Minint pasaulinę aplinkos apsaugos dieną – apie tuos, kurie pradeda teigiamus pokyčius aplinkosaugoje

Birželio 5, 2019

Šį pavasarį didžiuosiuose Lietuvos miestuose vėl fiksuota padidėjusi kietųjų dalelių koncentracija. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, didžiausias oro užterštumas buvo Klaipėdoje – oro kokybės tyrimo stotis užfiksavo tris kartus viršytą normą. Leistina norma viršyta ir Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Šiauliuose, Jonavoje, Kėdainiuose, Mažeikiuose bei Naujojoje Akmenėje. 

Pasak Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros vedėjo doc. dr. Raimondo Grubliausko, oro tarša šiuo metu iš tiesų yra viena aktualiausių aplinkosaugos temų. 

„Oro tarša nėra išskirtinai Lietuvai aktuali problema – vykstanti klimato kaita ir kylanti vidutinė metinė temperatūra rodo pasaulinį mastą. Lietuva, kaip maža šalis, didelio indėlio į bendrą oro taršos kiekį neįdeda. Priešingai – kai kurių teršalų kvotų mes net nepasiekiame ir likutį galime parduoti kitoms šalims, kurios tokiu būdu padengia savo viršytas taršos kiekio normas“, – sako R. Grubliauskas.

Minint Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną su juo kalbamės apie tai, kas Lietuvoje ir pasaulyje vyksta aplinkos apsaugos srityje, kaip VGTU ir jame esantis Aplinkos inžinerijos fakultetas reaguoja į pasaulines tendencijas, ką tiria, kokių sprendimų ieško prisidėdamas prie saugesnės ir sveikesnės aplinkos.

Kokie yra pagrindiniai oro taršos šaltiniai?

Vienas iš pagrindinių teršalų yra kietosios dalelės, kurios susidaro vidaus degimo varikliuose, šilumos gamybos sektoriuje, namų ūkiuose deginant kurą. Aplinkos ministerijos atstovai ieško priemonių, kaip sumažinti individualių namų išmetamų teršalų kiekį, kaip padaryti, kad gyventojai būtų labiau suinteresuoti prižiūrėti savo katilus, atsakingai rinktųsi naudojamą kurą. 

Be deginamo kuro išmetamų teršalų, ore taip pat sklinda ir pakeltoji tarša. Šiltuoju metų laiku pakeltosios taršos šaltiniu tampa nešvarios šalikelės, kelio remonto darbai, statybvietės. Vėjas kietąsias daleles pakelia į orą, o tai žmogui yra pavojinga, nes šios medžiagos gali suketi įvairias kvėpavimo takų ligas. 

Kaip siekiama pagerinti esamą oro taršos situaciją? 

Siekiant sumažinti oro taršą, kiekviena šalis turi parengusi nacionalines oro taršos mažinimo strategijas. Pavyzdžiui, strategijoje nurodyta, kad, palyginti su 2005 m. rezultatais, iki 2020 m. sieros oksidų kiekį reikia sumažinti 60 proc., azoto oksidų – 50 proc., kietųjų dalelių – 36 proc. Nors kol kas tie rodikliai atrodo sunkiai pasiekiami, tačiau strategijoje yra pasiūlytos ir priemonės, kurios turėtų padėti. Pavyzdžiui, vienas iš tokių siūlomų sprendimų – surinkti senesnius nei 15–20 metų automobilius, už jų atidavimą išmokant kompensaciją priemonės savininkui. 

Dairantis į kitų šalių pavyzdžius, svarstoma galimybė apmokestinti taršaus transporto patekimą į miesto centrus – į tam tikrą zoną įvažiuodamas automobilio savininkas būtų apmokestinamas. Tai geros ir veikiančios praktikos pavyzdžiai, nors jie nėra greitai ir lengvai įgyvendinami. 


Kaip prie susidariusios situacijos gerinimo prisideda VGTU mokslininkai ir studentai?

