Kokios naudos ir žalos atneša kūrybingumas? Kaip galima jį skatinti? Kaip dirbti su kūrybininkais? Šiuos ir kitus klausimus kelia Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesorius dr. Tomas Kačerauskas, susisteminęs 2004–2016 m. Lietuvoje atliktus kūrybingumo ir kultūros tyrinėjimus.
Anot jo, analizuojant šią sritį pirmiausia reikia atskirti kultūrinę industriją ir kūrybines industrijas. Kultūrinė industrija siejama su naujosiomis medijomis, pavyzdžiui, televizija, kuri, deja, dažnai prisideda prie mūsų mąstymo suvienodinimo.
„Žinoma, visiškai suabsoliutinti negalima, tačiau laida, nesurenkanti pageidaujamos auditorijos, paprastai išnyksta, – pateikia pavyzdį prof. T. Kačerauskas. – Kultūrinė industrija sulaukia kritikos, nes su tam tikrų technologijų pažanga atrofuojasi ir kai kurie mūsų mąstymo elementai. Apie tai jau kalbėjo kultūrinės industrijos diskurso pradininkai vadinamosios Frankfurto mokyklos atstovai.“
Kūrybinių industrijų diskursas vis dar labai naujas, prasidėjęs tik XX a. pab. Jo atstovai, kaip antai J. Howkinsas, R. Florida, C. Landry, nusiteikę kur kas entuziastingiau. Pasak jų, kūrybinės industrijos ne tik pačios sukuria didelę pridėtinę vertę, bet ir prisideda prie kitų ekonomikos sektorių plėtros. Prof. T. Kačerausko teigimu, jiems šiek tiek trūksta kritinio mąstymo, būdingo jų pirmtakams kultūrinės industrijos teoretikams, tarp kurių buvo tokie mąstytojai kaip M. Horkheimeris ir T. W. Adorno.
„Kūryba tikrai neišspręs visų žmonijos problemų. Taip, kai kurioms problemoms ji pasiūlys išeitį, bet kartu prikurs ir naujų. Pavyzdžiui, atominė bomba irgi yra technologinio progreso, kūrybos produktas. Kita vertus, gal būtent ji sulaiko mus nuo Trečiojo pasaulinio karo?“ – retoriškai klausia prof. T. Kačerauskas.
Kiekviename darbe yra bent šiek tiek kūrybos, tačiau kaip padidinti visuomenės kūrybingumą, o kartu ir ekonomikos augimą?
„Silicio slėnyje net apie 40 proc. darbuotojų yra atvykėliai, imigrantai. Jei norime Lietuvoje sukurti gerovės visuomenę, turime keisti imigracijos politiką ir pritraukti mūsų šalyje dirbti bei gyventi norinčių užsieniečių, – teigia mokslininkas. – Kitas aktualus klausimas yra emigracija. Tai nevienareikšmiškas reiškinys, jis rodo ir visuomenės nusivylimą, ir jos laisvumą.“
Siekiant įvertinti visuomenės kūrybingumo lygį, gali būti naudojami įvairūs indeksai: inovacijų indeksas, talentų indeksas, aukštųjų technologijų indeksas, katilo indeksas, kuris rodo imigrantų skaičių ar procentą, gėjų indeksas – visuomenės toleranciją kitos pakraipos asmenims, bohemos indeksas – menininkų skaičių. Taip pat galima išskirti urbanistinį, savižudybių, socialumo ir kitus indeksus. Ne visi jie vienodai aktualūs Europai ir mūsų regionui, bet paprastai sutinkama, kad kuo jie aukštesni, tuo kūrybingesnė visuomenė.
Nors kūrybinės industrijos prisideda prie visuomenės gerovės kūrimo, ekonominės plėtros, profesorius perspėja ir dėl su jomis susijusių rizikų.
„Kūrybingai visuomenei būtinos žinios, nes be jų nesukursi nieko naujo. Kita vertus, kūrybinių industrijų atstovai ir jų vadybininkai niekada negali tiksliai numatyti, kokios reakcijos sulauks jų produktai, – teigia prof. T. Kačerauskas. – Kūrybos „vadybinimas“ – tai nuolatinis laviravimas tarp gresiančio chaoso ir kūrybininkų muštro, tarp griežtosios ir lanksčiosios kontrolės.“
Mokslininkas taip pat atkreipia dėmesį, įmonės ar organizacijos sėkmė gali tapti kliūtimi kūrybingumui plėtoti.
„Kuo sėkmingiau įmonė veikia, tuo labiau stiprėja iliuzija, kad viskas pavyksta savaime, kyla pavojus užmigti ant laurų. Tuomet nelieka naujų idėjų, minčių ar požiūrių alkio. Ir atvirkščiai – kuo prastesni įmonės rezultatai, tuo kūrybingesni sprendimai, – pastebi prof. T. Kačerauskas. – Vadybininkai turi prisiversti pamiršti buvusią sėkmę ir galvoti apie gresiančią pabaigą. Tada jų sprendimai bus kūrybiškesni.“
Atrodytų, kad kūrybinių industrijų atstovams labiausiai tiktų lanksčiosios vadybos principai, tačiau, anot pašnekovo, siekiant atverti kelią kūrybiškumui, kartais reikia priimti labai griežtus sprendimus, padedančius panaikinti biurokratines kliūtis ar aiškiau apibrėžti žaidimo taisykles. Kita vertus, bet kurioje organizacijoje reikia ne tik žinių, bet ir nežinojimo arba naivumo vadybos.
„Prisiminkime, kaip atsirado lazeriniai spausdintuvai. Įmonėje „Xerox“ buvo laisvieji penktadieniai, kai darbuotojai atvirai diskutuodavo ir siūlydavo nerealiausias idėjas. Vieną tokį penktadienį buvo užsiminta apie lazerinius spausdintuvus. Tuo metu tai atrodė beprotiška idėja, tačiau nuspręsta surizikuoti ir pabandyti ją įgyvendinti. Būtent tai ir yra naivumo arba dar kitaip vadinama nežinojimo vadyba. Nusprendus įgyvendinti beprotiškas idėjas galima sukelti didžiulį proveržį“, – priminė prof. T. Kačerauskas.
Diskusija apie kūrybines industrijas ir kūrybos visuomenę kaip niekada aktuali visame pasaulyje. Neseniai buvo pristatyti Lietuvos mokslinių tyrimų kompetencijų centrų projektai, kurių steigimą palaiko ir Europos Komisija. Iš trijų pirmąjį atrankos etapą įveikusių projektų vienas yra susijęs su kūrybinėmis industrijomis. Tai dar sykį patvirtina, kad jų reikšmė turėtų augti.
Prof. dr. T. Kačerauskas tyrimų rezultatus susistemino darbų cikle „Kūrybingumo ir kultūrinės regionalistikos tyrimai 2004–2016 m.“, kuris buvo teiktas 2017 m. Lietuvos mokslo premijai gauti ir pristatytas Lietuvos mokslų akademijoje.
Galerija
