Irena Marija Daujotaitė (1931 – 2025 m.) – lietuvių architektė, pedagogė, Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos narė. 1957 m. I. M. Daujotaitė baigė Kauno politechnikos institutą ir įsidarbino Vilniuje veikusiame Miestų statybos projektavimo institute. 1958 m. kartu su architektėmis Birute Kasperavičiene ir Nijole Monstavičiūte parengė vieną iš svarbiausių savo pirmųjų ir jos veiklą reprezentuojančių projektų – Vilniaus miesto Centrinio kultūros ir poilsio parko „Vingis“ projektą, kuris buvo įgyvendintas tik iš dalies. Žymiausias to laikotarpio jos kartu su bendraautoriais parengtas projektas – Panevėžio miesto bendrasis planas (1962).
1966–1987 m. I. M. Daujotaitė buvo Vilniaus miesto Statybos ir architektūros valdybos vyriausioji Vilniaus miesto kraštovaizdžio architektė. Tuo laikotarpiu kartu su bendraminčiais dėjo daug pastangų, kad nebūtų mieste mažinami miesto žalieji plotai. Daug metų I. M. Daujotaitė rūpinosi ir Vilniaus sodininkų bendrijoms priskirtų želdynų plotų užstatymo bei tvarkymo planavimu. Eidama Vilniaus miesto kraštovaizdžio architektės pareigas ji parengė Vilniaus Odminių gatvės skvero (1972), Savivaldybės aikštės (1975), Menininkų rūmų (dabar Prezidentūros) sodo (1977) rekonstrukcijos ir kai kuriuos kitus planus. 1982 m. I. M. Daujotaitei suteiktas Lietuvos nusipelniusios architektės vardas.
1974 m. tuometinės Lietuvos architektų sąjungoje įsteigus Kraštovaizdžio architektūros komisiją, jos pirmininkės pareigos buvo patikėtos I. M. Daujotaitei (nuo 1987 m. šiai komisijai, kuri buvo reorganizuota į Kraštovaizdžio architektų bendriją, vadovavo Alvydas Mituzas). 1995 m. šios bendrijos narių iniciatyva įkurta Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjunga, kuri nuo 1992 m. yra pripažinta Tarptautinės kraštovaizdžio architektų federacijos (International Federation of Landscape Architects, IFLA) narė. 1980 m. išleista I. M. Daujotaitės ir jos kolegų knyga „Balkonų apželdinimas“.
Nuo 1986 m. I. M. Daujotaitė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedroje dėstė kraštovaizdžio architektūros pagrindus. Architektūros fakultete ji dirbo iki 2007 m. Tuo laikotarpiu ji parengė spaudai vadovėlį „Kraštovaizdžio architektūros pagrindai“ (1998 m. išleido leidykla „Technika“), spaudoje paskelbė nemažai straipsnių miestų kraštovaizdžio planavimo klausimais, iš kurių svarbiausi (apie Trakų ir Vilniaus miestų kraštovaizdžio morfostruktūros ypatumus) buvo išspausdinti recenzuojamuose mokslo leidiniuose.
2000 m. I. M. Daujotaitei Vilniaus Gedimino technikos universitete buvo suteiktas docentės vardas. I. M. Daujotaitės auklėtinės yra šiandien žinomos kraštovaizdžio architektės: Ramunė Baniulienė, Giedrė Čeponytė, Giedrė Ingrida Laukaitytė-Malžinskienė, Dėja Želvienė.
Dirbdama universitete ji ir toliau projektavo, rengė planus, susijusius su kraštotvarka: 1994, 1996 m. parengė Vilniaus želdynų schemas, 1998 m. – Baltarusijos ambasados teritorijos, 2003 m. – naująjį Šventaragio skvero sutvarkymo planą, 2006–2008 m. kartu su kitais – Trakų rajono bei miesto bendrųjų planų dalis, skirtas kraštovaizdžio gamtinei aplinkai ir želdynams. 2013 m. Kaune leidykla „Naujasis lankas“ išleido jos kartu su broliu Aleksu Daujotu sudarytą knygą „Marijonas Daujotas – Lietuvos miškų želdintojas“, kuriame pasakojama apie jų tėvą.
2010-aisiais I. M. Daujotaitė apdovanota žymeniu „Už nuopelnus Lietuvos kraštovaizdžio architektūrai“. Ji yra pelniusi ir Architekto A. Zavišos fondo apdovanojimą „Už gyvenimo nuopelnus rekreacinės architektūros srityje“.
(Parengta pagal https://zemaitiuzeme.lt/personalijos/daujotaite-irena-marija/)
Galerija
