Alumnų sėkmės istorijos: nuo stažuočių JAV iki savo sukurtų startuolių

Liepos 28, 2026

Už mus kalba po visą pasaulį pasklidusių alumnų ir mokslininkų sėkmės istorijos. Jų kelionė – mūsų istorijos tęsinys. Prie jų sėkmės prisidėjo ne tik universiteto suteiktos žinios, bet ir studijų metu išnaudotos galimybės gauti stipendijas bei stažuotes užsienyje.  

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) stažuočių ir mainų programos – strategiškai svarbios VILNIUS TECH, nes prisideda prie universiteto tarptautinio matomumo didinimo bei studijų ir mokslo kokybės gerinimo. Šios programos taip pat stiprina universiteto reputaciją: dalyvavimas mainuose su JAV mokslo įstaigomis rodo universiteto atvirumą ir tarptautinį patikimumą. Tai padeda pritraukti talentingus studentus, dėstytojus ir papildomą finansavimą projektams ar kitoms jungtinėms iniciatyvoms įgyvendinti.

Stažuotės NASA

VILNIUS TECH gali pasidžiaugti, kad kasmet studentai išvyksta stažiuotis į Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Nacionalinę aeronautikos ir kosmoso administraciją (NASA). Čia įvairiose bazėse ir padaliniuose studentai dirba prie įvairiausių projektų, pradedant palydovų sistemų kūrimu, baigiant jutikliais, galinčiais kosmose stebėti astronautų sveikatą. Tokia patirtis jiems atveria duris į geriausias technologijų įmones pasaulyje ir įkvepia kurti patiems. Dalinamės keleto alumnų, atlikusių praktiką NASA,  patirtimi bei pasiekimais.

Doc. dr. Laurynas Mačiulis, Antano Gustaičio aviacijos institute (AGAI) studijavęs aviacijos mechanikos inžineriją ir čia apsigynęs daktaro laipsnį, 2012 m. „Ames“ tyrimų centre analizavo termodinamikos, skrydžio dinamikos bei šilumos mainų procesus. Šiuo metu alumnas vadovauja Lietuvos kosmoso ir gynybos technologijų bendrovei „Astrolight“ ir savo patirtimi AGAI dalijasi su jaunąja karta.

Doc. dr. Laurynas Mačiulis/ Asmeninio arch. nuotr.

2012 m. į minėtąjį centrą išvyko ir kitas aviacijos mechanikos inžinerijos studentas Vytenis Buzas. Jis analizavo pažangias nanopalydovų varymo sistemas ir jų pritaikymą orbitai palaikyti ir kroviniams susigrąžinti. Šiandien Vytenis yra bepiločių gynybos sistemų gamintojos UDS bendrakūrėjis ir vadovas.

V. Buzas

Vytenis Buzas/ J. Stacevičiaus nuotr.

Lauryno Mačiulio ir Vytenio Buzo dėka Lietuva tapo kosmine valstybe – jie inicijavo  ir vadovavo pirmojo Lietuvos palydovo „LituanicaSAT-1“ projektui 2014 m., taip pat kartu įkūrė kosmoso technologijų įmonę „NanoAvionics“.

„Online media“ nuotr. / Pirmojo lietuviško palydovo „Lituanica SAT-1“ kūrėjai Laurynas Mačiulis ir Vytenis Buzas

Lukas Jakas, studijavęs aviacijos mechanikos inžineriją AGAI, stažuotis į „Ames“ tyrimų centrą išvyko 2017 m. Ten daugiausia laiko praleido atlikdamas fazinių mikrofonų stovo (ang. phased microphone array) bandymus. Šiuo metu alumnas dirba kaip laisvai samdomas inžinierius, teikiantis 3D modeliavimo, projektavimo gamybai, projektų vystymo ir kt. paslaugas JAV rinkos įmonėms.

Lukas Jakas/ Asmeninio arch. nuotr.

Julija Semenenko, studijavusi inžinerinę informatiką Fundamentinių mokslų fakultete (FMF), į stažuotę NASA išvyko 2016 m. Čia kartu su komanda ji kūrė satelitus stebinčią taikomąją mobiliąją programą, leidžiančią matyti visus aplink Žemę skriejančius satelitus realiuoju  laiku.

Julija Semenenko/ Nuotr. VILNIUS TECH

Narūnas Kapočius, Elektronikos fakulteto telekomunikacijos inžinerijos studentas, 2017 m. išvyko  į  „Ames“ tyrimų centrą. Čia jis prisidėjo prie kosminių technologijų CHOMPTT „3U CubeSat“ projekto, dirbo su CAD projektavimu, elektronikos kūrimu (PCB), duomenų apdorojimo programine įranga, inžinerine simuliacija ir bandymais. Šiuo metu alumnas dirba debesų kompiuterijos optimizavimo platformoje „Cast AI“ vyriausiuoju inžinerijos projektų vadovu. 

Narūnas Kapočius/ Asmeninio arch. nuotr.

Justina Gineikytė, studijavusi bioinžineriją FMF, stažavosi 2019 m. ir praktiką atliko „Ames“ tyrimų centro Nanotechnologijų centre, Biosensorių laboratorijoje, kur su komanda dirbo prie jutiklio, skirto žmogaus hidratacijos lygiui nustatyti, kūrimo. Šiuo metu alumnė dirba mikrofluidikos inžiniere biotechnologijų startuolyje „Atrandi Biosciences“, įkurtame į Lietuvą iš užsienio sugrįžusių mokslininkų, neseniai pritraukusių naują  25 mln. USD investiciją iš JAV „Lux Capital“ bei kitų rizikos kapitalo fondų.

Justina Gineikytė/ Asmeninio arch. nuotr.

Paulina Draugelytė – AGAI Aerokosmoso inžinerijos magistro programos alumnė, 2024 m. stažuotės metu prisidėjo prie NASA infrastruktūros transformavimo į modernias nepilotuojamų orlaivių sistemų (UAS) tyrimų ir skrydžių mokymo bazes, taip pat prie mokslinių misijų planavimo ir kt. Šios iniciatyvos apėmė tokias programas kaip „Smart Mobility“, „FireSense“, ACERO, UTM, ATM-X, PAAV ir kitas. Šiuo metu alumnė yra uždarojo tipo (angl. stealth startup) startuolio bendrakūrėjė ir technologijų vadovė (CTO). 

Paulina Draugelytė/ Asmeninio arch. nuotr.

Baltijos ir Amerikos Laisvės fondo (BAFF) stipendija

Dar viena ypatinga galimybė įgyti profesinės praktikos pasaulinio lygio įmonėse – pasinaudoti Baltijos ir Amerikos Laisvės fondo (BAFF) skiriama stipendija išvykti stažuotis įvairiose JAV bendrovėse, kompanijose ir organizacijose. Taip studentai plečia savo bendraminčių ir kolegų ratą, susipažįsta su JAV kultūra ir gyvenimo būdu.

Šia galimybe 2019 m. pasinaudojo Verslo vadybos fakulteto alumnė dr. Agnė Vaiciukevičiūtė. Tuo metu studijavusi doktorantūroje, ji išvyko metų stažuotės į CEPA (angl. Center for European Policy Analysis) Vašingtone. Be to, A. Vaiciukevičiūtė beveik dešimt metų dėstė VILNIUS TECH, buvo Senato nare, LR susisiekimo ministerijos viceministre, o šiuo metu dirba Vilniaus miesto savivaldybės taryboje. 

Dr. Agnė Vaiciukevičiūtė/ LR Susisiekimo min. nuotr.

2016 m. į praktiką JAV išvyko ir statybos inžinerijos alumnas dr. Vytautas Tumulėnas, kur „Skanska“ įmonėje stažavosi kaip BIM/VDC inžinierius. Dabar alumnas dirba transporto infrastruktūros projektų vystymo įmonėje UAB „SRP projektas“, kur eina BIM padalinio vadovo pareigas.

Dr. Vytautas Tumulėnas/ Asmeninio arch. nuotr.

„Skanska“ įmonėje 2024 m. taip pat stažavosi ir VDC profesinės praktikos įgijo Statybos fakulteto alumnas dr. Povilas Dabrila. Šiuo metu jis ir toliau tęsia mokslinę veiklą VILNIUS TECH, eina patarėjo pareigas Lietuvos kariuomenės Gynybos štabe. Povilas yra įkūręs statybos procesų analizės įmonę „ReframeBIM“. Taip pat jis jau trečius metus siekia leitenanto laipsnio Jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose (JKVM).

Dr. Povilas Dabrila/ Nuotr. A. Jauniaus

Fulbraito programa

Stipendijomis pasinaudoja ir stažuotis į užsienį išvyksta ne tik studentai, bet ir jau patyrę mokslininkai. Fulbraito programa (angl. The Fulbright Program) – viena prestižiškiausių akademinių mainų ir stipendijų programų pasaulyje, kurią kasmet atlikti tyrimus ir įgyvendinti profesinius projektus mokslininkams skiria JAV. Tarp stipendijos laimėtojų – Nobelio premijos laureatai, valstybių vadovai, žinomi mokslininkai, menininkai ir verslininkai. Galime didžiuotis, kad tokią unikalią galimybę yra gavę ir du VILNIUS TECH mokslininkai.

Pirmasis jų –  emeritas, Statybos fakulteto prof. habil. dr. Gintaris Kaklauskas, 1996 m. atlikęs stažuotę JAV, Ilinojaus universitete, Urbanoje-Champaign’e. Ten jis vykdė projektą „Atvirkštinis supleišėjusio tempiamojo betono fizikinio modeliavimo būdas, naudojant eksperimentinius armuoto betono sijų duomenis“. JAV universitetas jam pasiūlė likti nuolatiniam darbui, tačiau profesorius teigia, kad visuomet norėjo gyventi Lietuvoje ir dirbti savo Alma Mater.

Prof. habil. dr. Gintaris Kaklauskas/ Nuotr. VILNIUS TECH

2025 m. šią prestižinę stipendiją laimėjo Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros doc. dr. Skirmantė Mozūriūnaitė, į Masačusetso technologijos institutą (MIT) išvykusi parengti mokslo monografijos rankraštį tema „Tvarių ir išmaniųjų miestų atstatymas po karo“ (angl. Rebuilding sustainable and smart cities after the war).

Doc. dr. Skirmantė Mozūriūnaitė/ Nuotr. S. Bernoto

Galerija

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau