Esame kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!

Spalio 23, 2017
Tekstą parengė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus
 
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų industrijų katedros vedėjas doc. dr. Remigijus Venckus kalbasi apie kultūrą Šiauliuose su šiauliečiams puikiai pažįstamu katedros lektoriumi Remigijumi Ruokiu.
 
Studijuodamas Šiauliuose ir žengdamas pirmuosius žingsnius audiovizualinės kūrybos link, susipažinau su šiauliečiams gerai pažįstamu Remigijumi Ruokiu, renginių, televizijos filmų ir reklamų režisieriumi, scenarijų autoriumi, dainų kūrėju, kompozitoriumi ir prodiuseriu. Šiuo metu savo žinias jauniesiems kūrėjams R. Ruokis perduoda dėstydamas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų fakultete. Jis yra atpažįstamas ne tik Šiauliuose, bet ir plačiai Lietuvoje dėl puikiai organizuojamo festivalio „Šiaulių naktys“.
 
– Remigijau, jau kurį laiką gyvenate Vilniuje, tačiau jus galima taip pat sutikti ir Šiaulių mieste. Šiauliuose dažnai organizuojate įvairius renginius: koncertus, festivalius, etc. Kodėl širdis linksta prie Šiaulių? O kuo gi šis miestas ypatingas Lietuvai?
– Aš esu kilęs iš Klaipėdos, mokiausi Kaune, o paskyrimas po studijų mane „siuntė“ kartu su šeima į Šiaulius. Todėl aš ir atsiradau Šiaurės Lietuvoje. Nuo jūros švenčių diegtas „jūrinis“ auklėjimas verčia mane lig šiol laikytis taisyklės – kuriame mieste gyvenu, tą miestą ir turiu puoselėti bei turtinti.
 
Kultūrą Šiauliuose aš palaikau ir dėl to, kad mane žeidžia „sostininkiškas“ visų galų uzurpavimas. Aš nesutinku su nelogiška ir primesta kultūros centralizacija, kuri kultūriškai ir „kultūringai“ žudo mažesnius miestelius.
 
Su kolegomis Šiauliuose (ir ne tik šiame mieste) generuojame idėjas ir bandome jas įgyvendinti. Prie įgyvendinimų verslas prisideda nedaug. Dažniausiai verslo indėlis yra mugės, kurios pakankamai toli nuo tikrosios kultūros. Tačiau yra ir kiti, didieji verslininkai, kurie mato aiškesnę situaciją ir bando kovoti su miesto „žudymu“, padeda mums kurti kultūrą. Visi jie yra išvardyti mūsų interneto svetainėje www.naktys.lt.
 
Jie, kaip ir mes, supranta, kad miesto nykimas prasideda nuo „kultūros pelėsių“ auginimo. Todėl mūsų bendras tikslas yra bent per šventes parodyti kultūros galią. Parodyti, kad yra daug visokių alternatyvių kultūros formų, nuo diskotekų iki pavienių performansų.
 
Kultūros galią demonstruoja virtinė gerų iniciatyvų: Giedrės Brazlauskaitės idėja – graffiti ant štabo sienos; išleistas laikraštis „Pietinia momenc“; Danguolės ir Virgio „Talkučkė“; Rimanto Kmitos romanas, priverčiantis net garbingus dėdes prisiminti, kokį vaidmenį kultūroje atliko treningai; Linos Žutautės parama organizuojant mūsų nuolatines labdaros akcijas; Arūno Petraičio ir kultūrizmo senjorų „Kačialkė“; senųjų diskotekų atkūrimas, etc.
 
Visos šios iniciatyvos rodo, kad mes nebijome ir netingim fantazuoti. Viską įgyvendiname puikiu komandiniu darbu, nekreipdami jokio dėmesio į mus kvailinančius komentarus. Mes nekreipiame dėmesio į paviršutinišką kritiką, nes vadovaujamės auksine taisykle: kas kalba, tas dažniausiai nieko nesugeba padaryti.
 
– Šiauliuose inicijavote džiazo festivalį? Pasidalykite mintimis, kas inspiravo šio festivalio organizavimą? Kaip jį priėmė miestiečiai ir koks jis yra šiandien?
– 1995 m. spalį grupė bendraminčių iš „Gin’Gas“ klano įkūrė muzikos klubą, kuris iš karto griebėsi veiklos ir organizavo tarptautinį alternatyvios muzikos festivalį „RUMŠK“. Vėliau festivalį papildė eksperimentinis „Faršas“. Visa ši veikla galbūt labai sėkmingai prisikels kitų metų vasaros pradžioje. Renginiuose dalyvavo daugelis jaunų piliečių, dabartinių surimtėjusių trisdešimtmečių. Šio festivalio pagrindu po penkerių metų startavo solidus „Šiauliai Jazz“ festivalis.
 
