2023 m. buvo išleista Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Architektūros fakulteto (AF) docento dr. Vytauto Petrušonio knyga „Psichologija architektūroje“ (leidėjas Vilniaus Gedimino technikos universitetas). Su autoriumi kalbamės apie psichologiją architektūroje ir išaugusią emocijų reikšmę visuomenėje.
– XXI a. populiarioje ir mokslinėje literatūrose ypač daug kalbama apie emocijas, kaip žmogus jaučiasi aplinkoje, kokį ryšį su ja kuria ir begalę kitų temų. Kodėl pastaraisiais dešimtmečiais šios temos tapo tokios svarbios moksliniam lauke ir visuomenei?
– Manau, kad dėmesys emocijoms perdėtas. Spontaniškų trumpalaikių reakcijų pervertinimas – tai savotiško mūsų civilizacijos „isteriškumo“ simptomas. Gyvename laikais, kai edukacinėje kultūroje prarastos ankstesnės psichoreguliacinės technikos, ypač pasireiškusios religinėje kultūroje, kurios skatino asmenines pastangas siekiant dvasinės ramybės. Isterišką reakciją diktuoja auklėjimas, žmogaus gyvenimo būdas, konkretūs jo psichikos ypatumai. Be to isteriškumo visuomenėje laipsnio padidėjimą veikia tai, kad, kaip rodo tyrimai, dėl netinkamos mitybos ir ugdymo ydų nemažos dalies vyrų organizme yra sumažėjęs hormono testosterono lygis. Todėl jų nuotaikos svyruoja, aštrėja emocinės reakcijos, atsiranda nenoras veikti, siaurėja interesų ratas, lėtėja pažintinės funkcijos, silpnėja kūrybinio mąstymo įgūdžiai. Tad susiduriame su pasyvumo socialinėje plotmėje ir rėksmingos egocentrinės raiškos mene grėsmėmis.
– Jei dėmesys emocijoms perdėtas, ar kūryboje turėtume jomis remtis mažiau?
– Emocijos – tai vartai, per kuriuos bendraujame su pasauliu. Šiuo metu dažnai minimas emocinis intelektas parodo svarbią emocijų reikšmę pasaulio, kitų žmonių pažinime. Paprastai nurodoma, kad jis padeda atpažinti savo emocijas bei suprasti kitų žmonių emocijas. Bet, manau, kur kas didesnė jo reikšmė yra kūryboje, ne tik meninėje, plačiau – bet kokioje sferoje, įskaitant ir tarpusavio santykių kūrimą. Išlavintas emocinis intelektas, padėdamas suvokti pasaulį, operuoja ne tokiomis priemonėmis, kaip kad „logikos sugadinta“ kalba (Martyno Heideggerio prasme), kuri stabdo kūrybinį mąstymą, paskandina jį beveidžių elementų aptarinėjimo lavinoje, o dirba su asmeniškai išjaustais vaizdiniais.
Vaizdiniai aktyvuoja dešinįjį smegenų pusrutulį, susieja sprendžiamas problemas su asmenine egzistencine patirtimi, padėdami automatiškai „perskaityti“ situaciją, „estetiškai“ ją suprasti ir intuityviai rasti su ta situacija susijusios, kokios nors gyvenimui svarbios problemos ar kūrybinės užduoties, sprendimą. Kitaip tariant, ne apskaičiuoti, o tarsi įminti gyvenimiškai svarbią mįslę. Ne veltui senovėje gyvenimas buvo suprantamas kaip mįslių sprendimas – išsprendei – lieki gyventi… Tokį konstruktyvų, tolimą nuo isteriškumo emocinio intelekto darbą su emocijomis sieju su tuo, ką vadinu kultūriniu-ekologiniu kompetentingumu.
– Ar tai reiškia, kad be išlavinto emocinio intelekto architektas nėra pajėgus kurti žmogui?
