Atsarginiai organai, genų inžinerija, kamieninės ląstelės – tai kelios medicinos sritys, į kurias šiuo metu nukreipti milžiniški finansiniai, moksliniai ir technologiniai resursai. Geriausiu gydytojo pagalbininku tampa informacinės technologijos, dirbtinis intelektas, vis aštriau iškyla ir nauji etiniai klausimai, į kuriuos atsakymų dar nėra. Kaip tai keis gydymą, žmogaus gyvenimo kokybę ir trukmę pasakoja dr. Vita Pašukonienė, Nacionalinio vėžio instituto Imunologijos laboratorijos vedėja ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Chemijos ir bioinžinerijos katedros profesorė.
Ar moksliškai nustatyta, kokia žmogaus gyvenimo trukmė ir kiek ilgai mūsų kūnas gali mums tarnauti?
Mokslinėje literatūroje kalbama, kad žmogus biologiškai galėtų gyventi iki 120, 140 metų. Yuvalis Noah Harari savo knygoje „Sapiens: glausta žmonijos istorija“ teigia, kad ir dabar žmonija deda technologinius pamatus nemirtingumo projektams. Nemirtingumo paieškoms, t. y. regeneracijos galimybėms, skiriami milžiniški pinigai, kuriais ieškoma galimybės gyventi „ilgai ir laimingai“. Naujos biotechnologijos atveria daug naujų galimybių. Kamieninių ląstelių bei genų inžinerijos tyrimai pasauliniu mastu užima pačią didžiausią visų biomedicininių tyrimų dalį. Daug šių technologijų ateina į klinikinę praktiką, dar didesnė dalis žengia pirmuosius žingsnius, tačiau jos realiai gali padėti pakeisti pasenusius organus ir audinius, išgydyti iki šiol nepagydomas ligas. Todėl kokybiško gyvenimo prailgėjimas ateityje pasijus ypač ryškiai.
Kokiose srityse matomos didžiausios proveržio galimybės?
Tai mano minėtos kamieninės ląstelės. Iš suaugusiųjų organų išskirtos kamieninės mezenchiminės ląstelės jau dabar naudojamos regeneracijai ir gydymui: kraujotakos sistemos, kraujagyslių, kremzlių atstatymui. Tiek pačių ląstelių preparatai, tiek biopolimeriniai 3D atspausdinti karkasai, vienais ar kitais būdais užpildyti kamieninėmis ląstelėmis, tampa pasiekiamu įrankiu rekonstruoti įvairius organus ar jų dalis – atstatyti širdies raumenį, širdies laidžiąją sistemą, sukurti naujas kraujagysles, pažeistus nervus, atgaminti dėl traumų ar ligų prarastas organų dalis. Kai kurie darbai jau dabar atliekami įvairiose pasaulio klinikose, kiti dar yra eksperimentinių tyrimų lygmenyje ir klinikinio taikymo dar reikės luktelėti. Bet, manau, tai tik laiko klausimas.
Dar didesnį potencialą rodo embrioninės kamieninės ląstelės. Iš mezenchiminių kamieninių ląstelių gali būti atgaminami tik tam tikri audiniai, pavyzdžiui, kremzlinis, kaulinis, kraujagyslinis audinys. O embrioninių kamieninių ląstelių regeneracinis potencialas dar platesnis. Tai reiškia, kad žmonijai atsiveria galimybės atsarginių organų gamybai. Sakykime, žmogus žinos, kad jo širdis susidėvės per 100 metų, todėl galės pasigaminti identišką 3D širdį su kamieninėmis ląstelėmis ir ji jam prireikus bus persodinta. Techniškai tokių galimybių dar nėra, bet namų darbai jau daromi. Šios technologijos žmonių ilgaamžiškumą dar labiau pratęs.
Galbūt ir genų inžinerija netrukus taps ne tik mokslinės fantastikos, bet ir mūsų realybės dalimi?