Alternatyvių festivalių pradžia Šiauliuose buvo labai kukli. Pirmieji koncertai vyko Šiaulių filharmonijoje, Kultūros centre, naktiniuose klubuose, kavinėse. Atsiradus daugiau norinčių remti festivalį, prisidėjus kultūros fondams, didesnėms įmonės, net pavieniams asmenims festivalis persikėlė į miesto gatvėse įrengtas lauko scenas.
Beje, anksčiau ir pačiam verslui atrodė prasminga remti įvairias meno iniciatyvas, taip pat ir džiazo muzikos renginius. Deja, ilgainiui verslas vis labiau nusigręždavo nuo mūsų renginių. Daugiau ir daugiau dirbdavome vien tik iš idėjos.
 
Kaip ir dabar, taip ir anksčiau festivalio koncertai vykdavo nemokamai. Nors gal tik vieną kartą buvo parduodami kažkokie bilietai už pakankamai simbolinę kainą. Tąkart koncertai vyko Šiaulių filharmonijos salėje.
 
Manau, kad surengti mokamą džiazo festivalį Šiauliuose nėra įmanoma. Tai lemia pakankamai susiskaldžiusi visuomenė. Priešingai nei Kėdainiuose, Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, nėra įskiepyto labai ryškaus patriotinio jausmo savajam miestui.
 
Kita vertus, rengdami „Šiauliai Jazz“ visada akcentuojame originalią, meninę renginio pusę, bet ne komercinę. Mums svarbu puoselėti publikos skonį, prusinti vietos gyventojus.
 
Džiazas vienija savotišką socialinę bendruomenę. Tikinčių džiazu nėra labai daug. Kur kas daugiau yra tik norinčių juo tikėti. Tikriausiai todėl daugėja bandančių įvertinti džiazo muzikantų profesionalumą, girdėti originalią muziką net popso koncertuose, kur džiazas veikia kaip savotiškas akompanimentas.
 
Džiazas reikalauja išsilavinimo, tam tikrų intelekto pastangų. Jis niekada nebuvo masių muzika. Nebent tarpukaryje, kai šalia Klaipėdos, Giruliuose, per šokius grodavo bigbendas arba kai džiazą galima buvo išgirsti Kauno „Metropolio“ restorane.
 
Visuomenė mėgsta primityvoką populiariosios muzikos standartą, todėl ne tik džiazas, bet ir popdžiazas arba softdžiazas dar yra svetimas daugumoje visuomenės sluoksnių.
 
Šiaulių džiazo festivalis turi savo išskirtinę publiką, kuri ir pati formuoja renginių veidą. Seniau labiau eksperimentuodavome. Turėjome „satelitinį“ festivalį „Šiauliai Jazz Marathone“, kai viena arba dvi džiazo grupės pasirodydavo kiekvieną mėnesį. Kviesdavome gerokai keistesnius atlikėjus. Pavyzdžiui, koncertavo net danų grupė „The Revolvers“. Jų kuriamoje muzikoje gausu free džiazo elementų. Vis dėlto įsitikinome, kad negali Šiauliuose būti free džiazo pasirodymų.
 
Dar koncertuose daugiau dėmesio skiriame klasikiniam arba standartiniam džiazui, persipynusiam su šiek tiek folkloro, roko ir elektroninės muzikos elementais.
 
Paskutiniu metu Šiaulių džiazo festivalis labiau tampa pradedančiųjų kūrėju platforma. Aš pats ieškau naujų grupių. Labai glaudžiai bendradarbiauju su latviais. Vis dėlto iš tolimesniojo užsienio pakankamai sunku pasikviesti žinomą grupę. Honorarai prasideda nuo 3–4 tūkstančių eurų. Vienas toks honoraras sudaro beveik visą festivalio biudžetą, o Šiaulių džiazo rėmėjus galima suskaičiuoti vos ant vienos rankos pirštų.
 
