„Ar tai, ką veiki šiandien, yra tai, ką manei veiksiąs gyvenime?“ Neigiamą atsakymą pateikia tarptautinėje bendrovėje „Penkių kontinentų bankinės technologijos“ (BS/2) dirbantis Pardavimo departamento vadovas Emilis Musayevas. Anksčiau svajojęs tapti diplomatu, Emilis teigia, kad studijų pasirinkimą nulėmė technologinės naujovės. Mokydamasis mokykloje, Emilis domėjosi beveik viskuo, kas susiję su kompiuteriais, o pradėjęs lankyti radioelektronikos būrelį, sužinojo, kad šią sritį galima gilinti ir universitete.
Kaip parodė laikas, tai buvo sėkmingas pasirinkimas. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Elektronikos fakultete anglų kalba baigtos telekomunikacijų studijos buvo gana nauja disciplina, o universiteto aplinka – palanki terpė tenkinti studentišką žingeidumą ir sekti IT naujoves. Emilis su džiugesiu prisimena studijų metu fakultete dėstytus dalykus, yra dėkingas puikiai savo darbą išmanantiems dėstytojams. Pasak jo, ypač gerą atmosferą turinčiame universitete praleisti metai buvo patys šauniausi, nulėmę sėkmingą jo tolimesnę karjerą.
IT inovacijų liudininkas
„Pirmieji mano veiklos žingsniai buvo įdomūs, nes Elektroninės komercijos skyrius, kuriame įsidarbinau, tuo metu Lietuvoje įgyvendino novatoriškus IT projektus. Pavyzdžiui, kūrėme internetinius puslapius puikiai žinomiems politikos, verslo pasaulio atstovams, policijai. Kuriant ką tik atsiradusias el. parduotuves, teko nemažai bendrauti su žmonėmis, įveikti gają visuomenėje mąstyseną, kad perkant prekę ją būtina apžiūrėti, paliesti. Aiškinome, kuo elektroninė parduotuvė naudinga ir patogi. Baigiantis studijoms, darbe kūrėme elektroninį dienyną mokykloms. Šiandien tai kasdienybė, o 2004-aisiais tuometėje Šeškinės vidurinėje mokykloje dar tik įgyvendinome bandomąjį projektą – jo pagrindu ir rengiau savo baigiamąjį darbą“, – prisimena VGTU absolventas.
Per kelerius metus pirmoje darbovietėje žengęs tvirtus žingsnius iki el. komercijos skyriaus vadovo pareigų Emilis panoro išbandyti kitas sritis ir patenkinti savo smalsumą, kuo gyveno tų laikų didžiosios korporacijos, todėl nemažai metų praleido dirbdamas vis kitose užsienio šalyse.
Kosmopolitas iš prigimties
Gyvenimą keliose šalyse Emilis patyrė dar vaikystėje. Jo tėvas – azerbaidžanietis, po studijų likęs gyventi Lietuvoje, kur sutiko rusų kilmės moterį. Sukūrę šeimą, juodu mūsų šalyje susilaukė dviejų sūnų, o nuo 1989 iki 1996 metų visi gyveno Azerbaidžano sostinėje Baku ir vėliau grįžo atgal.
Paklaustas, kokios tautybės žmogumi save laiko, Emilis šyptelėjęs atsako: „Esu kosmopolitas, turintis Lietuvos Respublikos pasą, tiesą sakant, net neprisimenu, kas parašyta apie tautybę“. Tiek Azerbaidžaną, tiek Lietuvą jis laiko savo namais. Azerbaidžane prabėgo vaikystė, sutikti pirmieji draugai, su kuriais užsimezgęs stiprus ryšys nenutrūko iki šiol. O į Lietuvą sugrįžo jau būdamas paauglys, atsirado kitų draugų, kitų interesų.
Sakoma, kad gimtoji kalba yra ta, kuria mąstai, o Emilis sako taip ir nežinantis, kuri kalba jam artimesnė. Tėvai tarpusavyje kalbasi rusiškai, jis su tėvu visuomet azerbaidžanietiškai, su mama rusiškai.
„Toks pat „miksas“ ir mano paties šeimoje. Žmona – azerbaidžanietė, kalbanti ir rusiškai, ir lietuviškai, stengiamės, kad ir vaikai lavintų kalbėjimo keliomis kalbomis įgūdžius. Taip pat ir su šventėmis, kurių mūsų šeimoje daug. Gerbiame visas konfesijas bei tradicijas ir švenčiame tiek azerbaidžaniečių, tiek lietuvių ir rusų šventes. Asmeniškai man nuo vaikystės mylimiausia buvo pavasario atgijimo šventė Novrūzas“, – pasakoja E. Musayevas.
Darbas – gyvenimo mokykla, pastebint dvi medalio puses
Kalbėdamas apie šiandienį savo darbą, kuriame tenka bendrauti su užsienio partneriais ir nemažai laiko praleisti komandiruotėse, jis teigia išmokstantis vis naujų dalykų ir į kasdienius procesus žiūrintis ypač atidžiai. Pasak jo, bendram rezultatui pasiekti 50 proc. jo darbe lemia asmeninis bendravimas, o likusi dalis – profesionalumas.
