Interviu su vienu iš 22-ojo Architektūros fondo ciklo kuratoriumi DOLF BROEKHUIZEN

Sausio 12, 2018

DOLF BROEKHUIZEN – architektūros istorikas, olandiškojo avangardo istorijos žinovas ir edukacijai skirtos architektūros Nyderlanduose ekspertas, paskutinįjį dešimtmetį aktyviai tiria ugdymui skirtos architektūros pokyčius ir transformacijas, analizuoja kaitos priežastis ir perspektyvas. Dirba kviestiniu tyrėju Delft’o TU, rengia publikacijas, organizuoja parodas ir dalyvauja kituose projektuose. Jis jau ketvirtus metus iš eilės yra vienas VGTU Architektūros fakulteto organizuotų studentiškų kūrybinių dirbtuvių kuratorių. Jis taip pat, ir 15-ojo Architektūros fondo ciklo „Švietimo architektūra“ vienas iš kuratorių.

Jau tris metus iš eilės kuravote kūrybines dirbtuves VGTU Architektūros fakultete drauge su fakulteto dėstytojais. Jūs lankėtės ikimokyklinio, pradinio, pagrindinio ugdymo mokyklose ir gimnazijose, todėl, manau, susidarėte ganėtinai išsamų vaizdą apie Lietuvos mokyklų edukacines erdves ir švietimo sistemą apskritai. Kaip vertintumėte esamą lietuvišką situaciją?
D: Mokyklose, kuriose lankiausi Vilniuje, Kaune, Ukmergėje, pastebėjau, kad jos yra pakankamai aprūpintos reikalinga įranga bei priemonėmis ir tenkina pagrindinius švietimo poreikius. Taigi sistema funkcionuoja, o visi vaikai turi galimybę eiti į mokyklą. Daugiausia mokyklų yra suprojektuotos tradicine maniera: su klasėmis palei koridorių. Neteko pastebėti, kad investicijos į mokyklų pastatus būtų naudojamos jų pritaikymui naujiems švietimo metodams (steigti daugiau individualaus mokymosi vietų, organizuoti mokymąsi kuriant klasių grupes/klasterius). Nacionalinis ugdymo metodų atnaujinimo planas politiniu lygmeniu parengtas ir patvirtintas, tačiau šis siekis vis dar nėra įvykdytas. Pagrindinė priežastis dėl kurios investuojama į mokyklos pastatą yra jo fizinės būklės pagerinimas ir mokyklos techninės bazės tobulinimas.  Kadangi mokyklos dar nėra pasirengusios vykdyti naujų švietimo iššūkių, vaiko mokymosi efektyvumo rodikliai nėra optimalūs.

Galbūt yra bendrų, edukacinės architektūros problemų, kurias įžvelgėte ir lietuviškose, ir olandiškose mokyklose? Kaip galėtų ši situacija kisti?
D: Abiejose šalyse prioritetai panašūs – daugiau individualių mokymosi erdvių, glaudesnio ryšio su bendruomene, didesnės popamokinės veiklos integracijos į švietimą. Tačiau siekiant mokyklos pastatą pritaikyti naujiems ugdymo poreikiams sudėtinga rasti papildomą finansavimą tiek Lietuvoje, tiek ir Nyderlanduose. (). Nyderlandų mokyklų tarybos individualiai bando rasti galimus finansavimo būdus. Visgi, čia mokyklos turi galimybę pinigus, skirtus techninės bazės tobulinimui, panaudoti ir architektūrinės erdvės kokybės gerinimui.
Kita problema – kaip Lietuvoje, taip ir Nyderlanduose – yra mokyklų mažėjimas. Kai kuriose užmiesčių mokyklose nėra pakankamai vaikų, kad mokykla tinkamai funkcionuotų, todėl  pastatas lieka tuščias ir apleistas.