Mūsų Aplinkos apsaugos institutas, Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros mokslininkai, doktorantai ir kiti studentai ieško inovatyvių būdų, kaip kovoti su kietosiomis dalelėmis, azoto oksidais. 

Ieškodami technologinių sprendimų, kaip mažinti oro taršą kietosiomis dalelėmis, mūsų mokslininkai yra nemažai pasiekę kurdami įvairių modifikacijų oro valymo įrenginius – ciklonus. VGTU mokslininkų darbo grupės sukurti daugiakanaliai ciklonai gali išvalyti net 95 proc. ypač smulkių kietųjų dalelių ir gali būti naudojami orui valyti katilinėse, medžio apdirbimo, popieriaus ir baldų gamyboje, statybinių medžiagų pramonėje. Iš esmės stengiamės neatitolti nuo kylančių problemų, stebėti, kas aktualu, ir pasiūlyti veiksmingesnius sprendimus.

Jei oro tarša minima kaip svarbiausia problema, kas šioje skalėje užima antrą vietą?

Daugeliu atveju kaip antra aktualiausia tema išskiriamas triukšmas, nes jis taip pat labai veikia žmones, ypač urbanizuotų teritorijų, miestų gyventojus. Lietuvos specialistai šią sritį taip pat seka, stebi, o kas 5 metus atnaujina triukšmo taršos žemėlapius. Triukšmas – didiesiems miestams aktuali problema, ypač tose vietose, kur didesnis transporto srautas, yra geležinkelio linijos ir mazgai, įrengti oro uostai, veikia pramonės objektai ar vykdoma ūkio veikla, stovi prekybos centrai. Mūsų mokslininkai turi nemažai darbo spręsdami įvairias aplinkosaugos su triukšmu susijusias problemas, nes triukšmo šaltinių nuolat daugėja. 

Gal VGTU mokslininkai turi pasiūlyti sprendimų, kaip kovoti ir su triukšmo problema? 

VGTU mokslininkai ir studentai nuolat ieško naujų efektyvių triukšmą mažinančių priemonių, nuodugniai tiria esamas medžiagas ir kuria naujas. Šiai problemai spręsti mes pasitelkėme žiedinės ekonomikos principą: ieškome būdų, kaip perdirbti ir pakartotinai panaudoti atliekas kuriant žaliavą garsui izoliuoti. Kai kurie projektai itin sėkmingi, pavyzdžiui, pasiūlymas iš netinkamų eksploatuoti padangų gaminti garso izoliacinę medžiagą: šiuo metu jau gaminamos ir sėkmingai naudojamos gumos granulių plokštės, kurios gali būti įvairaus storio, standumo ir formos, jos pasižymi geromis mechaninėmis ir fizikinėmis savybėmis, todėl yra atsparios aplinkos poveikiui. Statybininkai gumos granulių plokštes klijais priklijuoja prie gipso kartono plokštės ir montuoja ten, kur siekiama pagerinti nepakankamą atitvaros garso izoliaciją. Ši medžiaga pasižymi svarbiais privalumais bei pranašumais, palyginti su kitomis garso izoliacinėmis konstrukcijomis. Medžiaga yra plona (1–3 cm storio), todėl lengvai montuojama, o išgaunamo garso izoliacijos efektyvumo ir diegiamos konstrukcijos storio santykis yra gerokai pranašesnis, palyginti su kitomis plačiai statybose naudojamomis konstrukcijomis, be to, gumos granulių plokštės pasižymi geresnėmis akustinėmis savybėmis, ypač izoliuojant žemo dažnio garsą.

Pakartotinis atliekų panaudojimas kuriant produktus įvairiose aplinkosaugos srityse šiuo metu labai populiarus ir skatinamas, todėl ieškome, kur būtų galima panaudoti ir kitas atliekas, tokias kaip padangų tekstilė ar popieriaus gamybos atliekų dumblas. Jei prieš kelerius metus daugelis panašių idėjų atrodė keistos ir netikėtos, tai dabar vis daugiau tokių netradicinių sprendimų tampa realiais produktais, skirtais spręsti įvairias aplinkosaugos srities problemas. 

