Ar dirbtinis intelektas atims darbus iš IT specialistų? Ar ši sritis apskritai dar paklausi, ir ar geriau išsilaikyti trumpus kursus, ar vis tik stoti į universitetą? Tokie klausimai dažniausiai iškyla apie informacinių technologijų studijas svarstantiems jaunuoliams.
Iš šiuos ir kitus klausimus apie šio sektoriaus ypatybes bei universitetinių studijų pranašumą pasakoja VILNIUS TECH Fundamentinių mokslų fakulteto lektorius ir Skaitmeninės gynybos kompetencijų centro direktorius Vitalijus Gurčinas.
– IT specialistai ilgą laiką buvo vieni geidžiamiausių ir laukiamiausių rinkoje, o pati sritis žavėjo aukštais atlyginimais ir karjeros perspektyvomis. Šiuo metu situacija yra kitokia – jų poreikis mažėja, stoja atlyginimų augimas. Daugelis tai gali priimti kaip ženklą, kad atėjo IT specialistų greitai nebereikės ar reikės ženkliai mažiau. O kaip yra iš tikrųjų?
„Mažėja poreikis“ ir „nyksta profesija“ yra du visiškai skirtingi dalykai. Apskritai kalbant, mano nuomone, vienu metu vyksta trys atskiri procesai, kuriuos žmonės visus suverčia dirbtiniam intelektui.
Visų pirma, po pastarojo penkmečio bumo įmonės prisamdė daugiau, nei realiai reikėjo, todėl dabar mes tiesiog leidžiamės į normą, o ne po ja. Antra, per septynerius metus atlyginimai išaugo keliskart ir nuo Europos lyderių atsiliekame visai nedaug. Lietuva nebėra pigių rankų šalis, o tai reiškia, kad nyksta ne profesija, o vienas verslo modelis.
Ir trečia, tiesa, kad dirbtinis intelektas suvalgė dalį paprasto darbo. Tačiau čia tiktų paprastas palyginimas: išradus ekskavatorių, statybininkai niekur nedingo, jis tik panaikino kastuvų poreikį. Problema tik ta, kad anksčiau jauni specialistai buvo mokomi dirbti „su kastuvu“, o dabar šis mokymosi laiptelis dingo. Tačiau juk niekas nesako, kad statybų nebereikia – tiesiog dabar į aikštelę ateinama jau mokant valdyti techniką ir suprantant, ką, kodėl ir kaip statome. Sudėkim viską ir gaunam ne mažesnę paklausą, o pakilusį slenkstį, kur nyksta vykdytojas, kuriam reikia duoti užduotį, ir auga tas, kuris pats mato, ką daryti bei sugeba patikrinti, ar rezultatas teisingas. Čia universitetai su šiuolaikinėmis studijomis yra tai, ko reikia rinkai.
– Daug girdime sakant, jog „kol baigsiu studijas, dirbtinis intelektas viską perims“. Ar šios baimės – pagrįstos?
Žiūrėkim realistiškai: dirbtinis intelektas puikiai rašo kodą, bet visiškai neprisiima atsakomybės, tad kuo daugiau kodo pagaminama automatiškai, tuo brangesnis darosi žmogus, mokantis pasakyti, ar tą kodą apskritai galima paleisti.
Bet svarbiausia, ką norėčiau pasakyti, yra apie laiką: sprendimą priimate 2026-aisiais, o į darbo rinką ateisite vėliau, tad rinktis studijas pagal šios dienos antraštes yra tas pats, kas pirkti akcijas žiūrint į vakarykštę kainą. Ciklas juk visada tas pats, visi išsigąsta, o po ketverių metų staiga specialistų deficitas ir puikios sąlygos tiems, kurie tada nepabūgo.
Ir dar vieną klausimą siūlau visiems užduoti sau garsiai: o kur gi planuojate pasitraukti? Dirbtinis intelektas ir automatizacija palies teisininkus, finansininkus, vertėjus, rinkodarininkus, tad pastogės nėra – skirtumas tik tas, kad IT žmonės yra tie, kurie šitą technologiją stato ir valdo. Bijoti IT dėl dirbtinio intelekto man atrodo panašu, kaip 1900-aisiais vengti elektrotechnikos, nes ateina elektra.
– Kuo, vertinant dabartinę darbo rinką ir tendencijas, svarbios universitetinės studijos? Kokių kompetencijų, įgūdžių, žinių, pažinčių čia įgyti lengviau ir kokį konkurencinį pranašumą tai suteikia?
Dažnai girdime, kad darbdaviams rūpi gebėjimai, todėl diplomas nėra prioritetas, ir tai dažnai būna tiesa, tik išvada iš to padaroma neteisinga – esą tada užtenka kursų. Šiuolaikinės studijos jau seniai nėra vien paskaitos ir egzaminai, nes aplink diplomą sukasi visa ekosistema: akceleravimo ir mentorystės programos, realūs projektai su įmonėmis, IT ir kibernetinės saugos treniruotės, bootcamp’ai, hakatonai, CTF varžybos, studentų komandos, praktikos, „Erasmus+“. Ir būtent to darbdavys žiūri pirmiausia, ne vien įverčių, o to, ką jūs padarėte kartu su diplomu arba lygiagrečiai jam.
