Inžinerijos mokslai ilgai buvo laikomi išskirtinai vyriškais, tačiau tai — tik pasenęs stereotipas, kurį sėkmingai griauna VILNIUS TECH Elektros inžinerijos profesorė dr. Sonata Tolvaišienė. Ji – savo srities lyderė, jau daugiau nei 20 metų siekianti mokslo aukštumų ir ugdanti jaunuosius ateities kūrėjus. Tai profesorė daro su didele meile ir atsidavimu, nes tiki – padėdami tobulėti kitiems, augame ir mes patys.
Stereotipai paskatino, o ne gąsdino
Prof. dr. Sonata Tolvaišienė savo profesinę kelionę pradėjo Vilniaus pedagoginiame universitete, kur įgijo fizikos, astronomijos ir astrofizikos bakalauro bei magistro laipsnius. Nors į studijų pasirinkimą artimieji sureagavo tyla, jos mama žinojo, kad dukra – užsispyrusi, tad jei nusprendžia kažko siekti, vienokia ar kitokia kaina to pasieks. Galiausiai ji pelnė besąlygišką artimųjų palaikymą, tačiau su nemaloniais stereotipais jai teko susidurti universitete.
„Deja, ne kartą girdėdavau: „Ką tu darai? Čia ne vieta merginoms“. Kaip tuomet elgiasi stipri savimi pasitikinti mergina? Tiesiog iš principo ima ir įrodo, kad ji gali, taip užkirsdama kelią tolimesnėms interpretacijoms. Džiaugiuosi, kad tai buvo vienetiniai atvejai, o šiuo metu nebėra jokių stereotipų apie moteris inžinerijoje arba man netenka su jais susidurti“, – šypsosi VILNIUS TECH profesorė.
Dar studijuodama magistrantūrą, prof. dr. Sonata Tolvaišienė įsidarbino vienoje iš Vilniaus mokyklų, kurioje apsigynė vyresniojo mokytojo kvalifikaciją, o ilgainiui suprato, kad nori siekti daugiau – stoti į doktorantūrą.
„Kadangi tuo metu Vilniaus Gedimino technikos universitete jau buvo įvykęs priėmimas į doktorantūros studijas, man pasiūlė jame padirbėti. Taip ir prasidėjo kitas – inžinerinės pakraipos – kelias. Man pasisekė, kad disertaciją rašiau nuostabiame mokslininkų kolektyve, kurie išmokė keleto taisyklių, kurias taikau iki šiol. Pavyzdžiui, jei imiesi darbo – pabaik iki galo arba nesiimk jo visai“, – prisimena prof. dr. S. Tolvaišienė.
Mokslininkė tikina – elektros inžinerijoje ji atrado save. Ši kryptis nėra monotoniška, nes nuolatinis sprendimų ieškojimas neleidžia būti vienoje vietoje, tad ji savo veikla labai mėgaujasi. Dar daugiau džiaugsmo suteikia galimybė dėstyti ir prisidėti prie jaunų žmonių tobulėjimo, su kuriais ji jaučia natūralų ryšį.
„Švietimas yra prasminga sritis, kuri man leidžia perduoti savo žinias ir patirtį, skatinti studentus augti ir ieškoti savo pašaukimo. Šis darbas reikalauja atsidavimo, tad aš jį laikau ne tik profesija, o ir savotišku pašaukimu. Jaučiu, kad esu savo vietoje“, – šypsosi profesorė.
Bendradarbiavimas – svarbesnis už asmeninę sėkmę
Pirmo bei antro kurso studentams dėstanti ir baigiamiesiems darbams vadovaujanti prof. dr. Sonata Tolvaišienė sako, kad keičiantis kartoms ir jų požiūriui į aplinką, dėstytojai turi norėti ir sugebėti prisitaikyti prie pokyčių ir jaunų žmonių poreikių.
„Kartais geriau įšokti į paskutinį traukinio vagoną, važiuojantį reikiama kryptimi, nei visą gyvenimą važiuoti ne į tą pusę“, – šypteli VILNIUS TECH dėstytoja.
Tiesa, dėstytojui reikia būti sąžiningam su savimi ir atsakyti sau į klausimą, ar jis gerai jaučiasi vesdamas paskaitą – tik tada ji bus tokia, kokios tikisi ir laukia studentai.
„Dirbdamas dėstytoju, negali netikėti tuo, ką darai, nes jaunoji karta greitai pastebės tavo nenuoširdumą, atsainumą. Jei pats netiki savo darbu, gal geriau jo nedirbti. Be to, reikia rasti bendrą kalbą su skirtingais žmonėmis. Kartais tai tampa iššūkiu! Vis tik aplanko napakartojamas jausmas, kai baigus semestrą ir paskutinėje paskaitoje pasakius: „viskas, ačiū, kad buvote šį pusmetį su manimi“, studentai tau pradeda ploti! Dėl tokių akimirkų ir dirbi, nes jos atperka visus sunkumus“, – tikina pedagogė.
Stiprų ryšį su studentais, grįstą tarpusavio pagarba, pasitikėjimu ir bendrais siekiais, prof. dr. S. Tolvaišienė kuria vadovaudamasi bendrystės principais. Tai neliko nepastebėta universiteto bendruomenės – VILNIUS TECH Geriausių dėstytojų apdovanojimuose ji pelnė titulą – „Dėstytoja, kurianti bendrystę“.
Pedagogė tikina – norint užmegzti tokius santykius, būtinas atvirumas, nuoširdumas, empatija ir gebėjimas išklausyti. Dėstytojas turi suprasti studentų poreikius ir iššūkius, parodyti, kad jų nuomonė yra svarbi, nes jie visi siekia bendro tikslo – tobulėjimo ir augimo.
„Manau, dėstytojas turėtų būti ne tik žinių, bet ir palaikymo šaltinis – žmogus, kuris ne tik moko, bet ir įkvepia bei skatina nebijoti klaidų. Tokie santykiai sukuria palankią mokymosi aplinką, kurioje visi gali jaustis saugūs ir vertinami. Taip pat svarbu būti sąžiningam, aiškiai išdėstyti lūkesčius ir laikytis duotų pažadų“, – įsitikinusi ji.
Prof. dr. S. Tolvaišienė bendrystę puoselėja ne tik su studentais, bet ir su kolegomis – mielai ir gausiai dalijasi savo žiniomis, patirtimi, patarimais ir pagalba. Nesavanaudiškas elgesys šiais laikais – vis retesnis, nes jį vis dažniau išstumia konkurencija ir naudos siekimas. Vis tik profesorė įsitikinusi – kolegiškumas ir bendrystė yra esminiai švietimo kokybės elementai.
„Kai dalijamės patirtimi ir padedame vieni kitiems, kuriame stipresnę akademinę bendruomenę, kurioje kiekvienas gali tobulėti. Konkurencija turi savo vietą, bet man svarbiau yra bendradarbiavimas, nes tik taip galime augti kaip specialistai ir padėti savo studentams pasiekti aukščiausių rezultatų. Be to, tikiu, kad taip galime pasiekti daugiau nei vien tik siekdami asmeninės naudos“, – sako VILNIUS TECH dėstytoja.
Ji priduria, kad puoselėti kolegiškumą ir bendrystę kasdienėje veikloje ją skatina suvokimas, jog sėkmė yra ilgalaikis procesas, kurio metu svarbu turėti stiprią, palaikančią bendruomenę.
„Bendradarbiavimas, pagalba ir pagarba vienas kitam yra svarbesni už asmeninę sėkmę“, – įsitikinusi prof. dr. S. Tolvaišienė.
Galerija
