis įvairiose situacijose, suprasti oficialius nurodymus ir žinoti, kaip pasirūpinti savimi ir aplinkiniais. Pavyzdžiui, gyventojai turėtų žinoti, kaip elgtis gavus perspėjimą apie pavojų. Reikia žinoti, kur yra artimiausia slėptuvė ir vadovautis dviejų sienų taisykle – pavojaus metu geriausia slėptis patalpoje, kurią nuo išorės skiria bent dvi sienos. K. Budrys paragino studentus kritiškai vertinti visą juos pasiekiančią informaciją, ypač matomą socialiniuose tinkluose, tikrinti šaltinius ir ieškoti patikimų žinių. [caption id="attachment_136500" align="alignnone" width="2560"] Užsienio reikalų ministras K. Budrys[/caption] „Jeigu institucijos gautų patikimos žvalgybinės informacijos apie neišvengiamą grėsmę, visuomenė būtų nedelsiant informuota. Skaidrumas ir atvirumas yra būtinas siekiant stiprinti pasitikėjimą ir užtikrinti, kad žmonės žinotų, kaip elgtis“, – sakė ministras. Diplomatija išlieka būtina augant įtampai pasaulyje Diskusijoje taip pat aptarta diplomatijos ateitis pasaulyje, kuriame kariniai konfliktai kyla vis dažniau. K. Budrys pabrėžė, kad diplomatija išliks nepakeičiama, nes ilgalaikiam karinių konfliktų sprendimui galiausiai būtini politiniai susitarimai ir derybos. Vis dėlto jis pripažino, kad tarptautinė aplinka tampa vis sudėtingesnė, o pasaulio tvarka keičiasi iš vienpolės į daugiapolę. Ministras įspėjo, kad vis dažniau kvestionuojami pamatiniai tarptautinės teisės principai, įskaitant pagarbą valstybių suverenitetui, teritoriniam vientisumui ir taikiam konfliktų sprendimui. „Rusijos veiksmai Ukrainoje griauna po Antrojo pasaulinio karo sukurtą tarptautinę tvarką. Todėl Lietuva ir toliau siekia tarptautinės paramos Ukrainai ir pasisako už teisingą bei ilgalaikę taiką“, – tikino K. Budrys. Lietuva siekia griežtesnio atsako į Rusijos hibridines grėsmes Atsakydamas į klausimus apie Rusijos vykdomas sabotažo operacijas, išpuolius prieš kritinę infrastruktūrą ir kitas hibridinio karo formas, K. Budrys pabrėžė, kad šios veiklos turi būti vertinamos kaip platesnės Rusijos karinės strategijos dalis. Pasak ministro, Lietuvos atsakas turėtų apimti politinių ir ekonominių tokių operacijų kaštų Rusijai didinimą. Tarp galimų priemonių jis išskyrė tolesnį sankcijų griežtinimą ir pastangas pripažinti Rusijos karinę žvalgybą teroristine organizacija. [caption id="attachment_136502" align="alignnone" width="2560"] Susitikimas su ministru[/caption] K. Budrys pabrėžė, kad šios grėsmės aktualios ne tik Lietuvai ar NATO rytinio flango valstybėms. Visos Europos šalys turi įvertinti savo pažeidžiamumą ir stiprinti gebėjimą apsaugoti kritinę infrastruktūrą bei visuomenę. „Saugumas kuriamas ne tik stiprinant karinius pajėgumus ir tarptautines sąjungas, bet ir didinant visuomenės informuotumą, pasirengimą, atsparumą bei gebėjimą drauge reaguoti į kylančius iššūkius“, – VILNIUS TECH studentams sakė ministras.
Plačiau
Tarp laivų ir technologijų: kaip užtikrinti saugų eismą Klaipėdos uoste?
Tarp laivų ir technologijų: kaip užtikrinti saugų eismą Klaipėdos uoste?
Klaipėdos uostas yra vienintelis neužšąlantis Lietuvos uostas ir vienas svarbiausių transporto mazgų Rytų Baltijos regione. Kasdien čia juda įvairių tipų laivai – nuo keleivinių ir krovininių iki tanklaivių, todėl užtikrinti saugų laivų eismą yra vienas svarbiausių uosto veiklos prioritetų. Intensyvi laivyba, siauresnės kanalo vietos ir prie krantinių stovintys dideli laivai navigacijos specialistams kelia iššūkių, kuriems spręsti būtinos ne tik žinios bei patirtis, bet ir pažangios technologijos. Šiai temai nagrinėti bakalauro baigiamąjį darbą skyrė Jūrų laivavedybos studijų programos absolventė Kamilija Būdvytytė, apdovanota Klaipėdos pramonininkų asociacijos stipendija už Klaipėdos miestui reikšmingą tyrimą. Darbe „Laivų saugaus prasilenkimo su prie krantinių stovinčiais laivais Klaipėdos uoste analizė, remiantis tarptautinių ir vietinių institucijų rekomendacijomis bei taisyklėmis“ ji nagrinėjo, kaip praplaukiančio laivo greitis ir atstumas iki prie krantinės stovinčio laivo veikia navigacinį saugumą. [caption id="attachment_136473" align="alignnone" width="1002"] Kamilija Būdvytytė[/caption] Pasitelkusi pažangų navigacinį treniruoklį ir skaitmeninį modeliavimą, K. Būdvytytė analizavo įvairius laivų prasilenkimo scenarijus, vertino jų poveikį švartavimo sistemoms ir bendram saugumui. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad net ir palyginti nedideli greičio ar atstumo pokyčiai gali turėti reikšmingą įtaką saugiam laivų judėjimui ir padėti priimti efektyvesnius sprendimus organizuojant eismą Klaipėdos uoste. Nors gali atrodyti, kad didžiausia rizika kyla judantiems laivams, pasak VILNIUS TECH absolventės, pavojų patiria ir prie krantinių stovintys laivai. Praplaukiantis laivas sukelia bangas, vandens sroves ir slėgio pokyčius, galinčius paveikti stovintį laivą. Dėl šių hidrodinaminių reiškinių laivas gali būti traukiamas prie praplaukiančio laivo arba stumiamas nuo krantinės, o švartavimo lynams ir krantinės atmušams tenka papildomos apkrovos. Ypač jautrios tokios situacijos tampa tada, kai prie krantinės stovi tanklaiviai. „Atlikdama tyrimą daug dėmesio skyriau veiksniams, kurie lemia saugų laivų prasilenkimą. Vieni svarbiausių yra laivo greitis, atstumas tarp laivų, jų dydis ir grimzlė, kanalo plotis bei gylis. Ne mažiau reikšmingos ir oro sąlygos: vėjas, srovės ir matomumas. Pagrindinis principas yra paprastas – kuo didesnis laivo greitis, tuo didesnis turi būti saugus atstumas iki prie krantinės stovinčio laivo“, – pažymi K. Būdvytytė. Siekdama įvertinti šių veiksnių poveikį, ji pasitelkė modernias technologijas. Tyrimas buvo atliktas naudojant navigacinį treniruoklį „Wärtsilä TRANSAS NTPro 6“, kuriame buvo atkurtas Klaipėdos uosto kanalas. Modeliuojant skirtingas situacijas buvo analizuojamas „Ro-Ro“ laivo prasilenkimas su prie krantinės stovinčiu tanklaiviu, keičiant plaukimo greitį ir atstumą tarp laivų. Skaitmeninis modeliavimas, autorės teigimu, leido pamatyti kur kas daugiau nei teoriniai skaičiavimai. Treniruoklyje buvo galima įvertinti ne tik hidrodinamines jėgas, bet ir tai, kaip laivą veikia vėjas, srovės, ribotas gylis ar pakitęs valdomumas. Tokios simuliacijos suteikia galimybę saugiai išbandyti įvairius scenarijus, kuriuos tikromis sąlygomis būtų sudėtinga ar net pavojinga atlikti. „Vienas įdomiausių tyrimo atradimų buvo tai, kad net ir nedideli greičio ar atstumo pokyčiai gali reikšmingai paveikti švartavimo lynų apkrovas. Didžiausios apkrovos buvo užfiksuotos ne laivams artėjant ar tolstant vienam nuo kito, bet tada, kai jie buvo lygiagrečiai vienas su kitu, šalia. Pavyzdžiui, kai laivas plaukė 8 mazgų greičiu ir vos 50 metrų atstumu nuo tanklaivio, didžiausia vieno lyno apkrova siekė 7,2 tonos jėgos. Sumažinus greitį iki 4 mazgų arba padidinus atstumą iki 120 metrų, apkrovos mažėjo kelis kartus. Šie rezultatai aiškiai parodė, kad mažesnis greitis ir didesnis atstumas labai prisideda prie saugumo“, – pasakoja VILNIUS TECH absolventė. Pasak jos, atlikto tyrimo išvados gali būti naudingos ne tik moksliniams tyrimams, bet ir praktinei Klaipėdos uosto veiklai. Jos gali padėti tiksliau nustatyti saugaus plaukimo greičius skirtingose uosto vietose, tobulinti laivų eismo organizavimo procedūras, rengti locmanų ir laivų tiltelių komandų mokymus. K. Būdvytytė taip pat siūlo svarstyti situacinio greičio ribojimo taikymą vietose, kuriose laivai praplaukia ypač arti prie krantinių stovinčių tanklaivių. Šiandien saugią laivybą užtikrina gausybė išmaniųjų technologijų. Laivuose naudojamos elektroninės navigacijos sistemos, radarai, automatinės identifikavimo sistemos (AIS), elektroniniai žemėlapiai ir įvairūs ryšio sprendimai. Uosto veikloje svarbų vaidmenį atlieka Laivų eismo tarnyba, kuri realiuoju laiku stebi laivų judėjimą ir koordinuoja jų veiksmus. „Ateities uostai taps vis labiau panašūs į išmaniąsias transporto sistemas. Dirbtinis intelektas (DI), automatizuotos eismo valdymo platformos ir vadinamieji skaitmeniniai dvyniai padės tiksliau prognozuoti galimas rizikas, parinkti saugiausius maršrutus ir optimizuoti laivų judėjimą. Vis dėlto net ir technologijoms sparčiai tobulėjant, svarbiausias vaidmuo išliks žmogui – locmanui, kapitonui ar eismo valdymo specialistui, kuris kritinėse situacijose priims galutinį sprendimą“, – dalijasi K. Būdvytytė. VILNIUS TECH absolventės atliktas tyrimas parodė, kad šiuolaikinė laivyba neatsiejama nuo pažangių technologijų, tačiau saugumą vis dar lemia žmogaus gebėjimas priimti atsakingus sprendimus. Šis darbas atskleidžia, kaip mokslo žinios, skaitmeninis modeliavimas ir inovacijos gali prisidėti prie saugesnės bei efektyvesnės uostų veiklos ateityje.
Plačiau