Šiandien tai nebėra pasirinkimas stropiesiems. Universiteto stiprybė čia paprasta: visa tai, kas išvardinta ir dar daugiau, yra vienoje vietoje ir nemokamai. Taip pat turite prieigą prie įrangos, kurios namuose neturėsite už jokius pinigus: galingi skaičiavimo serveriai, kibernetiniai poligonai, realūs IT ir Europos Sąjungos projektai. Ir dar prie viso to yra nesenstantis pamatas: operacinės sistemos, tinklai, algoritmai, kriptografija.
Kai atsakymą per sekundę duoda mašina-robotas, brangiausias darosi gebėjimas atpažinti, ar tas atsakymas yra neteisingas. Ir dar nepamirškite – Lietuvos IT sektorius sąlyginai mažas, o jūsų kurso draugai po dešimties metų bus tie, kurie samdo, steigia įmones ir rekomenduoja jus. Universitetas duoda ne diplomą, o aikštelę su įrankiais ir mentoriais, ir kiek iš jos pasiimsite, tiek ir turėsite išeidami.
– VILNIUS TECH, gavęs 669 tūkst. eurų finansavimą iš „Google“ filantropinės organizacijos „Google.org“ Lietuvos kibernetinio saugumo specialistams ugdyti, įgyvendina reikšmingą projektą, kuriame dalyvaujantys universiteto studentai aktyviai prisideda prie šalies kibernetinio saugumo stiprinimo. Kokia šio projekto didžiausia nauda studentams? Kuo jiems tai pasitarnauja artimoje ir tolimesnėje perspektyvoje?
Projektas labai unikalus savo pločiu. Jis tarpdisciplininis, į jį įsitraukia visiškai skirtingi studentai, o kiekvieną semestrą turime ne mažiau dvylikos dėstytojų ir mentorių, kurie dirba tiek kurso pagrindu, tiek projektiniu principu veikiančiame seminarų cikle.
Studentas gali dalyvauti visą projekto laikotarpį, individualiai pasirinkti kurso greitį ir spręsti, į kurias temas gilinsis iki ekspertinio lygio.
Šiuo projektu mes padedame ne pelno siekiančioms organizacijoms, viešajam sektoriui, sveikatos priežiūros institucijoms ir pan., susiduriančioms su grėsmėmis, bet neturinčioms išteklių. Dėl to šis darbas yra tikras, o ne simuliuojamas, kaip kad laboratorinėse užduotyse ar situacijose. Taip studentai ugdosi atsakomybės jausmą – žinojimas, jog per tavo neatidumą realiai nukentės organizacija, labai pakeičia žmogaus požiūrį.
Taip pat dalyvaujant šiame projekte gimsta ir patirčių įvairovė. Profesiškai bene vertingiausia dalis yra organizacijų kiekis, kas reiškia beveik du šimtus skirtingų infrastruktūrų su ne pačiomis naujausiomis sistemomis, minimaliai arba be jokios dokumentacijos ir keisčiausiais sprendimais, o tokią patirčių biblioteką dirbdamas vienoje įmonėje kauptum penkerius metus. Be to, gimsta gebėjimas kalbėtis su „netechniniais“ žmonėmis, nes paaiškinti riziką mokyklos direktorei sunkiau, nei sukonfigūruoti ugniasienę, o daug saugumo nesėkmių pasaulyje yra komunikacijos, ne technologijų nesėkmės.
Ir galiausiai gimsta tai, ko reikalauja rinka, bet nebeaugina viduje – tikri projektai gyvenimo aprašyme, patikrinamos rekomendacijos, kontaktai, tad užburtas ratas „nėra patirties, tai nėra darbo“ nutrūksta dar studijuojant.
– Kokį patarimą duotumėte svarstantiems apie IT studijas?
Mano galva, žinutė stojantiesiems turėtų būti ne raminanti, o atrenkanti: nesirinkite IT dėl pinigų, nes tai kintantis parametras, ir, būkime atviri, tai visada buvo blogas motyvas. Geriau rinkitės šias studijas, jeigu jus traukia problemos, kurios kasmet darosi įdomesnės ir kompleksiškesnės, o pasaulio priklausomybė nuo jų sprendimo vis didesnė.
Ir pabaigai argumentas, kuris paprastai įtikina tėvus: IT bakalauras nėra siauras įsipareigojimas, nes iš jo galima išeiti į dirbtinio intelekto, saugos, gynybos technologijų vystymą, produktų vadybą, mokslo darymą ar savo verslo kūrimą. Neapibrėžtumo laikais juk renkamės ne saugiausią kryptį, o tą, kuri palieka daugiausiai atvirų durų.
Galerija
