VILNIUS TECH SKAITO vasarą: naujausi istoriniai romanai ir biografiniai pasakojimai

Gruzinų literatūros klasiko Čabua Amiredžibi romanas „Mėnulio sūnus“ (originale – Data Tutašchija) nukelia į XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Gruziją. Knygoje pasakojama apie atsiskyrėlį, nesitaikstantį su įprastinėmis visuomenės normomis. Romaną sudaro keturios dalys ir penki epigrafai iš kurių aiškėja, jog su skaitytoju bus kalbama apie žmogui esminius dalykus: sąžinę, kad galėtų atpažinti savuosius trūkumus; jėgą, kad tuos trūkumus įveiktų; protą ir širdies gerumą be kurių nesisektų būti teisingam tiek sau, tiek artimui. Ieškodamas atsakymo į klausimą, kaip įveikti ar bent jau sumažinti šio pasaulio blogį, autorius atsiskleidžia skaitytojui kaip gilus psichologas, puikiai pažįstantis tiek žmogiškąsias ydas, tiek dorybes.

Pagal šį kūrinį 1977 metais režisieriai Gizo Gabeskirija ir Giga Lordkipanidzė pastatė septynių serijų kino filmą „Krantai“.

Dvaro vaistinėlė – magiškiausias kambarėlis, leidžiantis dirstelėti į nematomą dvaro pusę. Kaip tik čia, paslėptos nuo pašalinių akių, saugiai nuguldavo visos gėrybės: nuo vaistų ir tinktūrų iki dvarininkių „laboratorijose“ pagamintų gražinimosi priemonių, nuo trauktinių iki nekasdienių gardėsių.
Ši nepelnytai pamiršta dvarų kultūros dalis šiandien kelia daug klausimų. Kada vaistinėlė atsirado ir kaip keitėsi? Ką naujo apie dvaro kasdienybę mums atskleidžia vaistinėlės patalpa ir čia saugoti turtai? Galiausiai, ar gali būti, kad naujas formas įgijusios vaistinėlės egzistuoja ir šiandien?
Marius Daraškevičius – humanitarinių mokslų srities menotyros krypties daktaras, Vilniaus dailės akademijos Panemunės pilies direktorius. 2021 m. apsigynė disertaciją „Valgomasis Lietuvos dvarininkų namuose XIX amžiuje“. Tyrinėja XVIII a. pabaigos – XX a. pradžios Lietuvos dvarų sodybų architektūrą, interjerą, taikomąją ir dekoratyvinę dailę, bajorų valgomojo kultūrą.

Sabine Ebert „Pribuvėjos nuodėmė“ – antroji epinės Pribuvėjos sagos dalis ir Nr. 1 bestseleris Vokietijoje ir visoje Europoje .„Pribuvėjos nuodėmė“ – epinis romanas apie viduramžius, gyvai ir unikaliai atkuriantis Vidurio Europos istoriją.
Marta nepaskendo skandinama. Kas ji – ragana ar šventoji?
Prieš daugelį šimtmečių gyvenimas buvo griežtai sutvarkytas. Kiekvienas žmogus gimdamas jau turėjo sau paskirtą vietą žemėje. Bet atsirado drąsuolių, pasiryžusių tai pakeisti. Jie iškeliavo kurti laisvesnio, geresnio gyvenimo į nežinią, atsisakę praeities ir pasiėmę tik būtiniausią dalyką – viltį. Žinojo, kad tikslą pasieks ne visi, bet vis tiek pasiryžo. Ir įvyko stebuklas.
1173 metai Saksonijoje. Sukaupę visą drąsą ir įdėję daugybę pastangų jie iškeliavo, kad nepažįstamame krašte rastų savąją laimę ir pradėtų laisvą gyvenimą. Tada naujojoje jų gimtinėje atrasta sidabro. Nepaprastai daug sidabro. Greitai pasklido žinia, kad Kristiansdorfe laimė pasiekiama ranka. Bet patyrę daug kančių žmonės suprato: laimės lengvai nepasieksi. Ją reikia išsikovoti.
Laimingas pribuvėjos ir žiniuonės Martos gyvenimas Kristiansdorfe su vyru Kristianu baigiasi tą dieną, kai iš Kryžiaus žygio sugrįžta mirtinas Kristiano priešas Randolfas. Martą kankina siaubingi sapnai ir Randolfo šantažas, Kristianas nuolat išvykęs, o dar persekioja žiniuonės Jozefos žodžiai apie pavojingus laikus, juk naujasis vyskupas nori įtvirtinti savo galią ir negailestingai kovoja su pagoniškuoju tikėjimu ir senaisiais burtais. Kaip išlikti, kai žinai slapčiausias aplinkinių paslaptis ir pati turi nuodėmių?