Žmogaus genomas ne tik yra paskelbtas, bet jau ir rastos priemonės, kaip jį taisyti. Taisymas galimas ne tik dirbtinio apvaisinimo metu, bet net ir sergančiam suaugusiam žmogui. Europos Sąjungoje leidžiamas embriono genomo modifikavimas paveldėtų nepagydomų ligų, pavyzdžiui, hemofilijos genų, „ištaisymui“. Koks kitas galimas žmonijos žingsnis? Mokslo ir technologinės galimybės artėja prie to, kad galėsime modifikuoti embrionus, parinkdami jiems geriausių genų rinkinius. Technologiškai tampa įmanoma „užsakyti“ būsimo vaiko „pagerinimą“ – didesnio IQ, gražesnės figūros, fiziškai stipresnio, nesergančio dabar žmoniją kamuojančiomis ligomis ar agresyvaus, neleidžiančio savęs skriausti. Kiek tokie žmonės turės galimybių gyventi dar ilgiau? Nežinome, bet tikrai daugiau nei mes dabar. Tai yra realybė ir žmonija bei technologijos sparčiai juda jos link.
Ar etiniai dalykai spėja paskui šias technologijas?
Ne, nespėja. Paprastai etiškumas eina šalia kitos sąvokos – skausmo (tiek fizinio, tiek psichologinio) bei kančios sukėlimo kitiems. Galima šnekėti apie etišką požiūrį į kitą žmogų, gyvūnus, aplinką. Etikos normos sako „nekenk kitam“ ir kuriamos tam, kad sureguliuotų kilusias vienos ar kitos grupės pažeidžiamumo problemas. O klausimai, kuriuos reikia reguliuoti, visada iškyla anksčiau nei atsiranda galimybės juos reguliuoti. Naujos etikos normos – apribojimai ir draudimai – gimsta tik tada, kai pažeidžiamumas jau identifikuojamas, bet ne atvirkščiai. Naujos technologijos dažnai laviruoja ant leistinumo ribos. O skubotai atsiradę teisiniai draudimai nesumažina nei teisinių kuriozų, nei etinių problemų. Pavyzdžiui, Europos Sąjungai uždraudus embrioninių ląstelių tyrimus, dalis jų persikėlė į Rusiją, Kiniją, Indiją. Ar nuo to sumažėjo etinių pažeidimų? Ne, jie tiesiog iš mūsų regėjimo lauko pasitraukė į pakraščius. Lietuvoje priėmus dirbtinio apvaisinimo įstatymą, numatantį neribotą laiką saugoti dirbtinio apvaisinimo procedūroms nepanaudotus gemalus, niekas nežino, ką su jais daryti. Australijoje, pavyzdžiui, po sutuoktinių žūties galiojantys teisės aktai sudarė sąlygas turtą paveldėti po dirbtinio apvaisinimo likusiam užšaldytam embrionui. Todėl šiandien ypač svarbu, kad naujų technologijų vystymosi draudimai ir suvaržymai būtų adekvatūs, aptarti, paremti mokslo žiniomis ir poreikiu ateičiai, o ne subjektyviomis neprofesionalų nuomonėmis. Tuomet gal ir etinių pažeidimų būtų mažiau.
Be to, yra dalykų, kurių etikos normos nesuvaldys, ypač, kai už jų stovi dideli pinigai. Dabartinė etika sako, kad „neturi sukelti skausmo ir kančios kitiems“. Ir čia viskas priklauso nuo to, kas ir kur sudės kablelius ir kirčio ženklus bei tyrimui skirtus finansus. Embrioninės kamieninės ląstelės – didžiulis potencialas, darantis stebuklus ne tik kalbant apie ligų gydymą, bet ir apie „nemirtingumo projektus“, todėl generuojantis didelius pinigus. Kas etiškiau – saugoti dirbtinio apvaisinimo embrionus, kurie niekada žmonėmis jau netaps, ar rūpintis jau gimusių žmonių teisėmis gyventi? Tiek pasaulyje, tiek ES, daugėja atvejų, kai oficialiai išduodami leidimai atlikti dirbtinio apvaisinimo ar embrionų genetinio modifikavimo procedūras „TIK GYDYMO tikslais“. O prisidengiant neatidėliotinais gydymo sprendimais generuojama patirtis bei duomenys ir sveikųjų tobulinimui… Taigi esminis etinis klausimas – kieno pusėje turi būti svarstyklės – gali būti stumdomas pagal poreikį.
Anksčiau medicina daugiau asocijavosi su anatomija, žmogaus kūno išmanymu, o dabar su kuo?