– O kaip Šiaulių džiazo festivalis atrodo Lietuvos kontekste?
– Deja, mes silpniau atrodome net už Kėdainius. Jie turi stiprią bendruomenę. Savivaldybė leido net vieną gatvę pavadinti Džiazo gatve. Kėdainių muzikos mokykloje atidaryta Džiazo katedra. O kas vyksta pas mus, Šiauliuose?…
 
Visi mažesni Lietuvos miestai rengia savo džiazo festivalius, nepaisydami to, kad džiazo muzikantai vis dar Lietuvoje nėra laikomi kompozitoriais! Esu girdėjęs istoriją, kad anksčiau Šiauliuose studentams būdavo draudžiama improvizuoti. Gaila, bet visame pasaulyje improvizacija yra vertybė. Be jos negimsta joks naujas menas.
 
Džiazo statusas vis tik yra visos Lietuvos bendra problema. Lietuvos džiazo federacija yra tik visuomeniniais pagrindais susikūrusi organizacija. Kiekvienas jos narys yra savotiškas savanoris. Tuo tarpu Estijos džiazo federacija turi valstybės išlaikomus 4–5 etatus. Jie gerokai toliau pažengę nei mes. Nors jie turi mažiau „gražių“ kelių sujungiančių skirtingus miestus ir mažiau klaikiai akmenimis grįstų aikščių, tačiau jie (estai) gali pasigirti „nenustekenta“ savo šalies kultūra.
 
Kadangi vis dėlto noriu, kad Šiauliuose atsirastų daugiau šviesių žmonių, kurie galvotų apie džiazo kultūrą, todėl šiais metais į festivalį atvažiavo Lietuvos džiazo federacijos prezidentas Julijus Grickevičius ir skaitė paskaitą džiazo istorijos tema.
 
– Šiauliai turi unikalų renginį – „Šiaulių naktys“. Manau, kad šis renginys populiarina miesto kultūrą visoje Lietuvoje. Kuo jis yra išskirtinis? Kuo jis skiriasi nuo kitų renginių, vykstančių Lietuvoje ir populiarinančių kitų miestų kultūras?
– Šio festivalio metu neorganizuojama prekybinė mugė arba ji nėra pastebima. Visos miesto erdvės, atsižvelgiant į galimybes, yra pritaikomos meno kūrybai. Generuojamos pačios netikėčiausios idėjos ir jos operatyviai įgyvendinamos.
Šiauliuose mes jau mokame daryti nakties šventę. Jei ne viskas pavyksta, tai dažniausiai kalti būname mes patys. Kalti, nes nepriverčiame kitų netingėti, svajoti, kurti, mylėti taip, kaip mes mylime. Mums sekasi, nes pažįstame kultūros žudiką vardu gobšumas ir su juo susidorojame. Mes tokie, kokie esame – kovojantys už tikrą kultūrą ir mūsų gretos auga!
 
Prisiminkime, kaip startavo „Šiaulių naktys“? Kas buvo pagrindiniai šio renginio idėjiniai lyderiai? Gintautas Gascevičius (iki 2015), Diana Kuprytė, Darius Linkevičius, AŠAI, Saulė Žukauskaitė. Vėliau įsijungė Giedrė Brazlauskaitė, Aleksandras Bielyj, Vilius Puronas, Violeta Jasiūnienė … Kiekvienais metais renginys plėtėsi ir augo lyg sveikas ir judrus vaikas.
 
Šiais metais buvo pasirinkta provokuojanti renginio tema – „Pietinis yra visur“. Neabejingųjų renginiui gretos išaugo tiesiog mūsų akyse. Prisijungė Rimantas Kmita, Eglė Pabijanskaitė, Jūratė Plungė, Danguolė ir Virgis Janulevičiai, Povilas Miškinis, Jūratė Kasperavičienė. Manau, mums tikrai pasisekė!
 
Šių metų Šiaulių naktų renginyje iniciatyvos būta nemažai. Prie jo prisidėjo rašytojas R. Kmita.  Atmenu, kad net nuo pirmųjų naktų mes įvedinėjome Šiaulių slengą į renginio ideologiją. Dabar tai jau visos respublikos mastu žinomas slengas ,kaip ir pats renginys.
 
– Dėstote Vilniaus Gedimino technikos universitete. Kiekvieną dieną bendraujate su jaunais kūrybingais žmonėmis. Kokie jie – pradedantys kūrėjai?
– Šiuo metu mokslo ir edukacijos situacija dvilypė. Atrodo, lyg visos priemonės, skirtos kūrybai, yra priimtinos ir pasiekiamos, atrodo, kad jaunimas gali kurti viską kokybiškai ir originaliai, tačiau šiuo metu svarbiausias yra Ponas Euras.
 