Apie ką dar kalba, diskutuoja aplinkosaugininkai? Kas jiems neduoda ramybės?

Aplinkosaugos srityje iššūkių nestinga, turime daug veiklos. Vertėtų paminėti ir paviršinio vandens taršos problemas, ypač azoto ir fosforo taršą paviršiniams vandenims. Pasiekę upes, šie junginiai toliau keliauja į didesnius vandens telkinius, pavyzdžiui, Kuršių marias, Baltijos jūrą, o ten sukelia vandens žydėjimą, eutrofikaciją, intensyvėja dumblėjimo procesai, sumažėja deguonies kiekis, dėl to žuvų, visos floros ir faunos gyvenimo sąlygos vandenyje tampa kritinės. Paviršinių vandens telkinių būklę labiausiai neigiamai veikia žemės ūkio veiklos, paviršinių vandens telkinių pokyčiai, taip pat sutelktoji tarša – miestų ir gyvenviečių nuotekų valymo įrenginių tarša. Nevertėtų pamiršti, kad vis daugiau namų ūkių turi savo valymo įrenginius, nuotekas valo individualiai, o, neišvalę jų tinkamai, į aplinką išleidžia ir kenksmingas medžiagas bei junginius. 

Kita opi problema – maisto atliekos. Net jei ir nepagalvojame, tokių atliekų išmetame itin daug – apie 15–20 proc. visų mūsų atliekų yra maisto atliekos. Vietoj to, kad būtų išmetamos, jos gali būti panaudotos energijai išgauti. Mūsų mokslininkai augantį atliekų kiekį siūlo mažinti pasitelkiant mažuosius bioreaktorius, kurie iš maistinių, komunalinių, žemės ūkio ir kitų pūvančių, biologiškai skaidžių atliekų geba išgauti gerą, vertingą bei švarų kurą – biodujas. Jas galima naudoti kaip alternatyvą iškastiniam kurui. 5–6 metų Aplinkos apsaugos instituto mokslininkų ir Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros studentų atliktus tyrimus, susijusius su mažaisiais bioreaktoriais, praėjusiais metais monografijos pavidalu išleido viena geriausių pasaulio mokslo, technikos ir medicinos knygų leidyklų „Springer“. 

Ekologija tampa vis populiaresniu gyvenimo būdu, rūšiuoti, nenaudoti plastiko tampa beveik visuotine mada. Ar aplinkosaugininkai jaučia teigiamus tokio elgesio padarinius? 

Pokyčių tikrai jaučiame, nors rūšiuoja dar ne visi, nes kaip ir bet kurioje kitoje srityje, išgirdę, kad reikės kažką daryti, trečdalis žmonių to imasi iš karto, kitam trečdaliui dar reikia priminti, paraginti, o likęs trečdalis nieko nedarys, kol nebus įvestos griežtesnės priemonės. Lygiai taip yra ir su rūšiavimu. Vis tik tiek privačiuose, tiek daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose rūšiavimo procesai vyksta ir žmonės tai daro. Dėl savęs ir ateities. 

Nors, žvelgiant plačiau, Lietuvai sekasi išties labai gerai – ji yra viena iš nedaugelio Europos šalių, kur surenkama net apie 98 proc. į prekybą išleistų plastikinių ir stiklinių butelių. O plastikas išties yra svarbi aplinkosaugos problema, nes pati medžiaga yra sudėtinga, lengvai nepasiduoda perdirbimui, vis dar nerandama išties veiksmingų būdų jo antriniam panaudojimui. 
 

Galerija

Panašios naujienos

Tvarūs universitetai keičia žmonių elgseną
Tvarūs universitetai keičia žmonių elgseną
Tvarumas universitetuose dažnai siejamas su energiją taupančiais pastatais, saulės elektrinėmis ar išmaniosiomis technologijomis. Tačiau net ir pažangiausi technologiniai sprendimai nepasieks viso savo potencialo, jei kartu nesikeis žmonių kasdieniai įpročiai. Išjungta šviesa, atsakingas šildymo reguliavimas, sąmoningas energijos vartojimas ar tvaresni kasdieniai pasirinkimai – būtent nuo tokių sprendimų prasideda ilgalaikiai pokyčiai. „Kalbant apie tvarumą, vien naujų technologijų šiandien nebeužtenka – tikras pokytis prasideda nuo žmonių. Aš visada pabrėžiu, kad galima atnaujinti pastatus ir investuoti į brangiausią įrangą, bet jei nepasikeičia universiteto darbuotojų ir studentų elgsena, tvarumas ir toliau liks tik gražiu žodžiu strategijoje. Būtent žmonės kasdieniais sprendimais kuria institucijos kultūrą ir įpročius: išjungia šviesą, atsakingai reguliuoja šildymą, renkasi mažiau išteklius eikvojančius sprendimus. Todėl svarbu investuoti ne tik į infrastruktūrą, bet ir į žmones, jų laiką, dėmesį ir motyvaciją, nes būtent taip technologinis potencialas virsta realiu, ilgalaikiu poveikiu“, – sako VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto Finansų inžinerijos katedros profesorė Indrė Lapinskaitė. [caption id="attachment_123011" align="alignnone" width="2560"] Indrė Lapinskaitė[/caption] Būtent žmonių elgsenos pokyčiams skirtas tarptautinis „Erasmus+“ projektas „ABCinEnergy“ (Advanced Tools for Behavioural Change in Energy Consumption for Higher Education Stakeholders). Įgyvendindami projektą VILNIUS TECH Verslo vadybos bei Aplinkos inžinerijos fakultetų mokslininkai kartu su partneriais iš Italijos, Austrijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Serbijos ieško sprendimų, kaip paskatinti ilgalaikius energijos vartojimo elgsenos pokyčius aukštojo mokslo institucijose. Nuo nacionalinės politikos – iki kasdienių sprendimų universitete Vienu svarbiausių projekto pasiekimų tapo tarptautinis dokumentas „Sustainability Roadmap“, kurio rengimą koordinavo VILNIUS TECH atstovai. Jame analizuojama, kaip skirtingų Europos valstybių energetikos ir klimato politikos atsispindi universitetų veikloje, kokios priemonės taikomos energijos vartojimo stebėsenai ir kokios gerosios praktikos padeda skatinti tvaresnę bendruomenių elgseną. Dokumentas apjungė šešių šalių patirtį ir tapo metodologiniu pagrindu tolesniems projekto etapams. Jis padės partnerių universitetams kryptingiau planuoti energijos vartojimo pokyčius, taikyti bendrus vertinimo rodiklius ir kurti praktinius sprendimus, orientuotus į ilgalaikį poveikį. Pasak šio projekto VILNIUS TECH dalies vadovės prof. dr. I. Lapinskaitės, būtent tarptautinis bendradarbiavimas leidžia į tvarumo iššūkius pažvelgti plačiau – neapsiribojant vienos institucijos ar valstybės patirtimi. „Tarptautiniai projektai, tokie kaip „ABCinEnergy“, universitetams suteikia galimybę palyginti skirtingų šalių politikos ir praktikos patirtį bei sukurti bendrą metodologinį pagrindą tvaresniems pokyčiams. Pavyzdžiui, „Sustainability Roadmap“ dokumentas sujungė šešių valstybių energetikos ir klimato politikų analizę ir tapo atskaitos tašku planuojant pokyčius universitetuose bei taikant vienodus vertinimo rodiklius. Bendrų sprendimų