1501-ieji, Londonas. Į Tiudorų rūmus susituokti su Anglijos sosto įpėdiniu iš Ispanijos atvyksta Kotryna Aragonietė. Jaunojo sesuo princesė Margarita pavydi nuotakai atitekusio dvaro dėmesio ir prabangių iškilmių, o labiausiai – batelių auksu siuvinėtomis nosytėmis ir auksiniais raišteliais. Todėl su džiaugsmu priima žinią, kad derybos su Škotijos karaliumi pagaliau baigtos, ji ištekės ir taps karaliene. Per vestuves Edinburge Margarita avės auksu žvilgančius batelius ir su smulkmenomis viską aprašys laiške, kad dabar pavydu užsipliekstų jaunesnė sesuo Marija ir našle tapusi Kotryna.
Kotryna Aragonietė, Margarita ir Marija Tiudor – joms trims buvo lemta tapti karalienėmis, patirti išdavystes ir išgyventi intrigas, laidoti vaikus ir sutuoktinius, pamilti ir prarasti mylimuosius. Visą gyvenimą jas siejo meilė ir neapykanta, konkurencija ir bendras sielvartas, kol galiausiai seserys suprato, kad vienintelis tvirtas dalykas žiauriame pasaulyje – jų tarpusavio ryšys, galingesnis už bet kurį vyrą, netgi karalių.
Populiarių istorinių romanų autorė Philippa Gregory bestseleryje „Trys seserys, trys karalienės“ atverčia dar vieną mažiau žinomą Tiudorų dinastijos puslapį – iš užmaršties prikelia tris karalienes – Anglijos karaliaus Henriko VIII seseris Margaritą, Mariją ir jo pirmąją žmoną Kotryną Aragonietę.

XVI a. susiskaldžiusioje, patriarchalinėje Europoje į valdžią iškilo dvi moterys. Elžbieta I, karalienė mergelė, viena pati valdė didžiulę karalystę, o Kotryna Mediči – neoficiali, bet labiau patyrusi valdovė – savo vaikų vedybomis formavo Europos dinastijas. Apie šias dvi įžvalgias ir galingas valdoves, apie jų įtaką ir palikimą rašyta daug, bet apie sudėtingus jųdviejų santykius – trisdešimties metų draugystę, konkurenciją ir konfliktus – papasakota mažai.
Knygoje „Kraujas, ugnis ir auksas. Elžbieta I ir Kotryna Mediči. Moterys, pakeitusios Europos istoriją“ E. Paranque į šias Renesanso moteris pažvelgia visai kitaip – viena kitos akimis. Remdamasi jų laiškais ir naujausiais tyrimais autorė atskleidžia, kokiais painiais keliais joms teko žengti, kaip jos turėjo laviruoti tarp prieštaringų politinių, religinių ir socialinių tikslų ir drauge išlaikyti dar nematytą valdžią galingiausiose to meto Europos valstybėse. Jų likimas ir gyvenimas buvo skirtingi, bet per trisdešimt metų neatsiejamai susipynė. Nors politikos smarkiai supriešintos, jiedvi žavėjosi viena kita ir per kruviniausius mūšius, ir taikos laikotarpiais, bet niekada nepamiršo esančios lygiavertės varžovės.
Ši knyga „Kraujas, ugnis ir auksas. Elžbieta I ir Kotryna Mediči. Moterys, pakeitusios Europos istoriją“– tai pasakojimas apie nepralenkiamą įžvalgumą, apie meilę ir konkurenciją, karą ir išmintį. Bet svarbiausia – apie drąsą ir pasiaukojimą, kurių reikia moteriai užsitikrinti valdžią ir išlaikyti ją šiurkščiame vyrų pasaulyje.
Estelle Paranque (Estelė Parank) – istorikė, rašytoja, dokumentinių istorinių filmų kūrėja, tyrinėjanti XVI–XVII a. Europos monarchų, diplomatijos ir kilmingų moterų istoriją. Išleido dvi atskiras studijas apie garsias valdoves – Elžbietą I ir Kotryną Mediči, – šiuo metu rašo apie Anną Boleyn. Knyga „Kraujas, ugnis ir auksas“ verčiama į daugelį kalbų ir yra pirmoji autorės knyga, išleista lietuvių kalba.