Jis valdo bet kurį studentą labiau nei asmeninė motyvacija, siekis ko nors naujo ir naudingo išmokti. Studentai tarsi apsikrėtę ištisu ligų paketu – selfiais, postais ir panašiai… Susidaro įspūdis, kad tai, ką teikia technologijos ir virtualioji erdvė, tampa gerokai svarbesni nei originalaus kūrybiškumo siekimas.
 
Manau, kad universitetuose turime parodyti svarbiausią kūrybiškumo kelią. Kelio paieškos vyksta studentą kreipiant savuoju pavyzdžiu. Jaunimui vis dar reikia ikonų, kuriomis galėtų sekti, gal net joms tarnauti. Studentams reikia VIP’ų ir mes juos kviečiame į paskaitas, taip leisdami prisiliesti prie sėkmės. Viso to rezultatas yra laimė ir motyvacija, kurios jie negali rasti feisbuko ir youtube internetinėse platformose.
 
Kūrybiškumas prasideda nuo noro! Studentų, kurie savanoriškai įsitrauktų į kūrybiškumo procesus, nėra labai daug. Smalsūs studentai jau yra retenybė. Ateinantys naujieji studentai, kurie gauna kūrybinio adrenalino dozę, labai greitai pradeda svajoti ir kurti kartu su savo dėstytojais.
 
– Kokie jūsų ateities kūrybiniai planai? Ką dar pamatysime Šiauliuose, o gal būt ir kituose Lietuvos miestuose?
– Manau, bus daug naujų projektų jau šiemet, atgaivinsime alternatyvios muzikos festivalį „RUMSHK“, gal net ir „Hippyland“, organizuosime kūrybines dirbtuves, leisime albumus, ieškosime kūrybingų žmonių, kurie jau dabar nori įstoti į svajotojų-realizatorių gretas…
 
Kaip niekad esame atviri tiek verslui, tiek idėjų turintiems žmonėms, kurie nori savo miestus daryti gražesnius.
 
Aš tikrai neužsidarysiu Šiauliuose. Jau dabar su „Gin’Gas“ ruošiamės muzikinėms kovoms. Spalio 10 d. kausimės su Arvydu Vilčinsku ir reikės jūsų visų palaikymo. Taip pat pasirodys naujas muzikinis klipas „Magė“, planuojame „International Jazz Day“. Vienu žodžiu, darbuojuosi ir tiek!
 
