Liepos 6-ąją paminklą poeto atminimui jo vardo skvere atidengę kūrėjai tikina, kad jaučiasi įkvėpti, pakylėti ir grąžinę bent menką dalį skolos poetui, kuris savo kūrybą pašventė Lietuvai.
„Justinas Marcinkevičius man svarbus ir kaip žmogus, ir kaip kūrėjas – visu savo gyvenimu, visa savo kūryba. Kurdamas paminklą šį jausmą perteikiau per save ir atidaviau visą savo dūšią. Manau, kad man pavyko padaryti tai, ką norėjau. Esu laimingas“, – sako buvęs VILNIUS TECH dėstytojas, skulptorius V. Gylikis.
Menininkui antrina ir dr. L. Krūgelis, kuriam J. Marcinkevičiaus kūryba – labai reikšminga. Anot architekto, visa jo karta užaugo su poeto eilėmis ir iš jų gimusiomis dainomis, kuriomis liejosi Lietuvos Sąjūdžio dvasia. Jos mokė svajoti apie laisvą Lietuvą.
„J. Marcinkevičius laisvės troškimą iškėlė iki sakralumo kategorijos – jo kūryba tiesiog alsuoja giliai krikščioniška, nesavanaudiška, pasiaukojančia meile Tėvynei. Pasiilgstu to jausmo šių dienų visuomenėje. Daugelis nustojo būti idealistais ir dėl to man labai gaila: juk valstybę kuriame patys, pradėdami nuo savęs ir aplink save. O ir mylėsime Lietuvą tiek, kiek savęs į ją įdėsime“, – mintimis dalijasi Architektūros fakulteto docentas.
Tiesa, šis paminklas Druskininkuose galėjo ir neiškilti – iš pradžių Vilniuje rengtame Rašytojų sąjungos konkurse dėl poeto atminimo įamžinimo dr. L. Krūgelio ir V. Gylikio kūrinys laimėjo ne pirmąją, o antrąją vietą, minimalia taškų persvara nusileidęs kitam projektui.
Vis dėlto, neilgai trukus dėl įsiplieskusių ginčų viešų diskusijų, ir skirtingų požiūrių į paminklo idėją nuspręsta Vilniuje paminklo nebestatyti, o šį klausimą atidėti neribotam laikui. Tai suteikė galimybę iškilti antrosios vietos laimėtojų kūriniui. Tačiau visuomenininkai, inicijavę konkursą nenuleido rankų ir dėl paminklo įgyvendinimo susitarė su Druskininkų savivaldybe.
„Kai projektas Vilniuje žlugo, J. Marcinkevičiaus artimieji kartu su Druskininkų savivaldybe patys ėmėsi iniciatyvos. Kadangi poeto giminaičiai buvo ir Rašytojų sąjungos konkurso komisijos nariai, o jų favoritas buvo mūsų darbas, įgyvendinti projektą jie pakvietė mus – mūsų idėja jiems pasirodė labiau priimtina“, – prisimena dr. L. Krūgelis.
Justino Marcinkevičiaus atminimas įamžintas paminklu „Giedantis paukštis“. Tai – skulptoriaus V. Gylikio, kurio kūrybai būdinga subtili lyrinė formų kalba, idėja. Ją daugiausiai įkvėpė poeto eilės, kurios iškaltos ir akmeninėje skulptūroje.
„Ko gero, ir J. Marcinkevičius, ir kolega V. Gylikis yra panašios asmenybės savo pasaulio pajautimu. Nenuostabu, kad Vidmantui pavyko virtuoziškai „aranžuoti“ poeto lyriką akmenyje. Paukščio simbolis jautriai išlaviruoja nepasiduodamas klasikinės skulptūros tiesmukumui, o ir nenuklysta į turiniu dažnai anemišką postmodernizmą. O visi, kas pažįsta Vidmantą, jo kūriniuose gali nesunkiai perskaityti ir paties dailininko asmenybę“, – svarsto jo buvęs studentas ir kolega.
Tuo tarpu architektas rūpinosi, kad šis kūrinys tinkamai įsilietų į miesto erdvę. Tai reikalavo tiek kūrybinių sprendimų, kuriant erdvinius, aikštės, dangų, lankytojų prieigos sprendimus, tiek formalios pagalbos rengiant brėžinius, reikalingus projekto įgyvendinimui. Ant architekto pečių nugulė ir projekto dokumentacijos rengimo bei derinimo būtinybė.
Kadangi meninė idėja jau buvo sukurta konkurso Vilniuje metu, beliko ją tinkamai įgyvendinti. Bendras kūrėjų ir Druskininkų savivaldybės administracijos darbas truko maždaug metus laiko. Tiesa, neišvengta ir iššūkių, mat paminklo idėja ir jo mastelis buvo numatyti visai kitokiai erdvei.
„Pagal pirminį sumanymą tai turėjo būti kamerinės miesto erdvės kūrinys, skirtas mažam skverui su griežtu, pastatų suformuotu perimetru. Tuo tarpu Druskininkų savivaldybė šio paminklo įgyvendinimui mums pasiūlė visai kitokią erdvę – Justino Marcinkevičiaus skverą neseniai sutvarkytame miesto parke“, – prisimena dr. L. Krūgelis.
Pasikeitus erdvei, architektas su skulptoriumi suvienijo jėgas ir ieškojo charakteringiausios erdvinės kompozicijos bei paminklo orientacijos pėsčiųjų srautų atžvilgiu.
„Stengėmės įsijausti į praeivio, kasdienio druskininkiečio, sėdinčio ant parko suolelio ar praeinančio pagrindiniais takais, rolę. Negana to, stengėmės nuspėti, kur parko lankytojai norės atsistoti, norėdami nusifotografuotų prie paminklo. Įvertinome ir tai, kaip kraštovaizdžio elementai keisis laiko perspektyvoje, kai nauji želdiniai taps brandesni, ir kaip tai paveiks erdvę. Tikiu, kad sukūrėme optimalų ir ilgalaikį sprendimą. O svarbiausia, viliamės, kad J. Marcinkevičiaus atminimas bus gyvas ir ateities kartose“, – savo vizija dalijasi VILNIUS TECH Architektūros fakulteto prodekanas.
Galerija