Europos mastu paieška svarbi todėl, kad aukštasis mokslas veikia tarptautinėje erdvėje. Kai universitetų komandos keliauja vieni pas kitus, jos gali ne tik dalintis dokumentais, bet ir gyvai perduoti gerąją patirtį, matyti, kaip tvarumo idėjos veikia realiuose kontekstuose, ir parsivežti į savo institucijas tai, kas jau pasiteisino“, – teigia I. Lapinskaitė. Tarptautinis bendradarbiavimas – nuo dokumentų iki realių sprendimų Projekto rezultatai ir tolimesni darbai buvo aptarti 2025 m. spalio 28–29 d. Serbijos Novi Sado universitete vykusiame antrajame tarptautiniame „ABCinEnergy“ partnerių susitikime. Į jį susirinko projekto konsorciumo atstovai iš Italijos, Lietuvos, Austrijos, Ispanijos, Prancūzijos ir Serbijos. Susitikimo metu partneriai įvertino pirmųjų projekto metų rezultatus, aptarė metodikos tobulinimą ir pasirengimą antrajam pilotavimo etapui. Daug dėmesio skirta universitetų bendruomenių įsitraukimui, motyvavimo priemonėms ir kuriamos „Habit Tracker“ platformos vystymui. Būtent praktinis sukurtų sprendimų išbandymas yra vienas svarbiausių tolesnių projekto žingsnių. Ar galima išmokti tvarių įpročių? Viena svarbiausių projekto dalių – „Habit Tracker“ platforma, skirta ne vienkartiniams veiksmams, o kasdienių energijos vartojimo įpročių pokyčiui. „Tokia platforma sukurta tam, kad padėtų keisti ne tik vienkartinius veiksmus, o kasdienius energijos vartojimo įpročius. Ji leidžia studentams ir darbuotojams stebėti savo elgesį, matyti, kokį poveikį turi mažos kasdienės korekcijos – išjungta šviesa, sumažintas šildymas, sąmoningesni pasirinkimai. Svarbiausia, kad ši priemonė būtų naudojama nuolat ir taptų natūralia universiteto gyvenimo dalimi, padedančia kurti atsakingesnę energijos vartojimo kultūrą bendruomenėje“, – apie platformos paskirtį pasakoja profesorė. [caption id="attachment_123013" align="alignnone" width="2048"] Indrė Lapinskaitė[/caption] Šiuo metu partnerių universitetuose vyksta antrasis platformos pilotavimo etapas. Studentai ir darbuotojai testuoja platformos funkcionalumus, teikia grįžtamąjį ryšį, o surinktos įžvalgos padeda toliau tobulinti kuriamą sprendimą. Siekiama, kad „Habit Tracker“ netaptų dar viena trumpalaike tvarumo iniciatyva. Projekto tikslas – padėti žmonėms suformuoti įpročius, kurie išliktų ir nustojus nuolat sekti savo elgesį. Universitetas – ne tik žinių, bet ir elgsenos formavimo vieta Kalbant apie tvarumą, universitetų vaidmuo neapsiriboja vien energijos vartojimo mažinimu savo infrastruktūroje. Aukštosios mokyklos kartu formuoja ateities specialistus, o kartu su jais – ir ateities organizacijų bei visuomenės kultūrą. „Universitetai kuriant tvaresnę visuomenę turi dvigubą vaidmenį – jie yra ir žinių, ir elgsenos formavimo centrai. Aš visada pabrėžiu ir savo vadovėlyje „Darnios vystymosi atskaitomybės. Įmonių darnios veiklos anatomija ir rezultatų vertinimas“ (2025) rašiau, kad „universitetai turi prisiimti svarbų vaidmenį ugdydami naująją specialistų kartą, kuri būtų pasirengusi aktyviai prisidėti prie darnaus vystymosi ir spręsti darnumo iššūkius verslo ir visuomenės kontekste“. Ugdydami studentus, universitetai ne tik perduoda teorines ir praktines tvarumo žinias, bet ir padeda susiformuoti įpročiams, kurie vėliau persikelia į platesnę visuomenę. Taip jie tampa ne tik švietimo, bet ir pokyčių varikliu, skatinančiu darnaus vystymosi