„1991m. sausio 10 d. pavakare M. Gorbačiovas paskelbia ultimatumą Lietuvai: pasiduoti, tai yra geruoju atsisakyti nepriklausomybės, atstatytos 1990-ųjų kovo 11-ąją. Žvangina ginklais „Šiaurės miestelis“ Vilniuje. Po miestą pradeda važinėti šarvuotos karo mašinos. Žmonės prie Lietuvos Aukščiausios Tarybos budi ir dieną, ir naktį. Pradeda degti laužai – žiema, šalta. Lietuvos radijas ir televizija operatyviai pranešinėja naujausią informaciją: Sovietų desantas užėmė Spaudos rūmus, žurnalistai, priversti palikti net savo daiktus, išvaryti iš pastato. Puolant Spaudos rūmus sovietų kariškiai šaudo į gynėjus iš automatų. <…> Žmonės iš visos Lietuvos važiuoja budėti prie svarbiausių objektų: Aukščiausiosios tarybos, Vyriausybės rūmų, Centrinio telegrafo, Tarpmiestinės telefono stoties, Radijo ir televizijos komiteto, televizijos bokšto… Daugelis vilniečių, įsigiję portatyvinius radijo imtuvus, net gatve eidami seka radijo, televizijos pranešimus ir išgirdę, kokiam objektui gresia pavojus, lekia tenai. Iš netoli esančių VTU pirmųjų rūmų skubėdavo ir dėstytojai, ir studentai. Dėl sausio įvykių buvo nukelta sesija. Dėstytojai visą parą budėjo dekanatuose, mūsų – Technikos universiteto – studentai saugojo Tarpmiestinę telefono stotį.“
„Netrukus „svečių“ sulaukėme ir mes. Savanorių prospekte ties Tarpmiestine telefono stotimi sustojo iš miesto centro pusės atvažiavęs „mokyklinis“ autobusiukas GAZ-652. Iš jo pabiro vyrukai ir, šaudydami iš automatų trasuojančiomis kulkomis, ėmė bėgti į mūsų pusę. Matyt, mūsų apsauga atrodė įspūdingai: langai per visą sieną užblokuoti autobusais, įėjimas užtvertas žmonių sienos, stiklinės durys užbarikaduotos iš vidaus baldais, o už jų matyti daugybė ant laiptų sustojusių vyrų. Užpuolikai (matyt, tai buvo Makutinovičiaus sėbrai) bandė įsiveržti iš kitos pastato pusės, tačiau, perlipę per vartus užbarikadavusius sunkvežimius, nesurado, į kurias duris laužtis, tad paslampinėję po kelių minučių grįžo į autobusą ir nuvažiavo.
„Prie Aukščiausiosios Tarybos atsirado paminklas žuvusiems tą naktį, altorius. Prie stulpo žmonės kalė sovietinius karinius, partinius, komjaunimo bilietus, ženklelius, apdovanojimus. Praėjus šešeriems metams net nukentėjusiųjų žmonių emocijos prigeso, kai kas pasimiršo, o apie įvykius žinantiems tik iš televizijos ar kitų šaltinių, daug kas gal atrodo kaip filme, gal net netikroviškai.
Galerija