1630 metai. Slanimas – turtingas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas, Sapiegų giminės valda. Vilniaus vaivados Leono Sapiegos valdinė Ona, pravarde Korotka, apkaltinama kerėjimu. Vienas Slanimo miestietis pareiškia, kad Ona nužiūrėjo jo žmoną, o žydas prekeivis dievagojasi buvęs jos prakeiktas. Tardoma kaltinamoji, vildamasi išsigelbėti, išsitaria žinanti, ką išties derėtų siųsti į laužo liepsnas. Gretimo kaimo popo žmoną bajorę Rainą, visų gerbiamą pribuvėją. Ji užkerėjusi Vilniaus vaivados sūnų Joną Stanislovą Sapiegą ir užleidusi jam melancholiją. Ona tikina žinanti, kaip Sapiegą atkerėti, kad šis vėl jaustųsi laimingas ir vėl užsimanytų vesti, bet ar ja patikės teisėjai? Ar Raina stos prieš teismą ir ar kilmingajai pavyks išvengti Salemo raganų lemties?

Šio sodraus istorinio romano „Slanimo raganos“ siužetą autorei diktavo XVII amžiaus dienoraščiai, prisiminimai, laiškai, kelionių aprašymai ir visa, kas kūrė daugiaetninę LDK kultūrą, o daugelis knygos personažų iš tiesų kadaise gyveno.

Kristina Petrauskė – istorikė, radijo laidų vedėja, dirbanti Vytauto Didžiojo karo muziejuje. „Instagram“ ir „Tik tok“ platformose dar žinoma kaip Chistorikė, savo paskyrose populiarinanti LDK istoriją ir kultūrą. Šiuo metu tyrinėja LDK XVI–XVII a. karybos ir kultūros istoriją, tačiau taip pat didelį dėmesį skiria kasdienybei. Apie neįprastą XVII a. kasdienybę ir jos romanas.

„Jokia viltis nėra klaidinga, Atlantai. Viltis yra pasirinkimas. Viltis – tai tikėjimas net tada, kai viskas atrodo beviltiška. Pasirink viltį ir nutiks nuostabių dalykų“.
1928-ieji, Paryžius. Gailestinga šeima radusi priglaudžia leisgyvį berniuką. Mielas, sumanus, talentingas vaikas jos globojamas ima gyventi taip, kaip anksčiau galėjo tik svajoti, tačiau nė žodžiu neužsimena, kas jis yra iš tiesų. Jis užauga, įsimyli, studijuoja prestižinėje Paryžiaus konservatorijoje, netgi kone pamiršta praeityje išgyventą siaubą ir kadaise duotą pažadą. Bet Europoje pradėjus siautėti blogiui niekas nebėra saugus, ir giliai širdyje jis ima jausti – artėja laikas ir vėl sprukti.
2008-ieji, Egėjo jūra. Septynios seserys – pirmą kartą visos kartu – susirenka „Titano“ laive atsisveikinti su mįslinguoju ir be galo mylėtu tėvu. O jis ir vėl uždavė joms galvosūkį – raktą į jų praeitį patikėjo dingusiai seseriai. Moterys imasi narplioti paslaptis, tačiau kaskart paaiškėjus tiesai iškyla po naują klausimą, ir joms tenka susitaikyti su mintimi, kad nė viena nepažinojo tėvo, kuriuo žavėjosi. Maža to, tos paslaptys gali turėti padarinių kiekvienos iš jų gyvenimui.
Aprėpianti viso gyvenimo meiles ir netektis, peržengianti valstybes ir vandenynus tėvo Atlanto istorija knygoje „Atlantas. Tėvo istorija“ veda „Septynių seserų“ ciklą prie stulbinančio, nepamirštamo finalo.
Lucinda Riley (Liusinda Raili, 1965–2021 m.) – pasaulyje pripažinta rašytoja iš Šiaurės Airijos. Pirmą romaną ji parašė dvidešimt ketverių, baigusi ankstyvą karjerą kine, teatre ir televizijoje. Dabar jos knygos išverstos į 40 kalbų, visame pasaulyje jų parduota 50 milijonų egzempliorių. Žinomiausias iš jų „Septynių seserų“ romanų ciklas, paremtas mitu apie Plejadžių žvaigždyną, tapo toks populiarus, kad Holivude ruošiamasi kurti serialą.
Harry Whittaker (Haris Viteikeris) – L. Riley sūnus, daugybę apdovanojimų pelnęs BBC radijo laidų vedėjas. Pradėjęs sekti motinos pėdomis ėmėsi drauge su ja rašyti kalėdinių knygų ciklą vaikams. Lietuviškai išleistos dvi iš jų: „Greisė ir Kalėdų angelas“, „Bilas ir sapnų angelas“. Po L. Riley mirties H. Whittakeris pasiryžo tęsti ir jos darbą – peržiūrėjęs motinos juodraščius baigė rašyti paskutinę „Septynių seserų“ ciklo knygą Atlantas. Tėvo istorija.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje pasirodęs suomių rašytojo Mika Waltari romanas „Sinuhė egiptietis“ laikomas pasaulinės literatūros klasika. Šis romanas – tai istorija apie faraono gydytoją, kurio asmeninė patirtis liudija vienos didingiausių pasaulio imperijų balansavimą ant žlugimo ribos ir nuosmukį. Tiksliai atkurdamas senojo Egipto kultūrą, romanas siunčia pesimistinę žinią apie žmogiškosios prigimties pastovumą – o ji, deja, nepataisomai sugadinta.