Tekstas publikuotas „Šiaulių naujienose“ ir snaujienos.lt

Galerija

Panašios naujienos

Tvarūs universitetai keičia žmonių elgseną
Tvarūs universitetai keičia žmonių elgseną
Tvarumas universitetuose dažnai siejamas su energiją taupančiais pastatais, saulės elektrinėmis ar išmaniosiomis technologijomis. Tačiau net ir pažangiausi technologiniai sprendimai nepasieks viso savo potencialo, jei kartu nesikeis žmonių kasdieniai įpročiai. Išjungta šviesa, atsakingas šildymo reguliavimas, sąmoningas energijos vartojimas ar tvaresni kasdieniai pasirinkimai – būtent nuo tokių sprendimų prasideda ilgalaikiai pokyčiai. „Kalbant apie tvarumą, vien naujų technologijų šiandien nebeužtenka – tikras pokytis prasideda nuo žmonių. Aš visada pabrėžiu, kad galima atnaujinti pastatus ir investuoti į brangiausią įrangą, bet jei nepasikeičia universiteto darbuotojų ir studentų elgsena, tvarumas ir toliau liks tik gražiu žodžiu strategijoje. Būtent žmonės kasdieniais sprendimais kuria institucijos kultūrą ir įpročius: išjungia šviesą, atsakingai reguliuoja šildymą, renkasi mažiau išteklius eikvojančius sprendimus. Todėl svarbu investuoti ne tik į infrastruktūrą, bet ir į žmones, jų laiką, dėmesį ir motyvaciją, nes būtent taip technologinis potencialas virsta realiu, ilgalaikiu poveikiu“, – sako VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto Finansų inžinerijos katedros profesorė Indrė Lapinskaitė. [caption id="attachment_123011" align="alignnone" width="2560"] Indrė Lapinskaitė[/caption] Būtent žmonių elgsenos pokyčiams skirtas tarptautinis „Erasmus+“ projektas „ABCinEnergy“ (Advanced Tools for Behavioural Change in Energy Consumption for Higher Education Stakeholders). Įgyvendindami projektą VILNIUS TECH Verslo vadybos bei Aplinkos inžinerijos fakultetų mokslininkai kartu su partneriais iš Italijos, Austrijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Serbijos ieško sprendimų, kaip paskatinti ilgalaikius energijos vartojimo elgsenos pokyčius aukštojo mokslo institucijose. Nuo nacionalinės politikos – iki kasdienių sprendimų universitete Vienu svarbiausių projekto pasiekimų tapo tarptautinis dokumentas „Sustainability Roadmap“, kurio rengimą koordinavo VILNIUS TECH atstovai. Jame analizuojama, kaip skirtingų Europos valstybių energetikos ir klimato politikos atsispindi universitetų veikloje, kokios priemonės taikomos energijos vartojimo stebėsenai ir kokios gerosios praktikos padeda skatinti tvaresnę bendruomenių elgseną. Dokumentas apjungė šešių šalių patirtį ir tapo metodologiniu pagrindu tolesniems projekto etapams. Jis padės partnerių universitetams kryptingiau planuoti energijos vartojimo pokyčius, taikyti bendrus vertinimo rodiklius ir kurti praktinius sprendimus, orientuotus į ilgalaikį poveikį. Pasak šio projekto VILNIUS TECH dalies vadovės prof. dr. I. Lapinskaitės, būtent tarptautinis bendradarbiavimas leidžia į tvarumo iššūkius pažvelgti plačiau – neapsiribojant vienos institucijos ar valstybės patirtimi. „Tarptautiniai projektai, tokie kaip „ABCinEnergy“, universitetams suteikia galimybę palyginti skirtingų šalių politikos ir praktikos patirtį bei sukurti bendrą metodologinį pagrindą tvaresniems pokyčiams. Pavyzdžiui, „Sustainability Roadmap“ dokumentas sujungė šešių valstybių energetikos ir klimato politikų analizę ir tapo atskaitos tašku planuojant pokyčius universitetuose bei taikant vienodus vertinimo rodiklius. Bendrų sprendimų Europos mastu paieška svarbi todėl, kad aukštasis mokslas veikia tarptautinėje erdvėje. Kai universitetų komandos keliauja vieni pas kitus, jos gali ne tik dalintis dokumentais, bet ir gyvai perduoti gerąją patirtį, matyti, kaip tvarumo idėjos veikia realiuose kontekstuose, ir parsivežti į savo institucijas tai, kas jau pasiteisino“, – teigia I. Lapinskaitė. Tarptautinis bendradarbiavimas – nuo dokumentų iki realių sprendimų Projekto rezultatai ir tolimesni darbai buvo aptarti 2025 m. spalio 28–29 d. Serbijos Novi Sado universitete vykusiame antrajame tarptautiniame „ABCinEnergy“ partnerių susitikime. Į jį susirinko projekto konsorciumo atstovai iš Italijos, Lietuvos, Austrijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Serbijos. Susitikimo metu partneriai įvertino pirmųjų projekto metų rezultatus, aptarė metodikos tobulinimą ir pasirengimą antrajam pilotavimo etapui. Daug dėmesio skirta universitetų bendruomenių įsitraukimui, motyvavimo priemonėms ir kuriamos „Habit Tracker“ platformos vystymui. Būtent praktinis sukurtų sprendimų išbandymas yra vienas svarbiausių tolesnių projekto žingsnių. Ar galima išmokti tvarių įpročių? Viena svarbiausių projekto dalių – „Habit Tracker“ platforma, skirta ne vienkartiniams veiksmams, o kasdienių energijos vartojimo įpročių pokyčiui. „Tokia platforma sukurta tam, kad padėtų keisti ne tik vienkartinius veiksmus, o kasdienius energijos vartojimo įpročius. Ji leidžia studentams ir darbuotojams stebėti savo elgesį, matyti, kokį poveikį turi mažos kasdienės korekcijos – išjungta šviesa, sumažintas šildymas, sąmoningesni pasirinkimai. Svarbiausia, kad ši priemonė būtų naudojama nuolat ir taptų natūralia universiteto gyvenimo dalimi, padedančia kurti atsakingesnę energijos vartojimo kultūrą bendruomenėje“, – apie platformos paskirtį pasakoja profesorė. [caption id="attachment_123013" align="alignnone" width="2048"] Indrė Lapinskaitė[/caption] Šiuo metu partnerių universitetuose vyksta antrasis platformos pilotavimo etapas. Studentai ir darbuotojai testuoja platformos funkcionalumus, teikia grįžtamąjį ryšį, o surinktos įžvalgos padeda toliau tobulinti kuriamą sprendimą. Siekiama, kad „Habit Tracker“ netaptų dar viena trumpalaike tvarumo iniciatyva. Projekto tikslas – padėti žmonėms suformuoti įpročius, kurie išliktų ir nustojus nuolat sekti savo elgesį. Universitetas – ne tik žinių, bet ir elgsenos formavimo vieta Kalbant apie tvarumą, universitetų vaidmuo neapsiriboja vien energijos vartojimo mažinimu savo infrastruktūroje. Aukštosios mokyklos kartu formuoja ateities specialistus, o kartu su jais – ir ateities organizacijų bei visuomenės kultūrą. „Universitetai kuriant tvaresnę visuomenę turi dvigubą vaidmenį – jie yra ir žinių, ir elgsenos formavimo centrai. Aš visada pabrėžiu ir savo vadovėlyje „Darnios vystymosi atskaitomybės. Įmonių darnios veiklos anatomija ir rezultatų vertinimas“ (2025) rašiau, kad „universitetai turi prisiimti svarbų vaidmenį ugdydami naująją specialistų kartą, kuri būtų pasirengusi aktyviai prisidėti prie darnaus vystymosi ir spręsti darnumo iššūkius verslo ir visuomenės kontekste“. Ugdydami studentus, universitetai ne tik perduoda teorines ir praktines tvarumo žinias, bet ir padeda susiformuoti įpročiams, kurie vėliau persikelia į platesnę visuomenę. Taip jie tampa ne tik švietimo, bet ir pokyčių varikliu, skatinančiu darnaus vystymosi idėjas ir praktiką“, – sako prof. dr. I. Lapinskaitė. „ABCinEnergy“ rezultatai pristatyti tarptautinei mokslo bendruomenei Projekto rezultatai pristatyti ir 16-ojoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Business and Management 2026“, vykusioje VILNIUS TECH 2026 m. gegužės 14 d. Konferencijos metu pristatytas jau įgyvendintas projekto WP2 rezultatas – „Roadmap“ dokumentas „From National Policies to Campus Action through a Collaborative Energy Roadmap“. Pranešime aptarta, kaip skirtingų Europos šalių nacionalinės energetikos ir klimato politikos atsispindi aukštojo mokslo institucijų veikloje, kokie energijos vartojimo stebėsenos rodikliai naudojami universitetuose ir kokie pagrindiniai iššūkiai bei gerosios praktikos identifikuoti projekto partnerių institucijose. Taip pat pristatytas bendras konsorciumo veiksmų planas, skirtas padėti universitetams kryptingiau planuoti ir įgyvendinti tvaraus energijos vartojimo sprendimus. Po pranešimo vyko diskusija su konferencijoje dalyvavusiais mokslininkais apie projekto veiklas, rezultatus ir jų praktinį pritaikymą aukštojo mokslo institucijose. Konferencijoje taip pat pristatytas šiuo metu vykstantis antrasis „Habit Tracker“ platformos pilotavimo etapas, kurio metu partnerių universitetų bendruomenės testuoja platformos funkcionalumus ir teikia įžvalgas tolimesniam jos tobulinimui. Sėkmė – kai tvarumas tampa įpročiu Galutinį projekto poveikį bus galima įvertinti ne vien pagal sukurtus dokumentus, metodikas ar technologinius sprendimus, bet pagal tai, ar jie padės žmonėms iš tiesų pakeisti savo elgesį. „Jei po penkerių metų reikėtų įvardyti vieną aiškų „ABCinEnergy“ projekto sėkmės ženklą, sakyčiau taip: norėčiau, kad kiekvienas, skaitantis šį straipsnį, būtų perėjęs visą „Habit Tracker“ kelią – nuo to momento, kai įsidiegia programėlę, sąmoningai seka savo energijos vartojimo įpročius ir mokosi juos keisti, iki momento, kai programėlė tampa foniniu įrankiu, o tvarūs sprendimai – natūralia kasdienybe. Tai reikštų, kad įrankis atliko savo darbą – padėjo suformuoti įpročius, kurie ir be nuolatinio sekimo išlieka tvarūs“, – teigia VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto Finansų inžinerijos katedros profesorė I. Lapinskaitė. „ABCinEnergy“ projektas primena, kad tvari ateitis kuriama ne vien investuojant į technologijas ar infrastruktūrą. Ne mažiau svarbu kurti aplinką, kuri padeda žmonėms keisti kasdienius įpročius ir priimti sąmoningesnius sprendimus. Universitetai šioje srityje gali tapti ne tik žinių, bet ir tvarios elgsenos pokyčių lyderiais. Išbandyti „Habit Tracker“ platformą galite čia. Daugiau apie „ABCinEnergy“ projektą skaitykite čia.
Plačiau
Ateities universitetas: dialogas tarp praeities ir dabarties
Ateities universitetas: dialogas tarp praeities ir dabarties
Kaip keičiasi universiteto vaidmuo, kai jį vertini iš dviejų skirtingų perspektyvų: buvusio studento, šiandien tapusio dėstytoju ir dabartinio studento, tik pradedančio savo akademinį kelią? Kaip universitetą mato žmogus, kelią jame pradėjęs kaip studentas, o šiandien pats dėstantis kitiems, ir kaip jį vertina studentas, dar tik žengiantis pirmuosius savarankiški gyvenimo žingsnius? VILNIUS TECH Elektronikos fakulteto atstovai – Elektroninių sistemų katedros prof. dr. Andrius Katkevičius ir elektronikos inžinerijos studentas Nojus Balčiūnas – dvi skirtingos kartos, iš naujo žvelgiančios į šiandienį universitetą ir jo ateitį. Elektronikos fakulteto Elektroninių sistemų katedros prof. dr. Andrius Katkevičius Kaip pasikeitė požiūris į universitetą nuo studijų laikų iki dabar, kai esate dėstytojas? Požiūris laikui bėgant pasikeitė reikšmingai. Kai Elektronikos fakultete studijavau elektronikos inžineriją, mačiau tik nedidelę universiteto veiklos dalį – daugiausia pedagoginį procesą. Universitetas tuomet asocijavosi su paskaitomis, laboratoriniais darbais, pratybomis ir egzaminais. Bakalauro studijų metu naiviai tikėjau, kad būsimam inžinieriaus darbui pakanka sėkmingai išlaikyti visus egzaminus. Praktika parodė, kad,norint tapti savo srities profesionalu, būtina papildomai ir kryptingai dirbti pasirinktoje elektronikos srityje, gilinti žinias savarankiškai ir nuolat tobulėti. Tik studijuodamas magistrantūroje pradėjau aiškiau suvokti, kad universitete vykdoma ir aktyvi mokslinė veikla. Šiandien, perėjęs visus studijų etapus ir sukaupęs pedagoginę bei mokslinę patirtį, universitetą matau kaip daugialypę instituciją, apimančią platų veiklų ir galimybių spektrą – nuo bakalauro studijų pirmakursių ugdymo iki mokslinių ir užsakomųjų projektų vykdymo su vietiniais bei tarptautiniais partneriais. Kaip keičiasi studentų karta ir jų santykis su mokymusi? Šiandieniai studentai labiau orientuoti į praktinę naudą ir greitą rezultatą, jie turi daug platesnę ir greitesnę prieigą prie informacijos, todėl vis rečiau apsiriboja vien medžiaga, pateikiama per paskaitas. Tačiau kartu jie susiduria su informacijos pertekliaus ir jos kokybės vertinimo iššūkiais, kai daugelį atsakymų galima gauti naudojantis dirbtiniu intelektu. Pastebimas didesnis poreikis mokytis praktiškai, suprasti žinių taikymą realiame kontekste ir matyti studijų naudą ateities profesinėje veikloje. Keičiasi ir studentų lūkesčiai dėstytojo atžvilgiu – vis labiau vertinamas dialogas, grįžtamasis ryšys bei aiškiai struktūruotas mokymosi procesas. Nors daliai studentų trūksta kantrybės ilgalaikiam, nuosekliam darbui, kartu jie yra atviresni naujoms technologijoms, skaitmeninėms priemonėms ir lankstesnėms mokymosi formoms. Tai skatina ir dėstytojus nuolat peržiūrėti bei atnaujinti mokymo metodus. Jei galėtumėte palyginti savo studijų laikų universitetą su dabartiniu – kas pasikeitė labiausiai? Vienas ryškiausių pokyčių – studijų ir mokslo aplinka. Prieš kelerius metus persikėlus į naujas erdves, buvo sukurta moderni, apgalvota infrastruktūra, aiškiai orientuota