Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Meno ir muzikos skaitykloje eksponuojama medijų menininko ir medijų kultūros tyrinėtojo, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus kūriniai iš ciklo „Karantino kronikos“. Paroda gali būti suvokiama kaip reakcija į koronaviruso sukeltą pandemiją Lietuvoje. Kūriniuose į visumą jungiami ekslibrisai, informacinė grafika ir dienoraščių tekstai. Savitas menininko braižas, aktuali tematika paskatino paklausti autoriaus, kaip pandemijos sukeliamos įtampos veikia kultūros lauką.
Jūsų kūryboje stebina skirtingų formų derinimas, kuris šioje parodoje ypač ryškus. Gal naivu menininko klausti, bet įdomu, kiek parodos braižą inspiravo noras iškomunikuoti savo pojūčius ne tik vaizdu, bet ir tekstais, paversti tai savita edukacija, padedančia susivokti, kaip karantinas veikia menininką. Ar teisinga manyti, kad dienoraščio tekstai padeda žiūrovui atpažinti ir savo jausenas?
Prie mano pavardės dažnai rašoma „medijų menininkas ir kritikas“, o tai rodo, kad nėra meno formos, kuri man nebūtų įdomi ir kurios aš nenorėčiau išbandyti. Kurdamas visada ieškau ne tik geriausios medijos (t. y. priemonės), leidžiančios taikliai atskleisti idėją, bet ir naujų būdų pačiam sau neatsibosti, ir taip atsinaujinti.
Vizualinė kūryba, teksto rašymai – tai nėra naujos priemonės. Kiek save atmenu, aš visuomet ieškojau atitinkamai harmoningo ryšio tarp teksto ir atvaizdo. Žinote, čia kaip neįmanoma misija: abi medijos tiek skirtingos, kad jos viena kitą ir papildo, ir erzina… Visada lieka jų sukirtime tam tikri randai, siūlės, kurie aktualizuoja jų skirtingumą. Bet tai man ir yra įdomu.
Tikriausiai vedinas šio susidomėjimo aš ir ryžausi kurti „Karantino kronikas“ – savotišką dienoraštį. Čia vaizdas padeda greitai pastebėti, akimirksniu patirti situaciją, o tekstas ją papildo lyg išsamus komentaras.
Jūs teisingai pastebėjote, kad visas kūrinių ciklas – tai lyg mano vidinio balso kalba, kuri niekada nenutyla, neduoda ramybė, kuri lyg sąžinė alsuoja man į nugarą. Priverstinis pasaulio sustabdymas natūraliai paveikė kiekvieną iš mūsų. Įprastas dienos ritmas, pilnas aktyvios veiklos tapo nebeįmanomas. Pasaulio stebėjimas, ir kelionių įspūdžiai buvo pakeisti televizoriaus ekrano, o didžiosios kelionės po pasaulio egzotines šalis tapo apatišku žingsniavimu nuo lovos link šaldytuvo ir atgal.
Gana greitai, karantino pradžioje, nuolat laukdamas tiesioginių valdžios vyrų komentarų televizoriaus ekrane, supratau, kad baigiu užsinuodyti visomis šiomis naujienomis. Pradėjau ieškoti savo reakcijai išreikšti tinkamiausios formos. Klausiau ir įsiklausiau į savo jausmus, ir protą. Kiekvieną dieną vis daugiau praleisdavau kurdamas ekslibrisus, skirtus kiekvienai karantino dienai. Juos papildžiau statistikos lentelėmis ir rašiau komentarus. Kiekvieną dieną vis atidžiau, kruopščiau ir detaliau gilinausi į tai, kas vyksta mano paties viduje. Taip ir gimė trisdešimties dienų laikotarpį ženklinantis pasakojimas, kuris rodo jog uždarumas, atsiribojimas veikia kiekvieną iš mūsų, net mane – menininką.
Savo kūrybos rezultatais kiekvieną dieną dalydavausi socialiniame tinkle „Facebook“. Vėliau sužinojau, kad mano tekstus skaitė labai daug žmonių vien dėl to, kad juose kalbėjau ne tik apie save, bet ir suteikiau savotišką balsą jų (skaitytojų) jausmams.
Ekslibrisą paprastai suvokiame kaip knygoms skirtą meno kūrinį, o šiuo atveju jūs tarsi sukuriate knygą. Pakeista ekslibriso funkcija, epidemiologinę situaciją iliustruojančios grafikos ir dienoraščio teksto junginys veikia labai stipriai, skatina apmąstyti, vertinti, ginčytis. Išraiškos formų minimalizmas išryškina mintį. Jos turinys sukrečia. Gal turite planų tokį dienoraštį išleisti kaip knygą?
Teisingai, istoriškai ekslibrisai yra knygos ženklai, jais buvo ženklinama knygos nuosavybė. Bet jau daug metų ekslibrisai kuriami ne tik knygoms, bet ir asmenims, įvykiams, vietovėms atminti. Ekslibrisas tapo proginis atspaudas.
Ekslibriso evoliucijos atžvilgiu mano kūrybos gestas neženklina kažko labai naujo. Tačiau ekslibriso ryšys su tekstu, integruotais informacinės grafikos elementais keičia jo funkciją ir tikrai gali atrodyti kaip naujovė. Galiausiai visus kūrinius atspausdinus ir įrišus susidaro knygos maketo įspūdis, kur kiekvieno puslapio centre esantis ekslibrisas turi kirpimo žymenis; vadinasi – knygos ženklą galima išsikirpti ir įsiklijuoti į kitą knygą.
Dėl knygos leidybos turiu tam tikrų abejonių. Na, aš esu ne koks rašytojas; omenyje turiu ne tai, ką rašau ir kokia maniera, bet kiek rašau. T. y. aš niekados negaliu užbaigti savo kūrinio. Panašiai ir su vizualine kūryba – savo fotografijų ciklų niekados nepabaigiu, juos vis tęsiu. Užbaigsiu tikriausiai tik numiręs.
Štai 2007 m., atokvėpyje nuo doktorantūros studijų, pradėjau rašyti esė romaną „Gabrieliaus sapnas“. Dar ir šiandien nesu jo pabaigęs ir prie jo sugrįžęs… Gal kada nors.
2014 m. ypač domėdamasis technologijomis, kurios keičia mūsų fizinį ir psichinį kūną, taip pat ir inspiruotas transhumanizmo idėjos, pradėjau rašyti futuristinį opusą. Tai tekstas apie dirbtinį intelektą, kuris mus užvaldo ir galiausia jis tampa vienas ir vienišas. Deja, taip ir nepabaigiau šio darbo.
Mano disertacijos rašymas truko 7 metus. Atmenu, kai darbo vadovas, Lietuvoje gerai žinomas filosofijos profesorius dr. Gintautas Mažeikis man vieną kartą tarė – ar gali nustoti rašyti, tiesiog pabaik darbą ir daugiau jo nebepildyk nauja informacija.
Tad visi šie mano išvardyti atvejai rodo: pirma, man tikrai patinka rašyti; antra, rašymas labiau nei bet kuri kita kūrybos forma leidžia sugrįžti prie to, kas parašyta, ir koreguoti bei papildyti daugybę kartų pradėtus ir neužbaigtus tekstus; trečia, vis dėlto esu perfekcionistas ir tikriausiai dėl to negaliu nieko užbaigti.
Mano opusas „Karantino kronikos“ turi labai aiškų planą, sudarytą iš keturių dalių: (1) pirmoji banga, (2) vasara, (3) antroji banga, (4) dabarties kronikos. Pirmosios trys jums tikriausiai aiškios, tačiau ketvirtoji turėtų tapti ypač fantastinė, su išgalvotais veikėjais ir futuristine ateitimi. Planą turiu, minčių turiu, bet kaip visuomet – rankos nekyla.