idėjas ir praktiką“, – sako prof. dr. I. Lapinskaitė. „ABCinEnergy“ rezultatai pristatyti tarptautinei mokslo bendruomenei Projekto rezultatai pristatyti ir 16-ojoje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Business and Management 2026“, vykusioje VILNIUS TECH 2026 m. gegužės 14 d. Konferencijos metu pristatytas jau įgyvendintas projekto WP2 rezultatas – „Roadmap“ dokumentas „From National Policies to Campus Action through a Collaborative Energy Roadmap“. Pranešime aptarta, kaip skirtingų Europos šalių nacionalinės energetikos ir klimato politikos atsispindi aukštojo mokslo institucijų veikloje, kokie energijos vartojimo stebėsenos rodikliai naudojami universitetuose ir kokie pagrindiniai iššūkiai bei gerosios praktikos identifikuoti projekto partnerių institucijose. Taip pat pristatytas bendras konsorciumo veiksmų planas, skirtas padėti universitetams kryptingiau planuoti ir įgyvendinti tvaraus energijos vartojimo sprendimus. Po pranešimo vyko diskusija su konferencijoje dalyvavusiais mokslininkais apie projekto veiklas, rezultatus ir jų praktinį pritaikymą aukštojo mokslo institucijose. Konferencijoje taip pat pristatytas šiuo metu vykstantis antrasis „Habit Tracker“ platformos pilotavimo etapas, kurio metu partnerių universitetų bendruomenės testuoja platformos funkcionalumus ir teikia įžvalgas tolimesniam jos tobulinimui. Sėkmė – kai tvarumas tampa įpročiu Galutinį projekto poveikį bus galima įvertinti ne vien pagal sukurtus dokumentus, metodikas ar technologinius sprendimus, bet pagal tai, ar jie padės žmonėms iš tiesų pakeisti savo elgesį. „Jei po penkerių metų reikėtų įvardyti vieną aiškų „ABCinEnergy“ projekto sėkmės ženklą, sakyčiau taip: norėčiau, kad kiekvienas, skaitantis šį straipsnį, būtų perėjęs visą „Habit Tracker“ kelią – nuo to momento, kai įsidiegia programėlę, sąmoningai seka savo energijos vartojimo įpročius ir mokosi juos keisti, iki momento, kai programėlė tampa foniniu įrankiu, o tvarūs sprendimai – natūralia kasdienybe. Tai reikštų, kad įrankis atliko savo darbą – padėjo suformuoti įpročius, kurie ir be nuolatinio sekimo išlieka tvarūs“, – teigia VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto Finansų inžinerijos katedros profesorė I. Lapinskaitė. „ABCinEnergy“ projektas primena, kad tvari ateitis kuriama ne vien investuojant į technologijas ar infrastruktūrą. Ne mažiau svarbu kurti aplinką, kuri padeda žmonėms keisti kasdienius įpročius ir priimti sąmoningesnius sprendimus. Universitetai šioje srityje gali tapti ne tik žinių, bet ir tvarios elgsenos pokyčių lyderiais. Išbandyti „Habit Tracker“ platformą galite čia. Daugiau apie „ABCinEnergy“ projektą skaitykite čia.
Plačiau
Ateities universitetas: dialogas tarp praeities ir dabarties
Ateities universitetas: dialogas tarp praeities ir dabarties
Kaip keičiasi universiteto vaidmuo, kai jį vertini iš dviejų skirtingų perspektyvų: buvusio studento, šiandien tapusio dėstytoju ir dabartinio studento, tik pradedančio savo akademinį kelią? Kaip universitetą mato žmogus, kelią jame pradėjęs kaip studentas, o šiandien pats dėstantis kitiems, ir kaip jį vertina studentas, dar tik žengiantis pirmuosius savarankiški gyvenimo žingsnius? VILNIUS TECH Elektronikos fakulteto atstovai – Elektroninių sistemų katedros prof. dr. Andrius Katkevičius ir elektronikos inžinerijos studentas Nojus Balčiūnas – dvi