Vilniaus Gedimino technikos universitete (VILNIUS TECH) besimokantiems studentams – išskirtinė galimybė tobulinti meninius gebėjimus ir įgūdžius, pasirinkus meno pažinimo arba meninės saviraiškos modulius. Tai padaryti galima prisijungus prie jau ne vienerius metus čia veikiančių meno kolektyvų: VILNIUS TECH orkestro, akademinio choro „Gabija“, teatro studijos „Palėpė“, tautinių šokių ansamblio „Vingis“.
Sulig naujais mokslo metais, prasideda ir naujos atrankos.
- Orkestras kviečia: rugsėjo 10 ir 13 dienomis nuo 18 val., Plytinės g. 27. (4 a.). Kontaktinis tel. nr.: +37060470767.
- Tautinių šokių ansamblis „Vingis“ naujokų laukia: rugsėjo 9, 12, 16 dienomis nuo 18 val. Plytinės g. 27 (4 a.). Kontaktinis tel. nr.: +37065501729.
-
Choras „Gabija“ kviečia: rugsėjo 3, 4, 5 dienomis nuo 18 val. Plytinės g. 27 (4 a. 404 kab.). Kontaktinis tel. nr.: +37068845677.
-
Teatro studija „Palėpė“ laukia: rugsėjo 10, 11 dienomis nuo 19 val. Senamiesčio rūmai, Trakų g. 1. Kontaktinis tel. nr.: +37065276231.
Šie metai daliai meno kolektyvų – ypatingi. Akademinis choras „Gabija“, vadovaujamas Annos Miščenko, švenčia savo 60-ąjį jubiliejų, o teatro studija „Palėpė“, kuriai vadovauja Olegas Kesminas – 25-erių metų sukaktį. Šia proga meno kolektyvų vadovai dalijasi išmoktomis pamokomis, prisimena įsimintiniausias akimirkas, atskleidžia, kaip vadovaujant pavyksta susitvarkyti su sunkumais ir pan.
Ką Jums reiškia būti meno kolektyvo vadovu?
O. Kesminas: Kartą manęs kažkas paklausė, kur, kaip režisierius, esu spektaklio metu, kai nestebiu jo iš žiūrovų salės. Atsakiau, jog būnu ten, kur gali prireikti mano pagalbos. Pavyzdžiui, perjungiant muziką, šviesas ar keičiant dekoracijas. Taip pat padedu mažiau patyrusiems aktoriams pasiruošti scenai ir pan. Trumpai tariant, kiekviename spektaklyje – vis kitur.
Panašiai ir vadovauti kolektyvui – be visiems jau žinomų pareigų, tokių, kaip repertuaro parinkimas ar veiklos organizavimas, tenka atlikti ir kitus darbus. Nuo tvarkos, švaros teatre ar repeticijose palaikymo, lietuvių kalbos puoselėjimo tiek scenoje, tiek užkulisiuose, pagarbos scenai, kolegoms, teatrinės etikos pamokų – iki konfliktinių situacijų sprendimo. Visur, kur teatro veikloje atsiranda silpnesnė vieta, kur reikia skirti daugiau dėmesio, tenka dalyvauti ir vadovui. Matyt, tai ir yra viena iš vadovo savybių: būti ten, kur tuo metu labiausiai reikia.
A. Miščenko: Man didelė garbė būti jauno, augančio kolektyvo vadove, taip pat – VILNIUS TECH dalimi. Dažnai pagalvoju, kad esu be galo laimingas žmogus – turiu galimybę kurti ir tuo pačiu mokytis iš 31 mokytojo – tiek šiuo metu chore narių.
Esu tikra, kad atsakymus į rūpimus klausimus randame kartu, vieni kitiems rodome kelią. Vadovauti, t.y. suplanuoti repeticijas, koncertus, konkursus, laikytis tam tikros disciplinos – lengviau ir maloniau, kai yra sukurtas kokybiškas tarpusavio ryšys tarp dainuojančio žmogaus ir dirigento.
Mūsų bendro darbo rezultatas yra KONCERTAS, kuriame vienas žmogus negali būti viršesnis, visi tuo metu tarnauja muzikai ir publikai. Jeigu jo metu bandyčiau labiau dominuoti, manau, kad rezultatas būtų prastesnis, arba, ilgainiui, viskas žlugtų. Vienas lauke – ne karys.
Jūsų vadovaujami kolektyvai šiais metais švenčia jubiliejų. Kokias pagrindines pamokas išmokote per šiuos metus?
O. Kesminas: Pasitikėti studentais – teatro nariais. Tai, atrodo, paprasta pasakyti, bet ne taip paprasta įgyvendinti. Aš to mokausi visą laiką, nes tik taip ir jie pasitiki manimi. Tai yra būtina mūsų bendros veiklos sąlyga.
Ir dar – su teatro nariais stengiuosi bendrauti taip, kad jie, net ir baigę studijas, norėtų užsukti į teatrą ir nuo jo nenutoltų. Į universitete veikiančią teatro studiją ateina vis kitos jaunimo kartos ir vis kitokios. Bandau jas suprasti, surasti bendrą kalbą. Visa tai tam, kad galėtume kurti kartu.
A. Miščenko: Šiam chorui vadovauju tik ketvirtąjį sezoną, tai nedidelė visos kolektyvo istorijos dalis. Tačiau pamokų išties nemažai, viena jų – prašyti pagalbos, nes tikrai ne viską visada galime spėti ar žinoti.
Kas, vadovaujant meno kolektyvui, įdomiausia ir sunkiausia?
O. Kesminas: Įdomu tampa tuomet, kai kažkas kuriančiam, bandančiam jėgas scenoje studentui pavyksta. Atrodo, tuomet viskas pasikeičia, aplinkui tampa šviesiau ir šilčiau, atsiranda sceninio žaidimo smagumas, įtaiga, kyla azartas tęsti, bet iki tol… Būna sunkiausia, nes reikia pasiruošti tam įdomu ir pavyko. Reikia valios, daug laiko, nuoseklaus darbo, kartais sunkiai pakeliamo nepatogumo, nejaukumo scenoje jausmo. Taip pat – noro, užsispyrimo nueiti tą kelią ir tikėjimo, kad pavyks, kitų šalia kuriančių palaikymo.
Sunku būna ir pavykus – sugebėti visa tai pakartoti: kitoje repeticijoje ar spektaklyje po savaitės, po keleto mėnesių, kartais ir po metų.
A. Miščenko: Įdomus yra repeticijų procesas, naujų spalvų, sąskambių kūrimas. Taip pat – savo galimybių pažinimas, tobulinimas.
Atmintyje labiausiai įstrigusios akimirkos ar renginiai – kokie jie?
O. Kesminas: Visada stebina teatriniai sutapimai – jie lyg magija. Kartą repetavome spektaklį pagal rumunų rašytojos S. Pop romaną. Nutarėme su teatru nuvykti į Rumuniją, apsistojome viename nedideliame mieste. Atrodė, lyg būtume ten jau gyvenę, viskas buvo pažįstama: einame gatve ir žinome, kad už kampo bus mokykla, o už jos – kapinės, į mokyklą ves medinis dengtas tiltas, o ant jo bus daug paauglių išraižytų įrašų apie meilę.
Pasirodo, mes netikėtai apsistojome tame pačiame mieste, kuriame vyko spektaklio veiksmas ir, nors romane miesto pavadinimas neįvardytas, iš romano aprašymo mes jame neblogai orientavomės. Po to ir pati rašytoja patvirtino, kad savo romane aprašė būtent šį miestą.
Nustebina ir teatro paradoksai. Išsiruošėme vaidinti spektaklį Graikijoje, Olimpijos mieste, antikiniame teatre, po atviru dangumi. Repetavome, vaidinome nedidelei auditorijai. Kitaip sakant, iš kambario – į stadioną. Pasigaminome dideles dekoracijas, nuvažiavome į svečią šalį ir pamatėme, kad jokių mūsų darytų dekoracijų neprireiks, nes puiki dekoracija – pats Graikijos kraštovaizdis, o teatro scenoje auga graži pušis. Teko tik prie jos prisitaikyti. Tai buvo vienas įspūdingiausių mūsų spektaklių.
A. Miščenko: Tai – gastrolės Ispanijoje. Be laimėtos pirmosios vietos sujaudino ir nudžiugino suvokimas, kad šis choras yra tikra šeima. Empatiškų, jautrių ir be galo talentingų žmonių šeima, kurioje ir chaosas, ir tvarka randa savo vietą.
Ko palinkėtumėte meninio kolektyvo kolegoms?
O. Kesminas: Išsaugoti menišką prigimtį, būti jai ištikimiems. Kad ir kur būtum, kad ir kokį darbą dirbtum. Taip kuriasi kitoks, gražesnis pasaulio suvokimas, tai skatina dalytis savo patirtimi, suprasti kitus, padeda išlaikyti gerą psichologinę būseną taip greitai besikeičiančiame pasaulyje.
Ir dar: neprarasti ugdyti humoro jausmą – pirmą vaistą, leidžiantį pažvelgti į sunkiausias situacijas kiek kitaip. Linkėdamas kitiems, pirmiausiai to linkiu ir sau, nes, manau, ir man to labai trūksta.
A. Miščenko: Kantrybės ir drąsos įgyvendinant kūrybines idėjas.
Galerija
