DOLF BROEKHUIZEN – architektūros istorikas, olandiškojo avangardo istorijos žinovas ir edukacijai skirtos architektūros Nyderlanduose ekspertas, paskutinįjį dešimtmetį aktyviai tiria ugdymui skirtos architektūros pokyčius ir transformacijas, analizuoja kaitos priežastis ir perspektyvas. Dirba kviestiniu tyrėju Delft’o TU, rengia publikacijas, organizuoja parodas ir dalyvauja kituose projektuose. Jis jau ketvirtus metus iš eilės yra vienas VGTU Architektūros fakulteto organizuotų studentiškų kūrybinių dirbtuvių kuratorių. Jis taip pat, ir 15-ojo Architektūros fondo ciklo „Švietimo architektūra“ vienas iš kuratorių.
Jau tris metus iš eilės kuravote kūrybines dirbtuves VGTU Architektūros fakultete drauge su fakulteto dėstytojais. Jūs lankėtės ikimokyklinio, pradinio, pagrindinio ugdymo mokyklose ir gimnazijose, todėl, manau, susidarėte ganėtinai išsamų vaizdą apie Lietuvos mokyklų edukacines erdves ir švietimo sistemą apskritai. Kaip vertintumėte esamą lietuvišką situaciją?
D: Mokyklose, kuriose lankiausi Vilniuje, Kaune, Ukmergėje, pastebėjau, kad jos yra pakankamai aprūpintos reikalinga įranga bei priemonėmis ir tenkina pagrindinius švietimo poreikius. Taigi sistema funkcionuoja, o visi vaikai turi galimybę eiti į mokyklą. Daugiausia mokyklų yra suprojektuotos tradicine maniera: su klasėmis palei koridorių. Neteko pastebėti, kad investicijos į mokyklų pastatus būtų naudojamos jų pritaikymui naujiems švietimo metodams (steigti daugiau individualaus mokymosi vietų, organizuoti mokymąsi kuriant klasių grupes/klasterius). Nacionalinis ugdymo metodų atnaujinimo planas politiniu lygmeniu parengtas ir patvirtintas, tačiau šis siekis vis dar nėra įvykdytas. Pagrindinė priežastis dėl kurios investuojama į mokyklos pastatą yra jo fizinės būklės pagerinimas ir mokyklos techninės bazės tobulinimas. Kadangi mokyklos dar nėra pasirengusios vykdyti naujų švietimo iššūkių, vaiko mokymosi efektyvumo rodikliai nėra optimalūs.
Galbūt yra bendrų, edukacinės architektūros problemų, kurias įžvelgėte ir lietuviškose, ir olandiškose mokyklose? Kaip galėtų ši situacija kisti?
D: Abiejose šalyse prioritetai panašūs – daugiau individualių mokymosi erdvių, glaudesnio ryšio su bendruomene, didesnės popamokinės veiklos integracijos į švietimą. Tačiau siekiant mokyklos pastatą pritaikyti naujiems ugdymo poreikiams sudėtinga rasti papildomą finansavimą tiek Lietuvoje, tiek ir Nyderlanduose. (). Nyderlandų mokyklų tarybos individualiai bando rasti galimus finansavimo būdus. Visgi, čia mokyklos turi galimybę pinigus, skirtus techninės bazės tobulinimui, panaudoti ir architektūrinės erdvės kokybės gerinimui.
Kita problema – kaip Lietuvoje, taip ir Nyderlanduose – yra mokyklų mažėjimas. Kai kuriose užmiesčių mokyklose nėra pakankamai vaikų, kad mokykla tinkamai funkcionuotų, todėl pastatas lieka tuščias ir apleistas.
Architektūros [pokalbių] fondo 22-asis ciklas akcentuoja bendruomenių reikšmę. Kaip manote, kiek mokyklos bendruomenės komponentas svarbus ir turi įtakos gerinant mokyklų erdves ir aplinką?
D: Jei mokykla gali turėti tam tikrų ryšių su bendruomene, tuomet atsiranda galimybė abipusiam tobulėjimui. Jei mokykla ir bendruomenė gali bendrai naudotis erdvėmis ar įranga, jie gali kartu ir finansuoti jų išlaikymą. Šis bendras turto panaudojimas bendruomenei suteikia specifinę galimybę. Pavyzdžiui turėti biblioteką kaime ar keliose kaimynijose; kambariu su kompiuterine įranga dieną gali naudotis vaikai, o vyresni žmonės – vakare. Arba susirinkimų erdve gali naudotis mokytojai pietų metu, o popiet – bendruomenė socializacijai. Tie patys ištekliai sudarytų sąlygas tobulėti ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Bendruomenės gyvenimas gali būti turtingesnis, labiau susietas, o esamas stiprus socialinis tinklas taip pat turėtų geras prielaidas ateities problemoms spręsti.
Didėjantis supratimas apie bendruomenines mokyklas, lemtų ir mokyklos pastato pokyčius. Kai kuriais atvejais tai reiškia, kad mokyklos pastato architektūra virstų iš monofunkcinės į daugiafunkcinę.
Galbūt turite savo viziją, kokiomis priemonėmis į projektavimo procesą reikėtų įtraukti visą mokyklos bendruomenę, ne tik vaikus ir mokytojus, bet ir mokinių tėvus, mokyklos administraciją, taip, kad kiekvieno jų nuomonė būtų išgirsta architekto ir kaip architektas turėtų tvarkytis su turima informacija, ją interpretuoti ir perkelti į realią situaciją?
D: Projektavimo proceso pradžioje gali vykti diskusijos ir kūrybinės dirbtuvės su naudotojų bendruomene. Šiam tikslui pasiekti yra naudojami keli kūrybinių dirbtuvių modeliai. Proceso metu vartotojai gali patirti ir suvokti, kad jie yra susiję, o iš dalies ir atsakingi už daromus sprendimus. Be to, dalyvaudami, jie taip pat vis labiau supranta, kad neįmanoma įgyvendinti visų skirtingų nuomonių. Galima turėti vieną mokytoją, kuris grupėje atstovautų mokyklos mokytojų bendruomenę ir šis mokytojų komandos atstovas prižiūrėtų projektavimo procesą (bendrautų su architektu, savivaldybe, projekto vystytojais). Svarbu visam kolektyvui pateikti informaciją apie projektavimo eigą. Bendruomenė turi būti įtraukta į bendravimą su projektui vadovaujančia komanda.
Mokykla keičiasi, keičiasi mokymo metodai, priemonės ir sistema. Ją dažnai keičia daugelis įvairiausių aplinkybių. Ar architektūrinė erdvė gali sudaryti prielaidas švietimo sistemos pokyčiams, mokymosi metodams?
D: Architektūrinė erdvė gali suteikti vartotojams galimybes. Dažnai yra naudinga kurti konkretų sprendimą, tačiau jis neturi būti pernelyg specifiškas. Mokykla turi turėti ir bendrų savybių. Kadangi mokykla turi atitikti bendrus dienos poreikius, ji taip pat turi išlaikyti potencialą atitikti ir dar nežinomus ateities poreikius. Taigi, geriausias sprendimas – siekti dermės tarp bendrumų ir specifiškumų.
Artimiausia 22-ojo Architektūros fondo ciklo „Švietimo architektūra: bendruomenės ir inovacijos“ paskaita – istoriko ir architektūros kritiko iš Ciuricho (Šveicarija) Daniel Kurtz „Naujos švietimo koncepcijos ir mokyklos pastatas“ SAUSIO 19 d. Kviečiame dalyvauti!
Kitos ciklo paskaitos:
• Sausio 25 d. (ketvirtadienį) architektūros tyrėjos Cecilie Andersson paskaita „Būsto pasirinkimas arba kaip derėtis dėl galimybių“.
• Vasario 1 d. (ketvirtadienį) edukalogijos istorikės Catherine Burke paskaita „Vieta leidžianti džiaugtis mažais dalykais ir demokratišku gyvenimu“
• Vasario 8 d. (ketvirtadienį) – Architektūros [aktualijų] fondo „Spalvų itaka mokymosi aplinkai“ artima 22-ajam pokalbių ciklui, kurią skaitys Nathalie Denizot.
Ciklo kuratoriai: Liutauras Nekrošius, Edita Riaubienė, Dolf Broekhuizen
Iliustracija: Aurimas Gaižauskas
Pokalbiai rengiami bendradarbiaujant su VGTU Architektūros fakultetu.
Paskaitos vyks Nacionalinėje dailės galerijoje, adresas Konstitucijos pr. 22, Vilnius
Renginių pradžia 20 val. Paskaitos vyks anglų kalba.
Renginiai nemokami.
Galerija