– Architektūra iš esmės yra visuomeninis reikalas, nes tik retais atvejais žmogus susikuria aplinką sau arba tik didesniu ar mažesniu laipsniu pritaiko sau. Tad neišvengiamai turi būti randamas vidurkis. Architektas geba tas emocijas „prisijaukinti“ ir išreikšti savo kūrinyje kaip tam tikros meninės programos, priimtinos daugumai, dalį. Tai priklauso nuo jo sugebėjimų, nuo jo kompetentingumo. Kompetentingumas skiriasi nuo kompetencijų tuo, kad jis įgyjamas per kūrybines kančias, o kompetencijų jį išmoko dėstytojai. Ugdymo procese svarbu ne šablonų naudojimas ar formulių išmokimas, o paradoksų, „mįslių“ įminimo įgūdžių skatinimas. Būtent tai ir yra kūrybingos asmenybės kultūrinio – ekologinio kompetentingumo susiformavimo sąlyga.
Architektūrinėje problematikoje man labiau rūpi ne tiek individo psichologijos, kur vyrauja spontaniškos emocinės reakcijos daugiausia tik išoriškai demonstruojamos kitiems, kiek kolektyvinės psichologijos plotmė, kur „gyvena“ ilgesnės trukmės „santūrūs“ psichiniai konstruktai: kultūrinės idėjos, kultūriniai archetipai, simboliai. Kūrybingu architektu laikykime tokį, kuris geba spręsti konkrečią projektinę problemą empatiškai ir biofiliškai. Ir kartu novatoriškai. Tikras architektas yra tas, kuris geba harmonizuoti žmogaus ir aplinkos santykius.
– Kokį emocinį, psichologinį poveikį architektūra daro žmogui?
– Emocinės reakcijos yra gana nepastovios. Joms būdingas impulsyvus, tiesioginis aplinkos reiškinių ir situacijų išgyvenimas. Architektūra tokias reakcijas sukelia retai. Emocijų skatinimas nėra architektūros tikslas ir jos nenusako architektūrinio kūrinio reikšmės. Architektūrinė aplinka yra gana nevienalytė ir, pavyzdžiui, esant įprastame miesto aplinkos fragmente, kuriame yra skirtingų stilių pastatai, į akį krenta reklama, transportas, minios ir pan., paaiškės, kaip sunku iš šios įvairovės išskirti „architektūrinį komponentą“. Emocinio suvokimo visuma visada stipresnė už detalę.
Žmogaus reakciją į pastato išvaizdą lemia supratimas. Supratimas susideda iš skirtingų interpretavimo būdų. Aplinkos suvokimą lemia suvokėjo sąmonėje esantis pasaulio modelis. Jis gali būti biofiliškas arba nekrofiliškas. Pirmuoju atveju aplinka suprantama kaip gyva, su ja galimas dialogas. Antruoju atveju aplinka suvokiama egocentriškai: „ji negyva ir gyvybę jai suteikti galime tik mes (tai, ką būtent mes sukursime)“. Apie nekrofilinį asmenybės charakterį psichologijoje rašė Erichas Fromas, iliustruodamas tai Adolfo Hitlerio asmenybės analize. Panašiais bruožais pasižymi visos autoritarinės personos. Žmogaus reakcija į architektūros objektą priklauso ne tik nuo objekto savybių, bet ir nuo subjekto gebėjimo suprasti, nuo jo kultūros ir patirties. Žmogus – tai būtybė, įvaldžiusi tam tikrą „kultūrinį kodą“.
Architektūra, skirtingai nei kiti menai, suvokiama ne epizodiškai ir ne selektyviai, o kasdien. Architektūros poveikis yra nuolatinis, todėl jos emocinio poveikio slenkstis turėtų būti žemesnis nei muzikoje, literatūroje ar kine. Architektūra labiau nei kiti menai geba atlikti svarbią kultūros plėtotei funkciją – žmogiškųjų aistrų neutralizavimo, ramybės ir dvasinės pusiausvyros užtikrinimą. Savo stabiliu ritmu ir ornamentine struktūra architektūra istoriškai skatino tvarkos ir harmonijos jausmą. Geometrinis taisyklingumas skelbia amžinąsias kultūros tiesas, priešinamas momentiniams išgyvenimams. Architektūroje psichologinis momentas labiau sietinas ne su emocijomis, o su pojūčiais bendresne prasme: saugumo, komforto, dvasinės ramybės, stabilumo. Architektūra užglaisto žmogaus išgyvenimų kraštutinumus, atskleisdama jų prasmę, o ekspresyvumas ir dinamiškumas tegali paaštrinti ir taip sudėtingo ir prieštaringo pasaulio konfliktiškumą.