skirtingos kartos, iš naujo žvelgiančios į šiandienį universitetą ir jo ateitį. Elektronikos fakulteto Elektroninių sistemų katedros prof. dr. Andrius Katkevičius Kaip pasikeitė požiūris į universitetą nuo studijų laikų iki dabar, kai esate dėstytojas? Požiūris laikui bėgant pasikeitė reikšmingai. Kai Elektronikos fakultete studijavau elektronikos inžineriją, mačiau tik nedidelę universiteto veiklos dalį – daugiausia pedagoginį procesą. Universitetas tuomet asocijavosi su paskaitomis, laboratoriniais darbais, pratybomis ir egzaminais. Bakalauro studijų metu naiviai tikėjau, kad būsimam inžinieriaus darbui pakanka sėkmingai išlaikyti visus egzaminus. Praktika parodė, kad,norint tapti savo srities profesionalu, būtina papildomai ir kryptingai dirbti pasirinktoje elektronikos srityje, gilinti žinias savarankiškai ir nuolat tobulėti. Tik studijuodamas magistrantūroje pradėjau aiškiau suvokti, kad universitete vykdoma ir aktyvi mokslinė veikla. Šiandien, perėjęs visus studijų etapus ir sukaupęs pedagoginę bei mokslinę patirtį, universitetą matau kaip daugialypę instituciją, apimančią platų veiklų ir galimybių spektrą – nuo bakalauro studijų pirmakursių ugdymo iki mokslinių ir užsakomųjų projektų vykdymo su vietiniais bei tarptautiniais partneriais. Kaip keičiasi studentų karta ir jų santykis su mokymusi? Šiandieniai studentai labiau orientuoti į praktinę naudą ir greitą rezultatą, jie turi daug platesnę ir greitesnę prieigą prie informacijos, todėl vis rečiau apsiriboja vien medžiaga, pateikiama per paskaitas. Tačiau kartu jie susiduria su informacijos pertekliaus ir jos kokybės vertinimo iššūkiais, kai daugelį atsakymų galima gauti naudojantis dirbtiniu intelektu. Pastebimas didesnis poreikis mokytis praktiškai, suprasti žinių taikymą realiame kontekste ir matyti studijų naudą ateities profesinėje veikloje. Keičiasi ir studentų lūkesčiai dėstytojo atžvilgiu – vis labiau vertinamas dialogas, grįžtamasis ryšys bei aiškiai struktūruotas mokymosi procesas. Nors daliai studentų trūksta kantrybės ilgalaikiam, nuosekliam darbui, kartu jie yra atviresni naujoms technologijoms, skaitmeninėms priemonėms ir lankstesnėms mokymosi formoms. Tai skatina ir dėstytojus nuolat peržiūrėti bei atnaujinti mokymo metodus. Jei galėtumėte palyginti savo studijų laikų universitetą su dabartiniu – kas pasikeitė labiausiai? Vienas ryškiausių pokyčių – studijų ir mokslo aplinka. Prieš kelerius metus persikėlus į naujas erdves, buvo sukurta moderni, apgalvota infrastruktūra, aiškiai orientuota į studijų kokybę, mokslinių tyrimų vykdymą ir bendradarbiavimą. Ši aplinka ne tik pagerino technines galimybes, bet ir pakeitė akademinę kultūrą bei kasdienį darbą universitete. Iš esmės pasikeitė universiteto vaidmens suvokimas – iš institucijos, daugiausia orientuotos į studijų procesą, universitetas tapo daug aktyvesniu mokslo, inovacijų ir projektinės veiklos centru. Šiandien universitetas sudaro sąlygas studentams įsitraukti į mokslinius, taikomuosius bei tarptautinius projektus, o tai anksčiau buvo mažiau matoma ar prieinama. Dar vienas svarbus pokytis – mokymosi priemonių ir technologijų pažanga, susijusi su skaitmenizacija ir dirbtinio intelekto taikymu. Šiandien studentai turi prieigą prie pažangių skaitmeninių mokymosi platformų, virtualių laboratorijų, simuliavimo įrankių ir dirbtinio intelekto pagrindu veikiančių