Su technologijomis. Jei neišsipildė jūsų svajonė tapti gydytoju, studijuodamas technologijas galite prie jos priartėti. Visi didžiausi atradimai ir pasiekimai yra ten, kur susiduria keli mokslai, susidaro mokslo sankryža. Medicina be technologijų, ypač IT, šiandien neįmanoma. Visame pasaulyje tiriami molekuliniai, genetiniai, imunologiniai vėžio žymenys, reikalingi diagnozuoti, prognozuoti gydymą ir sekti ligos eigą. Dabar jau neužtenka diagnozuoti kurio nors organo vėžį – žarnyno, kiaušidžių, plaučių ar kt. Kiekvienas jų turi daugybę skirtingų molekulinių ar imuninių formų ir efektyviam gydymui tą žymenų duomenų bazę reikia nustatyti bei įvertinti kiekvienam pacientui individualiai. Koks žmogaus protas gali įvertinti tūkstančiais nustatomų žymenų? Be IT technologijų to neįmanoma būtų padaryti.
Dirbtinis intelektas medicinoje yra ypač svarbus ir turbūt daugiausia pažengęs. Kas yra dirbtinis intelektas (DI)? Tai skaitmeniniai algoritmai, kurie „mokosi“ iš klaidų. Dirbtinis intelektas gali savo algoritmą papildyti didžiuliais kiekiais naujos informacijos ir duomenų. Pavyzdžiui, kad ir radiologiniai tyrimai. Radiologas onkologas rentgeno nuotraukas vertina vizualiai ir sprendimus priima, remdamasis savo patirtimi. Ligos dinamiką, t.y. pokyčius nuotraukose, gali vertinti jau kitas gydytojas, su kitokia patirtimi. Subjektyvumas iš anksto užprogramuotas. Radiologinės analizės DI leis visiškai standartizuoti ištyrimo procesą, palyginti su pasauline duomenų baze, leis išvengti žmogiškų klaidų ir labai tiksliai nustatyti mažiausius reikšmingus pakitimus radiologiniuose vaizduose. DI pasitelkiamas ir parenkant gydymo metodą. Apdoroti visus duomenis molekuliniame lygmenyje, kuris gydymas labiau tiko ir ką taikyti ateityje, be algoritmų yra neįmanoma. Todėl DI medicinoje yra tikrai atskira didžiulė begaliniu greičiu į priekį judanti sritis.
Pasigirsta nuomonių, kad po 10–15 metų vėžys bus pagydoma liga kaip plaučių uždegimas. Ar Jūs pritartumėte tokiai prognozei?
Turime suprasti, kad vėžio priežasčių, nesuvaldymų ir gydymo galimybių yra nustatyta labai daug. Jei visa tai, ką jau dabar žino žmonija, sujungtume su dirbtiniu intelektu, galėtume kiekvienam pacientui parinkti geriausią gydymą pagal tai, kokie mechanizmai vyrauja konkrečiam vėžiui. Manau, kad tam neprireiks nė 10 metų. Taip, mes galbūt dar neturime visų priemonių, kaip neutralizuoti ir pagydyti visas įmanomas vėžio formas, bet kai žinai, kuria kryptimi reikia judėti, galima rasti ir kelius. Manyčiau, kad 10 ar 15 metų yra protingas laikas ir kad dalis onkologinių susirgimų bus suvaldyti. Šiuo metu atsakomybė už gydymo parinkimą tenka gydytojui arba gydytojų konsiliumui. Žmogaus protas negali susisteminti visos galybės duomenų, kuriuos techniškai jau įmanoma sugeneruoti. Ir tai, mano nuomone, šiuo metu yra didžiausia problema. Kitas iššūkis – gydymo brangumas. Farmacinės kompanijos, kurios kuria naujus vaistus ir nustato milžiniškas kainas. Lietuvoje taip pat yra daug galimybių taikyti inovatyvų imunoterapinį, biologinių taikinių gydymą, derinti juos tarpusavyje bei su standartiniais gydymo būdais, tačiau daugelis pacientų neišgali už tai susimokėti, o valstybė neturi už ką kompensuoti. Taigi net ir tos priemonės, kurios jau yra, ne visada pasiekia žmogų. Pacientai, turintys finansinių išteklių ir prieinantys prie naujausių technologijų, jau šiandien turi daug daugiau galimybių sėkmingai suvaldyti vėžį. Tuo tarpu didžioji dauguma onkologinių susirgimų dar gydoma, neatsižvelgus į naujausius mokslo pasiekimus. Tai yra viena iš didžiausių šiuolaikinės technologinės medicinos etikos problemų.
Galerija