– Jūs, kaip mokslininkas, esate atlikęs daug tyrimų, susijusių su tapatumu, o 2023 metais pristatėte knygą psichologijos architektūroje klausimu. Gal šiuos laukus vienija bendros šiuolaikinės problemos arba atsakymus į tapatumo klausimus radote psichologijos srityje?
– Kai pasakydavau, jog dėstau psichologiją architektams, kai kas stebėdavosi – kaip tai susiję? Viskas vyksta galvoje – aplinkos stebėjimas, suvokimas, vertinimas, interpretavimas – visa tai susiję su psichiniais procesais. Tapatumo – kultūros ar vietovės – suvokimas, pajautimas, išgyvenimas priklauso nuo psichologinių prielaidų. Svarbiausia yra žmogaus sąmonėje susiformavęs pasaulio modelis. Jeigu pasaulio modelis numato empatija (įsijautimu) grindžiamą kontaktą su aplinka kaip specifiniu subjektiškumu, tuomet viskas gerai. Mano dėmesys psichologijai ir buvo tas žingsnis, kurį žengiau tęsdamas vietovės kultūrinio tapatumo tyrimus. Neretai konferencijose girdėdavau: „Paklauskime žmonių, kokį senamiestį jie nori matyti!“ Tada aš jų klausiu: „O kaip jūs paklausite tų, kurie jau mirę, o juk būtent jie sukūrė tą aplinką? Arba tų žmonių, kurie dar negimė, bet čia gyvens?“
Dabartinė aplinka – tai ankstesnių kartų pasakojimas mums, tame pasakojime atsispindi tų kartų poreikiai. Būtent tame glūdi architektūros visuomeniškumas. Į tai reikia įsiklausyti, atskleisti sau aplinkos „kodą“, kuris, siekiant užtikrinti skirtingų kartų vienybės pojūtį, būtų transliuojamas į ateitį. Toks bendravimas su aplinka vyksta dialogo su specifiniu subjektiškumu režime. Apie vietinės bendruomenės ir genius loci (vietovės dvasios) dialogo sąlygas rašiau straipsnyje „Conditions for a dialogue of local community and genius loci“ (2018). Originali aplinkos kultūrinio tapatumo nustatymo ir puoselėjimo technologija buvo pristatyta mano disertacijoje „Vietovės kultūrinio tapatumo respektavimas architektūroje“ (2005) ir daugybėje straipsnių. Noriu pabrėžti, kad klausti apie vietovės ateitį tik dabartinius gyventojus, kurių didesnė dalis yra nevietiniai, ir kuriems ne visada rūpi vietovės istorija, nėra gera nuostata.
Bet taip paprasčiau, madingiau („mes paklausiame žmonių“) ir pigiau, nes nereikia skirti lėšų konkrečių vietovių savitumą determinuojančių veiksnių tyrimams. Tai reiškia, kad neskiriamas dėmesys sociumo kultūrinio tapatumo gilesniam suvokimui ir tapatumo perimamumą orientuojančių istoriškai pasiteisinusių kultūrinių idėjų išaiškinimui. Tokias idėjas galima pažinti tik tada, jei aplinkos suvokimas vyksta ne individo psichologijos, o kolektyvinės psichologijos kategorijoje. Nes jos yra tarsi bendravardiklis, vienaip arba kitaip įkūnytas praeities, dabarties ir ateities kartų pasaulio sampratose.
– Iš psichologinės perspektyvos, kokios yra būtinosios sąlygos „geros“ architektūros kūrimui?
– Psichologinių žinių, patarimų, tinkamų įvairių tipų aplinkos projektavimui yra pateikta gausybėje leidinių. Tačiau tik dirbdami kolektyvinės psichologijos plotmėje esame kultūros lauke. Tad gilinimasis į mąstymą per kolektyvinės psichologijos kategorijų tinklą padeda geriau suprasti svarbius socialinius ir kultūrinius veiksnius, būtinus, tiek istorinės aplinkos puoselėjimui, tiek naujos architektūros kūrimui.