„Dirbdamas skirtingose šalyse ir važiuodamas į parodas pristatyti produkcijos, stengiuosi pasidaryti lyginamąją lentelę, atkreipti dėmesį į tai, kaip žmonės mąsto, elgiasi, kaip atrodo miestas, jo infrastruktūra, kas lemia vienokią ar kitokią nuomonę. Pavyzdžiui, vakare po oficialių susitikimų ar per pietus dažnai pasikalbu su taksi vairuotojais, nes tai vienas geriausių informacijos šaltinių. Sakysite, kam to reikia? Tačiau niekada negalėtume dirbti su žmonėmis ir sužinoti, ko jiems reikia, jei nesuprastume, kuo ir kaip jie gyvena“, – pasakoja Emilis ir priduria, kad, matyt, jo tėvo darbo patirtis policijos srityje jį išmokė kiekvieną situaciją vertinti visapusiškai.
Kiekvienas medalis, anot jo, turi dvi puses. Būna taip, kad įmonių atstovai parodo tik oficialią pusę, kur viskas tvarkinga ir gražu, bet patikėti viskuo, kas sakoma, gali tik naivuolis. Būtina turėti savo nuomonę.
„Prekybos centrai ar bankai diktuoja savo taisykles, o būdamas įžvalgus tu gali jiems patarti, ką galėtų pritaikyti konkrečioje šalyje, nes europinės schemos ten neveiks. Azijos šalyse žmonės pripratę prie gausaus aptarnaujančio personalo tiek prekybos centruose, tiek degalinėse. Ten kitaip nei pas mus, cirkuliuoja grynieji pinigai, todėl savo kuriamus bankinius sprendimus taikome atsižvelgdami į tai“, – įsitikinęs Emilis, kurio klausantis kyla minčių, kaip lengvai galima apsigauti manant, kad bankinių technologių sritis yra gana siaura, konkreti ir be improvizacijos elementų.
Sėkmės formulė – sąžiningumas ir žmogiškasis ryšys
„Manau, kiekvienas pardavėjas turi kokią nors sėkmės formulę ar pardavimo stilių. Man pirmiausia svarbus santykis, jo užmezgimas ir išsaugojimas su esamu ar būsimu klientu. Žinoma, turi būti profesionalas, kartais gali suklysti, bet jokiu būdu negali apgauti ar kalbėti netiesą apie siūlomo produkto kainą, kokybę, nes galų gale visa tavo strategija grius – geriau pasakyti ne, nes tai irgi atsakymas“, – įsitikinęs Emilis.
Būti patikimam kliento atžvilgiu, investuoti laiko į santykį, kalbėtis įvairiausiomis temomis ir nebūtinai apie siūlomus produktus – tai ta pati, jau minėta, tik kitaip Emilio gyvenime realizuojama diplomatija. Įvardijęs dar vieną svarbią savo taisyklę – išklausyti kitą ir jį išgirsti, Emilis nusijuokia, prisiminęs vieną pirmųjų pardavimų pirmoje darbovietėje.
„Puikiai tai prisimenu. Prieš surinkdamas numerį, pasirašiau tekstą, kaip prisistatysiu, kokį produktą pasiūlysiu ir visa tai išmokau. Vienas kitas skambutis ir štai vėl greitai nuo A iki Z išpyškinu visą savo litaniją, atsidūstu, o kitame laido gale išgirstu moterišką balsą: „Žinokite, aš čia ateinu tiktai pavalyti stalo, matyt, jums reikia kalbėtis su kitu žmogumi“. Štai ką reiškia patirtis. Teko išmokti bendrauti su visais, kad šiandien nebūtų sudėtinga pradėti pokalbį, kad ir su valytoja. Beje, tai irgi vienas iš žmonių, daug žinantis apie įmonės vidinį gyvenimą ir darbuotojus“, – pasakoja Emilis.
Vienas sakinys apie savo darbą
Išgirdęs klausimą, kokį sakinį apie savo darbą parašytų dienoraštyje, Emilis atsako giliai širdyje šį sakinį jau turintis.
„Įmonėje mes suteikiame galimybę pasiekti tai, ko žmogus norėtų. Šis sakinys atsirado man tik pradėjus dirbti ir aš vis dar tuo tikiu. Kad žmogus taptų sėkmingas, tereikia noro ir ambicijų. Kaip matuoju savo sėkmę? Nusistatau kartelę, kurią kasmet stengiuosi kelti. Turiu savo penkerių gyvenimo metų planą. Esu optimistas, todėl, nors ir patyręs nesėkmę, visuomet žinau, kad tai vis tiek patirtis. Tu tiesiog dedi dėlionę, kasdien pridėdamas vis naują detalę. Kasdienis virsmas ir yra įdomioji, daug gyvybės turinti, nors iš pirmo žvilgsnio ir nepastebima, povandeninė ledkalnio dalis“, – įsitikinęs VGTU absolventas Emilis.
Galerija
