Ateities universitetas: dialogas tarp praeities ir dabarties

Liepos 27, 2026

Kaip keičiasi universiteto vaidmuo, kai jį vertini iš dviejų skirtingų perspektyvų: buvusio studento, šiandien tapusio dėstytoju ir dabartinio studento, tik pradedančio savo akademinį kelią? Kaip universitetą mato žmogus, kelią jame pradėjęs kaip studentas, o šiandien pats dėstantis kitiems, ir kaip jį vertina studentas, dar tik žengiantis pirmuosius savarankiški gyvenimo žingsnius?

VILNIUS TECH Elektronikos fakulteto atstovai – Elektroninių sistemų katedros prof. dr. Andrius Katkevičius ir elektronikos inžinerijos studentas Nojus Balčiūnas – dvi skirtingos kartos, iš naujo žvelgiančios į šiandienį universitetą ir jo ateitį.

Elektronikos fakulteto Elektroninių sistemų katedros prof. dr. Andrius Katkevičius

  • Kaip pasikeitė požiūris į universitetą nuo studijų laikų iki dabar, kai esate dėstytojas?

Požiūris laikui bėgant pasikeitė reikšmingai. Kai Elektronikos fakultete studijavau elektronikos inžineriją, mačiau tik nedidelę universiteto veiklos dalį – daugiausia pedagoginį procesą. Universitetas tuomet asocijavosi su paskaitomis, laboratoriniais darbais, pratybomis ir egzaminais. Bakalauro studijų metu naiviai tikėjau, kad būsimam inžinieriaus darbui pakanka sėkmingai išlaikyti visus egzaminus. Praktika parodė, kad,norint tapti savo srities profesionalu, būtina papildomai ir kryptingai dirbti pasirinktoje elektronikos srityje, gilinti žinias savarankiškai ir nuolat tobulėti. Tik studijuodamas magistrantūroje pradėjau aiškiau suvokti, kad universitete vykdoma ir aktyvi mokslinė veikla.

Šiandien, perėjęs visus studijų etapus ir sukaupęs pedagoginę bei mokslinę patirtį, universitetą matau kaip daugialypę instituciją, apimančią platų veiklų ir galimybių spektrą – nuo bakalauro studijų pirmakursių ugdymo iki mokslinių ir užsakomųjų projektų vykdymo su vietiniais bei tarptautiniais partneriais.

  • Kaip keičiasi studentų karta ir jų santykis su mokymusi?

Šiandieniai studentai labiau orientuoti į praktinę naudą ir greitą rezultatą, jie turi daug platesnę ir greitesnę prieigą prie informacijos, todėl vis rečiau apsiriboja vien medžiaga, pateikiama per paskaitas. Tačiau kartu jie susiduria su informacijos pertekliaus ir jos kokybės vertinimo iššūkiais, kai daugelį atsakymų galima gauti naudojantis dirbtiniu intelektu. Pastebimas didesnis poreikis mokytis praktiškai, suprasti žinių taikymą realiame kontekste ir matyti studijų naudą ateities profesinėje veikloje. Keičiasi ir studentų lūkesčiai dėstytojo atžvilgiu – vis labiau vertinamas dialogas, grįžtamasis ryšys bei aiškiai struktūruotas mokymosi procesas. Nors daliai studentų trūksta kantrybės ilgalaikiam, nuosekliam darbui, kartu jie yra atviresni naujoms technologijoms, skaitmeninėms priemonėms ir lankstesnėms mokymosi formoms. Tai skatina ir dėstytojus nuolat peržiūrėti bei atnaujinti mokymo metodus.

  • Jei galėtumėte palyginti savo studijų laikų universitetą su dabartiniu – kas pasikeitė labiausiai?

Vienas ryškiausių pokyčių – studijų ir mokslo aplinka. Prieš kelerius metus persikėlus į naujas erdves, buvo sukurta moderni, apgalvota infrastruktūra, aiškiai orientuota į studijų kokybę, mokslinių tyrimų vykdymą ir bendradarbiavimą. Ši aplinka ne tik pagerino technines galimybes, bet ir pakeitė akademinę kultūrą bei kasdienį darbą universitete. Iš esmės pasikeitė universiteto vaidmens suvokimas – iš institucijos, daugiausia orientuotos į studijų procesą, universitetas tapo daug aktyvesniu mokslo, inovacijų ir projektinės veiklos centru. Šiandien universitetas sudaro sąlygas studentams įsitraukti į mokslinius, taikomuosius bei tarptautinius projektus, o tai anksčiau buvo mažiau matoma ar prieinama.

