Ar pramonė ir menas gali būti suderinami? Į šį klausimą gana aiškiai atsako pakankamai nauja sritis – pramonės gaminių dizainas, kurio specialistus ruošia Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakultetas. „Jeigu turėsime nedarnų, kenksmingą aplinkai, destrukcijas keliantį, nefunkcionalų dizainą, architektūrą ar kitą taikomąjį meną, natūralu, kad visuomenė tai jaus. Kitaip tariant, jeigu dizainas, kaip taikomojo meno sritis, nėra orientuotas į visuomenės poreikius, konkretų žmogų, tikslinį jo naudotoją, tai tiesiog nėra dizainas“, – neabejoja Dizaino katedros vedėjas prof. Jonas Jakaitis. Su juo kalbamės apie pramonės gaminių bei apskritai dizaino aktualiausias problemas, ištakas, situaciją Lietuvoje ir, žinoma, ateities perspektyvas.
Kada ir kodėl buvo susirūpinta pramonės gaminių dizainu?
VGTU pramonės gaminių dizaino studijų programa yra viena iš naujausių tarpdisciplininių programų Lietuvoje, atstovaujančių bene jauniausiai Lietuvos taikomojo meno krypčiai. Sąvoką pramoninis dizainas suprantu plačiau negu estetika. Tai – daikto nuo idėjos iki prototipo pramoninei gamybai projektavimas, modeliavimas ir testavimas, daikto formos, funkcijos (turinio), pridėtinės vertės bei politikos kūrimas. Dirbdamas kartu su kitų sričių specialistais, pramonės gaminių dizaineris sprendžia objekto estetinius, stiliaus, inžinerinius, technologinius, vartojimo, ekologijos, ergonomikos ir kitus klausimus ir yra to proceso projektuotojas.
Taigi, Lietuvos dailiojo pramoninio modeliavimo ir dekoravimo bei dizainerio specialybės atsiradimą galima kildinti iš 1961 metų Vilniaus dailės institute pradėtos naujai įsteigtos studijų programos įgyvendinimo ir sieti su F. Daukanto – Lietuvos dizaino edukacijos pradininko – vardu.
Žvelgiant retrospektyviai ir reaguojant į skirtingus politinius, sociokultūrinius pokyčius, laikas yra susisluoksniavęs į įvairius vertybinius klodus. Naujieji ir naujausieji istoriniai laikai persidengę modernistinėmis meno kryptimis. Prancūzų filosofas Michelis Foucault modernizmo epochos pradžią priskiria XVIII–XIX amžių sandūrai ir tąsai iki 1950 metų. Laikotarpiui, kai avangardistinės meno kryptys, mokyklos bei stiliai su savo dekadentiškais pasireiškimais formavo kapitalistinę visuomenę su besaikiu, masišku daiktų vartojimu. Nuo to laiko, kai buvo suvokta, kad taikomasis menas pramonei, techninė estetika gali būti kitokia nei klasikinė, akademinė, ir galėtume pradėti skaičiuoti taikomojo meno bei pramoninio dizaino pradžią. Tai yra XVIII amžiaus pabaiga, pramonės revoliucijos laikas, kai užgimė modernizmo avangardizmas, o avangardas visomis savo išskirtinėmis formomis sukūrė visai kitokį pasaulio naratyvą, siekiant pirmiausia sugriauti praeitį, dekonstruoti senas formas. Svarbiausia, kad akivaizdi vertybinių nuostatų, gyvenimo būdo kaita artima epochos idėjų krizinei situacijai. Modernizmas keitė ir naujai formavo visuomeninio gyvenimo sampratas, nauji sociokultūriniai motyvai įsitvirtino skirtingų kraštų kultūroje. Atsiradusios naujos veiklos atmetė akademinį, klasikinį meno suvokimą, suprantant, kad mašina tėra priemonė, reikalinga kuriant naująją estetiką, socialinę ir kitokios gerovės aplinką.
XX a. pirmoje pusėje Vokietijos „Werkbund“ kūrybiniam susivienijimui atstovavusių Peterio Behrenso, Henry’o van de Velde’o vardus galima sieti su pirmaisiais pramoninio dizaino darbais, vėliau kartu su Walterio Gropiuso Bauhauso dizaino mokyklos įkūrimu. Pastarieji teoriškai išnagrinėjo ir praktiškai įgyvendino pramoninės estetikos principus. Pirmoji meninio konstravimo Bauhauso „funkcionalistinė“ mokykla Veimare suformavo tarpdiscipliniškumo principus, integruodama Taikomojo meno ir Meno akademijos mokyklų veiklas, pradėjo ruošti dailininkus darbui pramonėje, susirūpinta jai skirtu meniniu projektavimu.