Architektūros [pokalbių] fondo 22-asis ciklas akcentuoja bendruomenių reikšmę. Kaip manote, kiek mokyklos bendruomenės komponentas svarbus ir turi įtakos gerinant mokyklų erdves ir aplinką?
D: Jei mokykla gali turėti tam tikrų ryšių su bendruomene, tuomet atsiranda galimybė abipusiam tobulėjimui. Jei mokykla ir bendruomenė gali bendrai naudotis erdvėmis ar įranga, jie gali kartu ir finansuoti jų išlaikymą. Šis bendras turto panaudojimas bendruomenei suteikia specifinę galimybę. Pavyzdžiui turėti biblioteką kaime ar keliose kaimynijose; kambariu su kompiuterine įranga dieną gali naudotis vaikai, o vyresni žmonės – vakare. Arba susirinkimų erdve gali naudotis mokytojai pietų metu, o popiet – bendruomenė socializacijai. Tie patys ištekliai sudarytų sąlygas tobulėti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Bendruomenės gyvenimas gali būti turtingesnis, labiau susietas, o esamas stiprus socialinis tinklas taip pat turėtų geras prielaidas ateities problemoms spręsti.
Didėjantis supratimas apie bendruomenines mokyklas, lemtų ir mokyklos pastato pokyčius. Kai kuriais atvejais tai reiškia, kad mokyklos pastato architektūra virstų iš monofunkcinės į daugiafunkcinę.

Galbūt turite savo viziją, kokiomis priemonėmis į projektavimo procesą reikėtų įtraukti visą mokyklos bendruomenę, ne tik vaikus ir mokytojus, bet ir mokinių tėvus, mokyklos administraciją, taip, kad kiekvieno jų nuomonė būtų išgirsta architekto ir kaip architektas turėtų tvarkytis su turima informacija, ją interpretuoti ir perkelti į realią situaciją?
D: Projektavimo proceso pradžioje gali vykti diskusijos ir kūrybinės dirbtuvės su naudotojų bendruomene. Šiam tikslui pasiekti yra naudojami keli kūrybinių dirbtuvių modeliai. Proceso metu vartotojai gali patirti ir suvokti, kad jie yra susiję, o iš dalies ir atsakingi už daromus sprendimus. Be to, dalyvaudami, jie taip pat vis labiau supranta, kad neįmanoma įgyvendinti visų skirtingų nuomonių. Galima turėti vieną mokytoją, kuris grupėje atstovautų mokyklos mokytojų bendruomenę ir šis mokytojų komandos atstovas prižiūrėtų projektavimo procesą (bendrautų su architektu, savivaldybe, projekto vystytojais). Svarbu visam kolektyvui pateikti informaciją apie projektavimo eigą. Bendruomenė turi būti įtraukta į bendravimą su projektui vadovaujančia komanda.

Mokykla keičiasi, keičiasi mokymo metodai, priemonės ir sistema. Ją dažnai keičia daugelis įvairiausių aplinkybių. Ar architektūrinė erdvė gali sudaryti prielaidas švietimo sistemos pokyčiams, mokymosi metodams?
D: Architektūrinė erdvė gali suteikti vartotojams galimybes. Dažnai yra naudinga kurti konkretų sprendimą, tačiau jis neturi būti pernelyg specifiškas. Mokykla turi turėti ir bendrų savybių. Kadangi mokykla turi atitikti bendrus dienos poreikius, ji taip pat turi išlaikyti potencialą atitikti ir dar nežinomus ateities poreikius. Taigi, geriausias sprendimas – siekti dermės tarp bendrumų ir specifiškumų.

Artimiausia 22-ojo Architektūros fondo ciklo „Švietimo architektūra: bendruomenės ir inovacijos“ paskaita – istoriko ir architektūros kritiko iš Ciuricho (Šveicarija) Daniel Kurtz „Naujos švietimo koncepcijos ir mokyklos pastatas“ SAUSIO 19 d. Kviečiame dalyvauti!


Kitos ciklo paskaitos:
• Sausio 25 d. (ketvirtadienį) architektūros tyrėjos Cecilie Andersson paskaita „Būsto pasirinkimas arba kaip derėtis dėl galimybių“.
• Vasario 1 d. (ketvirtadienį) edukalogijos istorikės Catherine Burke paskaita „Vieta leidžianti džiaugtis mažais dalykais ir demokratišku gyvenimu“
• Vasario 8 d. (ketvirtadienį) – Architektūros [aktualijų] fondo „Spalvų itaka mokymosi aplinkai“ artima 22-ajam pokalbių ciklui, kurią skaitys Nathalie Denizot.

Ciklo kuratoriai: Liutauras Nekrošius, Edita Riaubienė, Dolf Broekhuizen
Iliustracija: Aurimas Gaižauskas
Pokalbiai rengiami bendradarbiaujant su VGTU Architektūros fakultetu.
Paskaitos vyks Nacionalinėje dailės galerijoje, adresas Konstitucijos pr. 22, Vilnius
Renginių pradžia 20 val. Paskaitos vyks anglų kalba.
Renginiai nemokami.
 

Galerija

Panašios naujienos

Turinį generuojančio dirbtinio intelekto amžiuje, kas yra tikrasis darbo autorius?
Turinį generuojančio dirbtinio intelekto amžiuje, kas yra tikrasis darbo autorius?
Pažvelkite į šiuos paveikslėlius. Kuris jums atrodo gražiausias? Geriau techniškai atliktas? Kurie sukurti žmogaus, o kurie – dirbtinio intelekto (DI)? Paspauskite ant paveikslėlio, kad pamatytumėte jį visu dydžiu. O kaip keistųsi jūsų vertinimas paaiškėjus, kad juos visus sukūrė DI? Gyvename tokiu metu, kai dirbtinis intelektas (DI) vis sparčiau persikelia ir į beveik jau visas erdves – nuo socialinių tinklų kampanijų iki reklamų, plakatų ir informacinių vizualų. Visai tikėtina, kad netrukus didelė dalis matomų vaizdų bus pažymėti užrašu „Sukurta pasitelkiant DI“. Tačiau ar žinojimas, kas sukūrė vaizdą, keičia mūsų požiūrį į jį? VILNIUS TECH Pramogų prodiusavimo studijų programos absolventės Lauros Dutkutės bakalauro darbo tyrimas „Vartotojų dalyvavimas vizualinėje komunikacijoje skaitmeninės erdvės sąlygomis: žmogaus ir dirbtinio intelekto sąveikos“ atskleidė, kad, vertindama vizualinį turinį, auditorija atsižvelgia ne tik į jo estetiką ar kokybę, bet ir į tai, kaip ir kas jį sukūrė. Vis dėlto, nors DI vis dažniau tampa kūrybos proceso dalimi, žmogaus vaidmuo jame išlieka esminis. Galutinis sprendimas – žmogaus Tyrimą atlikusi L. Dutkutė pažymi, kad DI visuomenėje neretai pristatomas kaip kūrėjo konkurentas. Tačiau tyrimo rezultatai rodo kiek kitokią realybę – auditorija DI pirmiausia mato kaip įrankį, esantį šalia žmogaus. Dar daugiau – informacija apie DI naudojimą gali pakeisti tai, kaip žmogus vertina patį kūrinį. „Tai reiškia, kad DI naudojimo etiketė nėra visiškai neutrali. Jei auditorija DI sieja su neigiamomis asociacijomis, toks vertinimas gali persikelti ir į kūrinį, net jeigu DI indėlis buvo nedidelis“, – paaiškina absolventė. Vienas svarbiausių tyrimo rezultatų – DI nepanaikina žmogaus kaip kūrėjo vaidmens. Jis gali atlikti tam tikrą kūrybos proceso dalį, padėti generuoti idėjas, kurti skirtingus vizualinius variantus ar personalizuoti turinį, tačiau galutinius sprendimus vis tiek turi priimti žmogus. Todėl kūrybos procesas, pasak L. Dutkutės, tampa ne mažiau žmogiškas, o tam tikra prasme – labiau bendradarbiavimo procesas. DI gali pasiūlyti daugybę variantų, tačiau žmogui tenka pasirinkti, įvertinti, koreguoti ir išlaikyti kūrybinę kryptį. Šioje vietoje ypač svarbios tampa paties kūrėjo kompetencijos. Specialistų atsakymai tyrime parodė, kad rezultatą stipriai lemia ne vien pasirinktas DI modelis ar įrankis, bet ir tai, kaip gerai žmogus moka juo naudotis. Kaip prierašas „Sukurta DI“ keičia vertinimą ir autorystę? DI vis labiau įsiliejant į kūrybos procesą, keičiasi ir vartotojo santykis su turiniu. Vartotojui svarbu, kas yra turinio autorius, kaip jis pateikiamas, iš kur jis atsirado ir ar juo galima pasitikėti. „Atsiradus DI, vartotojai labiau pradėjo vertinti, ne tik mėgautis turiniu. Kita vertus, žmonės ne visada gali patys atpažinti, kad vizualinis turinys buvo sukurtas naudojant DI. Sužinoję apie jo kilmę, jie gali pakeisti savo vertinimą. Todėl svarbu ne tik gebėjimas atpažinti DI sukurtą turinį, bet ir apskritai didesnis visuomenės DI raštingumas“, – sako L. Dutkutė. DI įsitraukimas į kūrybą neišvengiamai kelia klausimą, ką šiandien apskritai vadiname autoryste. Jei vieną kūrinio dalį sukuria žmogus, o kitą sugeneruoja DI, kieno tai kūrinys? „DI nėra kūrėjo pakeitimas, jis tik dar vienas kūrybos įrankis – kaip Canva, Google ar Photoshop.Galimybės dėl jo dar labiau išsiplėtė, bet kartu žmogui tenka dar didesnė atsakomybė už tai, ką jis su tuo įrankiu sukuria ir kaip tą kūrinį pristato auditorijai. Galiausiai už galutinį rezultatą atsakingas lieka pats žmogus“, – teigia ji. Todėl, pasak pašnekovės, svarbu skaidriai komunikuoti apie DI indėlį. Kūrėjams gali tekti prisitaikyti Visa tai keičia ir vizualinės komunikacijos specialistų darbo pobūdį. Ateityje vis svarbesni taps ne tie, kurie tiesiog moka naudotis vienu ar kitu DI įrankiu, o tie, kurie supranta, kada jį pasitelkti, ką jam patikėti ir kaip kritiškai įvertinti gautą rezultatą. „Specialistams reikės ne tiek konkuruoti su DI, kiek išmokti jį tinkamai integruoti į savo darbą. Atsiras daugiau poreikio žmonėms, kurie geba pasirinkti tinkamą DI įrankį, suformuluoti užduotį, įvertinti rezultatą ir išlaikyti kūrybinę kryptį. Tad DI geriausia vertinti ne kaip priemonę, kuri perims visą kūrybos procesą, o kaip pagalbininką, galintį praplėsti žmogaus galimybes“, – sako Laura.
Plačiau
Grupė „Sakai“ pristato naują vaizdo klipą, sukurtą „LinkMenų fabrike“
Grupė „Sakai“ pristato naują vaizdo klipą, sukurtą „LinkMenų fabrike“
2026 metų lapkričio 7-ą pasirodė naujas grupės „Sakai“ singlas „dulksna“, o su juo ir pirmasis grupės vaizdo klipas, kurtas bendradarbiaujant su Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Kūrybiškumo ir inovacijų centru „LinkMenų fabrikas“. Vaizdo klipe vyrauja sapniška atmosfera, gamtos motyvai bei subtili įtampa. Grupės „Sakai“ bei VILNIUS TECH „LinkMenų fabriko“ pažintis įvyko muzikos klubo „Tamsta“ organizuojamame jaunų grupių konkurse „Garažas’25“. Jame grupė „Sakai“ laimėjo kūrybiškiausios grupės apdovanojimą ir specialų VILNIUS TECH „LinkMenų fabriko“ prizą – muzikinio klipo sukūrimą. [caption id="attachment_135708" align="alignnone" width="2560"] Grupė „Sakai“[/caption] Vienas iš „Garažas’25“ konkurso komisijos narių, vaizdo klipo režisierius Ričardas Matačius, prisimena: „Pirmiausia rinkomės ne kūrinį, o atlikėjus. Man asmeniškai „Sakai“ paliko kažkokį nenusakomą pojūtį. Muzikinis klipas atėjo vėliau, kai merginos pasirinko kūrinį, kurį nori įrašinėti studijoje“, – pasakoja režisierius. Pasirinkus „dulksną“, vaizdo klipo idėja, anot režisieriaus R. Matačiaus, pradėjo formuotis intuityviai – per sapnus ir vizijas. Pati dulksna režisieriui asocijuojasi su ramybe, gaiva, šalčiu ir drėgme, tačiau už šio, iš pirmo žvilgsnio, ramaus vaizdo slypi ir kita emocinė pusė. „Visada galvojau, kad tai, ką matome kaip magišką ar mistišką vaizdą, neretai gali būti daug skausmingiau. Tas neapibrėžtumas atsiranda per ramybę, statiką, bet galiausiai tampa kažkuo artimu ir skausmingu“, – apie klipo idėją pasakoja režisierius. Pasak grupės „Sakai“, dulksna šiame kontekste gaubia prisiminimus, kurie traukia, norisi į juos grįžti ir juose likti. Dulksna neša meilę, ramybę, tačiau taip pat gali ir sužeisti. [caption id="attachment_135709" align="alignnone" width="2560"] Grupė „Sakai“[/caption] Vaizdo klipas „dulksna“ filmuotas VILNIUS TECH „LinkMenų fabrike“ įsikūrusioje studijoje „Faux Real Studio“. Joje naudojama virtualios produkcijos technologija: aplinka filmuojama ne gamtoje, o kuriama skaitmeniniu būdu ir rodoma dideliuose LED ekranuose. „Ši technologija leidžia formuoti vizualus, kurie realybėje net neįmanomi ar labai sudėtingi. Čia nesibaigia ankstyvas rytas, stiprus vėjas, vakaro rūkas, miško dulksna ar kas tik telpa jūsų vaizduotėje“, – sako režisierius R. Matačius. Pačioms grupės narėms filmavimo procesas taip pat tapo neįprasta patirtimi. „Tikriausiai visa aplinka, kuri mus supo kūrybinio proceso metu, priminė sapną – simuliuojami vaizdai ekranuose, šaltas baseinas, kameros, dūmų blausa. Kartu didelį įspūdį paliko ir tai, kiek daug žmonių prisidėjo prie šio projekto, kaip noriai jie įsitraukė į kūrybinį procesą ir kaip organizuotai veikė visa komanda. Toks profesionalumas mums, kaip grupei, yra reikšmingas. Džiaugiamės, kad būtent mūsų naujai sukurtas kūrinys „dulksna“ tapo šio proceso jungiamuoju audiniu“, – pasakoja grupės „Sakai“ atlikėjos. Režisierius R. Matačius pripažįsta, kad jo vizijas kartais sudėtinga paaiškinti žodžiais, todėl filmavimo aikštelėje ypač svarbus tapo atlikėjų pasitikėjimas. [caption id="attachment_135710" align="alignnone" width="2560"] Grupė „Sakai“[/caption] „Filmavimo aikštelėje tiesiog atvirai visiems pasakiau: „Kas nebuvote mano sapne, tiesiog klausykitės ir tikėkit.“ Man visada sunku suformuluoti savo vizijas, todėl kartais paprasčiau tiesiog prašyti pasitikėjimo. Labai džiugino, kad atlikėjos juo pasitikėjo, nes filmavimas tikrai nebuvo iš lengvųjų“, – prisimena jis. Kalbėdamas apie tai, kokią patirtį norėtų sukurti žiūrovui, režisierius pabrėžia: „Mėgstu, kai žiūrovas jaučiasi nejaukiai, bet iš gerosios pusės. Kai jis pasineria į atmosferą ir tą laiką, kurį rodau, o jau jame pajaučia drėgmę, ramybę ir šiurpą“, – teigia jis. Grupei „Sakai“ šis klipas taip pat ypatingas, nes tai pirmasis jų vaizdo klipas. „Esame dėkingos, jog turėjome galimybę kurti kartu su VILNIUS TECH „LinkMenų fabriko“ komanda. Taip pat norime pasidžiaugti, jog pirmą kartą mūsų daina įgavo ir vizualinį naratyvą“, – teigia atlikėjos. Singlo „dulksna“ galima klausytis čia, o muzikinį vaizdo klipą peržiūrėti čia. Režisierius – Ričardas Matačius. Operatorius – Džiugas Šėma. Virtualios produkcijos gamybos vadovė – Aušra Sviderskienė. Dainos įrašymas, suvedimas – Mantas Tamulionis. Garso galutinis apdorojimas (masteringas) – Tom Waltz. Montažo režisierius – Ričardas Matačius. Virtualios produkcijos inžinierius – Leonardas Žilinskas. Unreal engine dizainerė – Aušra Sviderskienė. Virtualios produkcijos asistentas – Ignas Jonkus. Apšvietėjas– Simas Burinskas. Fonogramos operatorė – Aurelija Navickaitė. Pirmoji operatoriaus asistentė – Violeta Liegytė. Prodiuserio asistentė – Gabija Tūbelytė Žarkich. Filmavimo technikos asistentas – Vladimir Polamarcuk. Grimerė – Olga Grumovskaja. Muzikinis vaizdo klipas sukurtas VILNIUS TECH virtualios produkcijos studijoje „Faux Real Studio“. „Sakai“ – seserų Elzės ir Ievos Raubyčių alternatyviosios muzikos duetas. Grupė pelnė apdovanojimų jaunų grupių konkursuose „Music Incubator NOVUS“ ir „Garažas“, koncertavo daugelyje Lietuvos scenų bei festivalių. 2025 m. pasirodė debiutinis grupės albumas „Sakai“. Albumo klausykitės čia. Grupę galite sekti: Instagram, Spotify, Bandcamp, Facebook.
Plačiau