į studijų kokybę, mokslinių tyrimų vykdymą ir bendradarbiavimą. Ši aplinka ne tik pagerino technines galimybes, bet ir pakeitė akademinę kultūrą bei kasdienį darbą universitete. Iš esmės pasikeitė universiteto vaidmens suvokimas – iš institucijos, daugiausia orientuotos į studijų procesą, universitetas tapo daug aktyvesniu mokslo, inovacijų ir projektinės veiklos centru. Šiandien universitetas sudaro sąlygas studentams įsitraukti į mokslinius, taikomuosius bei tarptautinius projektus, o tai anksčiau buvo mažiau matoma ar prieinama. Dar vienas svarbus pokytis – mokymosi priemonių ir technologijų pažanga, susijusi su skaitmenizacija ir dirbtinio intelekto taikymu. Šiandien studentai turi prieigą prie pažangių skaitmeninių mokymosi platformų, virtualių laboratorijų, simuliavimo įrankių ir dirbtinio intelekto pagrindu veikiančių pagalbinių sistemų, kurios gali padėti analizuoti, modeliuoti ir gilinti žinias. Tai iš esmės keičia mokymosi procesą – nuo pasyvaus informacijos įsisavinimo pereinama prie aktyvaus, savarankiško ir individualizuoto mokymosi. Ką šiandien universitetas turėtų daryti kitaip, kad geriau paruoštų studentus ateičiai? Universitetas turėtų dar labiau stiprinti studijų ir realios praktikos ryšį, kad studentai aiškiau suprastų, kaip įgytos žinios bus taikomos profesinėje veikloje. Tai apima glaudesnį bendradarbiavimą su verslu ir moksliniais partneriais, projektinį mokymąsi, kuo ankstesnį studentų įtraukimą į taikomuosius ir mokslinius projektus. Svarbu ugdyti ne tik dalykines kompetencijas, bet ir bendruosius gebėjimus – kritinį mąstymą, savarankiškumą, atsakomybę už mokymosi procesą ir gebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančių technologijų. Universitetas turėtų skatinti studentus mokytis visą gyvenimą, eksperimentuoti, klysti ir mokytis iš patirties, kartu suteikdamas tam tinkamą akademinę aplinką.   Elektronikos fakulteto elektronikos inžinerijos 3 kurso studentas Nojus Balčiūnas Kaip apibūdintumėte universitetą ir studijų reikšmę? Universitetas man visų pirma yra bendruomenė. VILNIUS TECH bendruomenės nariai – labai šilti ir palaikantys žmonės, nuolat raginantys prisijungti prie įvairių universitete ir už jo ribų organizuojamų veiklų. Studijos VILNIUS TECH – itin reikšmingas gyvenimo etapas. Aš  galiu įgyti ne tik akademinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių, formuoti savo kritinį mąstymą, savarankiškumą ir atsakomybę. Žinoma, tai ir savotiškas perėjimas į suaugusio žmogaus gyvenimą, tačiau dar svarbiau – augimo, tobulėjimo irsavęs pažinimo etapas. Manau, kad tai – vienas svarbiausių gyvenimo laikotarpių. Kokių lūkesčių turite universitetui dabar ir ar jie skiriasi nuo to, ką įsivaizdavote prieš studijas? Pradėjęs studijuoti universitete, per paskaitas tikėjausi įgyti daugiau praktikos, tačiau netrukus supratau, kad jos sukaupti turiu gerokai daugiau galimybių. Universitetas siūlo įvairias papildomas veiklas, programas ir praktikas, prie kurių galima prisijungti norint gilinti žinias ir labiau įsitraukti į praktinę veiklą. Būtent šios galimybės ir yra vienas didžiausių universiteto pranašumų – jis suteikia erdvę augti, tobulėti ir patiems formuoti savo studijų kelią. Kokios studijų metu įgyjamos patirtys ar įgūdžiai yra vertingiausi? Manau, svarbiausi įgyti įgūdžiai – vadinamieji minkštieji įgūdžiai (angl. soft skills): aktyvumas, gebėjimas pristatyti savo darbus ir idėjas, prisitaikyti naujoje aplinkoje bei greitai reaguoti į besikeičiančias situacijas. Kaip įsivaizduojate ateities universitetą – kas jame turėtų būti kitaip nei dabar? Sunku įsivaizduoti ateities universitetą kitokį, nei jis yra dabar. Žinoma, laboratorijos ir jose esanti įranga laikui bėgant taps dar modernesnės, tačiau jau šiandien matyti, kad VILNIUS TECH nuolat jas atnaujina, plečia ir diegia naujausias technologijas. Tačiau manau, kad ateityje laboratorijos taps dar atviresnės, suteikiančios studentams daugiau galimybių laisvu nuo studijų metu savarankiškai dirbti prie projektų ir įgyvendinti savo idėjas. Kas šiandien labiausiai motyvuoja studijuoti ir tobulėti? Labiausiai mane motyvuoja meilė elektronikai ir noras suprasti tai, ko dar nesuprantu. O tokių dalykų dar tikrai labai daug.
Plačiau