Dėl leidybos yra ir kita problema. Atsiradus mecenatui, leidyklai, kuri mane stumtelėtų pabaigti visą opusą, tikriausiai knyga kaip rezultatas būtų įmanomas. Deja, savo kūrybai, o ypač rašymui niekada nesu gavęs nei kokio nors fondo, nei Kultūros ministerijos finansinės paramos. Tad rašymas labiau lieka malonumas, bet ne darbas ir net ne profesija.
Džiaugiamės, kad pandemija mus ištiko, kai pasaulis turtingas technologijų, medijų. Menininkai drąsiai atrado nišas paskelbti savo kūrinius, būti matomiems. Kaip tai keičia kūrybą, raiškos formas? Kaip manote, kokį poveikį karantinas gali padaryti menininko ir visuomenės komunikacijai? Į kokius tinklus galime įsipainioti, ieškodami meno ne galerijose, ne koncertų salėse, o ant sofutės savo kambaryje?
Pirmiausia turiu pasakyti kad menas – ne duona ar mėsa, ne drabužis ir net ne vaistai. Poreikis menui stiprėja tik tada, kai visuomenė yra saugi, pasiturinti, savimi pasitikinti. Menas yra prabangos reikalas; meną reikia ne tik vartoti, bet ir mokytis suprasti, patirti, įsisavinti. Technologijų išsivystymo laipsnis, ar žmonių uždarymas tarp keturių sienų vis dėlto negali suformuoti meno vartojimo poreikių ir vartojimo įgūdžių.
Kaip meno kritikas ir kuratorius dalyvaudamas įvairiose parodose sutikau ne vieną parodos lankytoją. Teko su jais ir apsikeisti mintimis ir net pasiginčyti. Pastebėjau vieną – tik savimi pasitikinčios laikysenos, atitinkamos savigarbos asmenys turi mano anksčiau išvardytus meno vartojimo įgūdžius.
Pasikeitusi globali tikrovė keičia visą meno kraštovaizdį. Nemaža dalis meno, kuris turi būti nutapytas, atspausdintas, rodomas kino ekrane arba šokamas ir vaidinamas scenoje, nukenčia nuo tokio tikrovės suspendavimo.
Natūraliai iš menininkų pareikalaujama tam tikro prisitaikymo, technologijų įvaldymo, meninės saviraiškos pritaikymo prie naujųjų technologinių galimybių. Situacija man kažkiek primena XX a. pradžios kino virsmus, kai staiga prabilus didžiajam ekranui puikūs pantomimos meistrai turėjo ne tik jausmingai suvaidinti situaciją, bet ir įtikinančiu balsu dalyvauti dialoge ar netgi dainuoti. Nemažai begarsio kino žvaigždžių taip ir negalėjo pritapti prie naujųjų sąlygų… Jos buvo tarsi išspjautos iš didžiojo ekrano.
Tad ar meno kūrybos ir dalyvavimo meno renginiuose pasikeitimai gali kaip nors neigiamai paveikti meno kūrėjus? Atsakau – tikrai taip, o kiek neigiamai mes dar pamatysime.
Meno kūrinių persikėlimas į virtualią erdvę susijęs su dar vienu neigiamu aspektu. Virtuali erdvė kuria visko pertekliaus ir visko nemokamo įspūdį. Tokia situacija tikrai nėra gera meno kūriniams. Juk kažkas turi už juos sumokėti?
Kita vertus, mano paties kūryba yra hibridinė. Aš taikau ir analogines ir skaitmenines priemones. Kūriniai dažniausiai gali egzistuoti virtualioje aplinkoje, tad man visiškas persikėlimas į virtualią erdvę gal net yra ir naudingas. Manau, kuo greičiau susitaikysime su pasaulio virtualėjimo situacija tuo greičiau ją išnaudosime kaip privalumą savo meno kūrybos procese. Vis dėlto pasaulis niekada nebebus toks, koks buvo prieš metus
Galerija