pagalbinių sistemų, kurios gali padėti analizuoti, modeliuoti ir gilinti žinias. Tai iš esmės keičia mokymosi procesą – nuo pasyvaus informacijos įsisavinimo pereinama prie aktyvaus, savarankiško ir individualizuoto mokymosi. Ką šiandien universitetas turėtų daryti kitaip, kad geriau paruoštų studentus ateičiai? Universitetas turėtų dar labiau stiprinti studijų ir realios praktikos ryšį, kad studentai aiškiau suprastų, kaip įgytos žinios bus taikomos profesinėje veikloje. Tai apima glaudesnį bendradarbiavimą su verslu ir moksliniais partneriais, projektinį mokymąsi, kuo ankstesnį studentų įtraukimą į taikomuosius ir mokslinius projektus. Svarbu ugdyti ne tik dalykines kompetencijas, bet ir bendruosius gebėjimus – kritinį mąstymą, savarankiškumą, atsakomybę už mokymosi procesą ir gebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančių technologijų. Universitetas turėtų skatinti studentus mokytis visą gyvenimą, eksperimentuoti, klysti ir mokytis iš patirties, kartu suteikdamas tam tinkamą akademinę aplinką.   Elektronikos fakulteto elektronikos inžinerijos 3 kurso studentas Nojus Balčiūnas Kaip apibūdintumėte universitetą ir studijų reikšmę? Universitetas man visų pirma yra bendruomenė. VILNIUS TECH bendruomenės nariai – labai šilti ir palaikantys žmonės, nuolat raginantys prisijungti prie įvairių universitete ir už jo ribų organizuojamų veiklų. Studijos VILNIUS TECH – itin reikšmingas gyvenimo etapas. Aš  galiu įgyti ne tik akademinių žinių, bet ir praktinių įgūdžių, formuoti savo kritinį mąstymą, savarankiškumą ir atsakomybę. Žinoma, tai ir savotiškas perėjimas į suaugusio žmogaus gyvenimą, tačiau dar svarbiau – augimo, tobulėjimo irsavęs pažinimo etapas. Manau, kad tai – vienas svarbiausių gyvenimo laikotarpių. Kokių lūkesčių turite universitetui dabar ir ar jie skiriasi nuo to, ką įsivaizdavote prieš studijas? Pradėjęs studijuoti universitete, per paskaitas tikėjausi įgyti daugiau praktikos, tačiau netrukus supratau, kad jos sukaupti turiu gerokai daugiau galimybių. Universitetas siūlo įvairias papildomas veiklas, programas ir praktikas, prie kurių galima prisijungti norint gilinti žinias ir labiau įsitraukti į praktinę veiklą. Būtent šios galimybės ir yra vienas didžiausių universiteto pranašumų – jis suteikia erdvę augti, tobulėti ir patiems formuoti savo studijų kelią. Kokios studijų metu įgyjamos patirtys ar įgūdžiai yra vertingiausi? Manau, svarbiausi įgyti įgūdžiai – vadinamieji minkštieji įgūdžiai (angl. soft skills): aktyvumas, gebėjimas pristatyti savo darbus ir idėjas, prisitaikyti naujoje aplinkoje bei greitai reaguoti į besikeičiančias situacijas. Kaip įsivaizduojate ateities universitetą – kas jame turėtų būti kitaip nei dabar? Sunku įsivaizduoti ateities universitetą kitokį, nei jis yra dabar. Žinoma, laboratorijos ir jose esanti įranga laikui bėgant taps dar modernesnės, tačiau jau šiandien matyti, kad VILNIUS TECH nuolat jas atnaujina, plečia ir diegia naujausias technologijas. Tačiau manau, kad ateityje laboratorijos taps dar atviresnės, suteikiančios studentams daugiau galimybių laisvu nuo studijų metu savarankiškai dirbti prie projektų ir įgyvendinti savo idėjas. Kas šiandien labiausiai motyvuoja studijuoti ir tobulėti? Labiausiai mane motyvuoja meilė elektronikai ir noras suprasti tai, ko dar nesuprantu. O tokių dalykų dar tikrai labai daug.
Plačiau