Sinuhė, būdamas tremtyje Raudonosios jūros pakrantėje, prisimena savo istoriją. Senasis gydytojas su nusivylimu žvelgia į prabėgusį gyvenimą. Dar kūdikį jį Tėbuose rado gydytojas Senmutas, nusprendęs įsivaikinti Sinuhę. Užaugęs Sinuhė nusprendžia sekti įtėvio pėdomis ir pasirenka tą pačią profesiją. Įgijęs išsilavinimą, jis įstegia kliniką, kurioje darbuojasi su vergu Kapta, su kuriuo ilgainiui tampa geriausiais ir neišskiriamais draugais. Vieną dieną, apkerėtas raganos, Sinuhė praranda viską ir yra priverstas klajoti po Artimųjų rytų žemes. Grėsmės, meilė ir neapykanta – tai, su kuo susiduria romano herojus norėdamas išgyventi ir išlikti. Net ir grįžęs į Egiptą, jis neras ramybės – kaip pakeis jo likimą šalyje vykstantis pilietinis karas?

Skaitydami romaną „Sinuhė egiptietis“ sutiksime daug istorinių figūrų – faraoną Amenhotepą ir jo žmoną Ti, garsiąją Nefertitę, jaunąjį Tutanhamoną ir kitus valdovus, karius ir šventikus. Romano veiksmas vyksta ne tik Nilo deltoje – Sinuhė, ištremtas iš Egipto, priverstas bastytis tarp Sirijos, Babilono ir Mino laikų Kretos. Ši knyga – tai kelionė į mįslingą ir paslaptingą ankstyvųjų civilizacijų epochą.

Napoleonas Bonapartas iškovojo daugybę šlovingų pergalių mūšio lauke, tačiau jo paties širdį užkariavo viena ypatinga moteris – Žozefina. Žymiausio visų laikų karvedžio ir Žozefinos meilės istorija apipinta legendomis ir iki šiol virpina jautriausias sielos stygas. Atsitiktinė jauno karininko ir šešeriais metais vyresnės Paryžiaus aukštuomenės salonų viliokės pažintis peraugo į aistringą romaną, pavertusį stačiokę kreolę pirmąja Prancūzijos imperatoriene.
Mari Žozefa Roza de Tašė gimė 1763 metais Prancūzijai priklausiusioje Martinikos saloje, nusigyvenusio plantacijos savininko šeimoje. Augdama laukinės gamtos apsuptyje, ji svajojo apie Paryžių, prabangius aukštuomenės salonus, galantiškus kavalierius ir karališkas pramogas. Kai tėvas savo šešiolikmetę dukterį ištekino už jauno kilmingo paryžiečio Aleksandro de Boharnė, atrodė, kad mergaitės svajonėms lemta išsipildyti.
Tačiau plevėsa Rozos vyras mieliau leido laiką su meilužėmis, o galiausiai išvis paliko šeimą likimo valiai. Prasidėjus Prancūzijos didžiajai revoliucijai jis tapo vienu iš jos vadų, bet jakobinų teroro metais neišvengė giljotinos. Roza irgi pateko į kalėjimą, tik per stebuklą liko gyva ir ištrūko į laisvę. Pasitelkusi savo egzotišką žavesį ir sumaniai manipuliuodama turtingų meilužių jausmais, ji Paryžiuje įkūrė būrimo saloną ir tapo tikra aukštuomenės žvaigžde. Vieno vakarėlio metu Roza patraukė netašyto, bet labai ambicingo karininko – korsikiečio Napoleono Bonaparto – dėmesį. Taip prasidėjo didžiojo karvedžio ir Žozefinos meilės istorija.