Pasitikiu kūrybingu, empatišku, kompetentingu architektu. Tačiau tam, kad jis galėtų projektuoti, turėtų būti įvertintas jo kultūrinis-ekologinis kompetentingumas – ar jis geba atsižvelgti į aplinkos autopoezines savybes. Apie tai parašiau straipsnį „Ability of architects to see autopoietic environmental features“ (2021). Jame savo teiginių pagrindimui pasinaudojau Humberto Maturanos ir Francisko Varelos autopoezio teorija. Dar kartą pabrėžiu subjektiškumų sąveikos, dialogo su aplinka klausimus, architekto sugebėjimus suvokti, ko kuri aplinka nori, žinoti ir jausti vietovės tapatumo kultūrines determinacijas.
Vienas žymiausių XX a. architektų – Luisas Kahnas kūrybiniame procese naudojo būtent dialogo principą. Savo apmąstymuose jis įvertindavo architektūrinių elementų interesus, pavyzdžiui, „plytos manęs paprašė arkos“, „pastatas – tai patalpų bendruomenė“, „gatvė nori būti koridoriumi“. Tai empatija grįstas požiūris. Jis leidžia sprendžiant kūrybines užduotis įjungti poetinio, simbolinio mąstymo režimą, kuris labai svarbus turiningos, transliuojančios kultūrines prasmes architektūros kūrimui. Tai priešinga objektyvistiniam (pasakyčiau, nekrofiliniam) Ayn Rand nusiteikimui. Ayna Rand visų šiuolaikinės civilizacijos bėdų kaltininku laikė Imanuelį Kantą. Ji propagavo absoliutų individualizmą. Anot jos, žmogus kuria pats save vienas – izoliuodamasis nuo kultūros, atsiribodamas net nuo artimųjų. Deja, nemažai jaunų architektų skaito ją, o tai reiškia, kad jie vis dar painiojasi egocentrinės individo psichologijos pinklėse.
– Ar jūsų knyga labiau skirta psichologinių žinių taikymui objektų projektavime, ar galima atrasti ir psichologinės pagalbos pačiam architektui?
– Mano noras buvo padėti architektui vystyti asmeninį kultūrinį-ekologinį kompetetingumą, išmokyti žiūrėti į aplinką atsakingai (biofiliškai, su empatija). Kaip spręsti asmenines psichologines problemas retkarčiais pasakojau per paskaitas, bet to nėra knygoje. Pasakojau apie būdus meditacijos pagalba suaktyvinti kūrybingumą. Beje, meditacija buvo kultivuojama tarpukaryje Bauhauzo dizaino mokykloje Vokietijoje ir Vkhutemas dailės ir technikos mokykloje Maskvoje (apie 1920 metus).
– Kaip manote, kokių pokyčių architektūroje galime tikėtis artimiausiais dešimtmečiais, turint omeny, kad žmogaus psichologija, aplinkos suvokimas yra nuolat augančios reikšmės?
– Susipažinęs su daugybe šaltinių, pastebėjau, kad praeityje mano pabrėžiamu aspektu (subjektiškumų sąveika tvarkant gyvenamąją aplinką) buvo pasiekta tikrai daug, tik, deja, tų aukštumų dabartiniais laikais mes nepajėgiame pasiekti. Dar daugiau – švaistome tūkstantmečiais sukauptą aplinkos kūrimo technikos žinių kapitalą. Tolyn į ateitį žiūrėti neverta – svarbu, kad turėtume savarankiškai mąstančius, bet su atodaira į pasiteisinusią praeitį žvelgiančius kultūriniu-ekologiniu požiūriu kompetentingus architektus, pajėgius amžiais susiklosčiusias žinias kūrybiškai interpretuoti naujai atsivėrusių technologinių galimybių pasaulyje. Tai ir būtų garantija, kad ateities architektūra bus tikrai naudinga žmonėms.
Interviu parengė Architektūros fakulteto komunikacijos, infrastruktūros, alumnų ir partnerystės prodekanė Agnė Vėtė.
Galerija