Šiame kontekste svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad viskas prasidėjo nuo romantizmo ir realizmo, kurie suponavo mąstysenos pokytį. Jų sandūroje buvo balansuojama tarp to, kas mene yra svarbiau: jausmas ar racionalus išskaičiavimas. Tokioje sąveikoje atsirado daug naujų taikomojo meno krypčių, mokyklų, tarp jų ir pramoninis dizainas. Šie pokyčiai pirmiausia paskatino masinę daiktų gamybą, susijusią su masiniu vartojimu, avangardistinės estetikos formavimo momentais, tapusiais aktualiais visuomenei dėl gyvenimo gerovės kūrimo. Vienas dalykas yra vienkartinis taikomojo meno kūrinys, visai kitas – masinė produkcija. Pastarosios gamintojai, viena vertus, kuria produktus, formuojančius visuomenės grožio etaloninį supratimą ir visuotinai pripažintas estetines vertes, skatina kūrybišką inovacijų plėtotę, brandina daiktinės aplinkos ir visuomenės moderniąsias sąveikas, diegdama gyvenimo kokybės standartą. Kita vertus, visuomenę kreipia prosumerystės, profesionalaus vartotojo ir gamintojo susitapatinimo, linkme.
Pasaulyje nuolat kuriamos inovacijos, nauji produktai. Kaip manote, kiek produkto sėkmę lemia gaminio dizainas? Kokią pridėtinę vertę tai kuria? Kiek tam skiriama dėmesio? Koks VGTU vaidmuo formuojant pramoninį dizainą?
Žmogus jautrus erdvei, supančios aplinkos formoms, todėl daiktinei aplinkai keliami socialiniai, funkciniai, ekonominiai, dermės su aplinka, ergonominiai, konstruktyviniai, tvarumo, estetiniai reikalavimai. Savito pramonės gaminių dizaino vaidmuo akivaizdus, siekiant išlaikyti nacionalinį tapatumą, užtikrinti etnokultūros tęstinumo tradicijas, tuo pačiu amortizuojant šiuolaikinio žmogaus globalios aplinkos įtaką. Supanti daiktinė aplinka ir jos objektų meninė, funkcinė kokybė veikia žmogaus psichofiziologinę būseną, daro didelę įtaką kasdienio gyvenimo gerovei. Akivaizdu, kad daiktų formavimo pagrindinis tikslas siejamas su gyvenimo kokybės kriterijų pagerinimu, ekonominės vertės prieaugiu. Europos Komisija (EK) konstatavo, kad „per pastaruosius penkis dešimtmečius augimo siekimas buvo vienas svarbiausių politinių viso pasaulio tikslų. Per praėjusius penkiasdešimt metų pasaulinė ekonomika išaugo beveik penkis kartus. Jei ji ir toliau augtų tokiais tempais, iki 2100 metų padidėtų 80 kartų.“ Svarbi tampa efektyvesnių daiktinės aplinkos gamybos būdų, grindžiamų inovacijomis, paieška. Remiantis Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (WIPO) duomenimis, 2017 metais paskelbtas „Pasaulinis inovacijų indeksas“, pagal kurį Lietuva iš 141 reitinguojamos pasaulio šalies yra ketvirtajame dešimtuke. Visgi Lietuvoje yra realios prielaidos inovacijoms didėti dėl tinkamos fizinės infrastruktūros, išsilavinusių žmonių. Kita vertus, prielaidos pačios savaime rezultatų nekuria. Labai svarbi bendra inovacijų plėtros, dizaino politikos sistema, dėl kurių ypač diskutuojama šiandienos visuomenėje. Dizaino vaidmuo ekonominio augimo ir visuomenės gerovės kūrimo bei pridėtinės vertės formavimo procese akivaizdus. Produkto sėkmę neabejotinai lemia gaminio dizainas. Pramoninis dizainas kuria ne tik estetinę gerovę, bet ir daiktinės aplinkos kokybę. Įmonės, kurios naudojasi pramoninio dizaino įrankiais, remiantis Jungtinėje Karalystėje atlikto tyrimo duomenimis, dirba 40 procentų efektyviau.
Jeigu turėsime nedarnų, kenksmingą aplinkai, destrukcijas keliantį, nefunkcionalų dizainą, architektūrą ar kitą taikomąjį meną, natūralu, kad visuomenė tai jaus. Kitaip tariant, jeigu dizainas, kaip taikomojo meno sritis, nėra orientuotas į visuomenės poreikius, konkretų žmogų, tikslinį jo naudotoją, tai tiesiog nėra dizainas. Galima iliustruoti grafičių pavyzdžiu: meninė veikla gali būti eilinis chuliganizmo protrūkis arba postmodernios kultūros gatvės menas. Tas pats galioja ir kitoms sritims. Dizainas visuomenėje vis dar suprantamas tik kaip meno reiškinys, tačiau jo veikla, rezultatas žmogui svarbus ir artimas kaip daiktinės aplinkos funkcinio panaudojimo ar pritaikomumo fenomenas. Šiuolaikinis dizainas yra toks, kuriam kurti reikia tiek taikomųjų menų, tiek inžinerinio konstravimo ar medžiagų mokslų žinių, tiek, ypač kalbant apie pramoninį dizainą, techniškųjų mokslų išmanymo.
VGTU aktyviai veikia pramoninio dizaino srityje, kuri akademinėje visuomenėje dar tik skinasi kelią, tačiau pramonės gaminių dizaino studijų programos studijų pritaikomumas akivaizdus. Taikydama Problem-Based Service-Learning (PBSL) metodą, Dizaino katedra plečia kūrybiškumo galimybes ir bendradarbiauja su vietos savivaldos ar gamybos subjektais tiek užsienyje, tiek Lietuvoje.
Visą straipsnį galite rasti naujame „Sapere aude“ numeryje
Galerija