Dar vienas svarbus pokytis – mokymosi priemonių ir technologijų pažanga, susijusi su skaitmenizacija ir dirbtinio intelekto taikymu. Šiandien studentai turi prieigą prie pažangių skaitmeninių mokymosi platformų, virtualių laboratorijų, simuliavimo įrankių ir dirbtinio intelekto pagrindu veikiančių pagalbinių sistemų, kurios gali padėti analizuoti, modeliuoti ir gilinti žinias. Tai iš esmės keičia mokymosi procesą – nuo pasyvaus informacijos įsisavinimo pereinama prie aktyvaus, savarankiško ir individualizuoto mokymosi.

  • Ką šiandien universitetas turėtų daryti kitaip, kad geriau paruoštų studentus ateičiai?

Universitetas turėtų dar labiau stiprinti studijų ir realios praktikos ryšį, kad studentai aiškiau suprastų, kaip įgytos žinios bus taikomos profesinėje veikloje. Tai apima glaudesnį bendradarbiavimą su verslu ir moksliniais partneriais, projektinį mokymąsi, kuo ankstesnį studentų įtraukimą į taikomuosius ir mokslinius projektus.

Svarbu ugdyti ne tik dalykines kompetencijas, bet ir bendruosius gebėjimus – kritinį mąstymą, savarankiškumą, atsakomybę už mokymosi procesą ir gebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančių technologijų. Universitetas turėtų skatinti studentus mokytis visą gyvenimą, eksperimentuoti, klysti ir mokytis iš patirties, kartu suteikdamas tam tinkamą akademinę aplinką.

 

Elektronikos fakulteto elektronikos inžinerijos 3 kurso studentas Nojus Balčiūnas

  • Kaip apibūdintumėte universitetą ir studijų reikšmę?

Universitetas man visų pirma yra bendruomenė. VILNIUS TECH bendruomenės nariai – labai šilti ir palaikantys žmonės, nuolat raginantys prisijungti prie įvairių universitete ir už jo ribų organizuojamų veiklų.

Studijos VILNIUS TECH – itin reikšmingas gyvenimo etapas. Aš  galiu įgyti ne tik akademinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių, formuoti savo kritinį mąstymą, savarankiškumą ir atsakomybę. Žinoma, tai ir savotiškas perėjimas į suaugusio žmogaus gyvenimą, tačiau dar svarbiau – augimo, tobulėjimo irsavęs pažinimo etapas. Manau, kad tai – vienas svarbiausių gyvenimo laikotarpių.

  • Kokių lūkesčių turite universitetui dabar ir ar jie skiriasi nuo to, ką įsivaizdavote prieš studijas?

Pradėjęs studijuoti universitete, per paskaitas tikėjausi įgyti daugiau praktikos, tačiau netrukus supratau, kad jos sukaupti turiu gerokai daugiau galimybių. Universitetas siūlo įvairias papildomas veiklas, programas ir praktikas, prie kurių galima prisijungti norint gilinti žinias ir labiau įsitraukti į praktinę veiklą. Būtent šios galimybės ir yra vienas didžiausių universiteto pranašumų – jis suteikia erdvę augti, tobulėti ir patiems formuoti savo studijų kelią.

  • Kokios studijų metu įgyjamos patirtys ar įgūdžiai yra vertingiausi?

Manau, svarbiausi įgyti įgūdžiai – vadinamieji minkštieji įgūdžiai (angl. soft skills): aktyvumas, gebėjimas pristatyti savo darbus ir idėjas, prisitaikyti naujoje aplinkoje bei greitai reaguoti į besikeičiančias situacijas.

  • Kaip įsivaizduojate ateities universitetą – kas jame turėtų būti kitaip nei dabar?

Sunku įsivaizduoti ateities universitetą kitokį, nei jis yra dabar. Žinoma, laboratorijos ir jose esanti įranga laikui bėgant taps dar modernesnės, tačiau jau šiandien matyti, kad VILNIUS TECH nuolat jas atnaujina, plečia ir diegia naujausias technologijas.

Tačiau manau, kad ateityje laboratorijos taps dar atviresnės, suteikiančios studentams daugiau galimybių laisvu nuo studijų metu savarankiškai dirbti prie projektų ir įgyvendinti savo idėjas.

  • Kas šiandien labiausiai motyvuoja studijuoti ir tobulėti?

Labiausiai mane motyvuoja meilė elektronikai ir noras suprasti tai, ko dar nesuprantu. O tokių dalykų dar tikrai labai daug.

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau