S. Pukalskas: ekologinės transporto problemos Lietuvoje mažai kam rūpi

Rugsėjo 8, 2017
Nors ekologijos ir aplinkosaugos idėjos šiandien jau tapo neatsiejamos nuo daugelio gyvenimo sričių, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Automobilių inžinerijos katedros vedėjo doc. dr. Saugirdo Pukalsko teigimu, Lietuvos transporto sektorių jos veikia mažiausiai. „Lietuvoje, deja, dar mažai kam rūpi ekologinės problemos, todėl labai dažnai regime sugadintas automobilių išmetamųjų dujų teršalų neutralizavimo sistemas, gatvėse ir keliuose nuolat pasitaiko techniškai netvarkingų automobilių, iš kurių išmetamųjų vamzdžių, kaip iš katilinių kaminų, rūksta kancerogeniški dūmai“, – sako VGTU docentas. Jis pastebi, kad alternatyviąja energija, tokia kaip elektra, gamtinės dujos (SGD) ar biodegalai, varomo transporto Lietuvoje yra tik labai maža dalis. Kodėl Lietuvoje vyrauja būtent tokios tendencijos, klausiame VGTU docento S. Pukalsko.
 
Kodėl apie energijos taupymą, ekologišką bei aplinkai draugišką transportą Lietuvoje dar kalbame atsargiai?
 
Apie energijos taupymą Lietuvoje kalbėti sunku dėl to, kad mums daug svarbiau taupyti pinigus, bet ne energiją. Pavyzdžiui, dažnas benzininio automobilio savininkas į savo automobilį įmontuoja suskystintų naftos dujų SND (angl. LPG) sistemą, kuri leidžia išlaidas degalams sumažinti beveik perpus, tačiau tokio automobilio degalų sąnaudos (pagal tūrį) ne tik nesumažėja, bet netgi padidėja. O hibridinio automobilio degalų sąnaudos yra savaime mažesnės, tai reiškia, kad ir energijos jam reikia mažiau, tačiau juos lietuviai renkasi nenoriai, nes tai dažniausiai ne prestižinės klasės automobiliai, o elementarūs vidutiniai. Lietuviams vis dar išlieka svarbu, kad automobilis būtų didelis.
 
Vis dėlto, padėtis nėra beviltiška ir nors lėtai, bet keičiasi į gerą – kuo toliau, tuo ekologiškų taupių automobilių (hibridinių, elektromobilių) mūsų šalyje vis daugėja.
 
Pagalvokime apie ateitį: kur link juda transporto naujovės, tendencijos?
 
Žvelgiant į transporto ir IT vystymosi tendencijas nesunku nuspėti, kad ateitis priklausys savivaldžiams alternatyviąja, žaliąja, energija varomoms transporto priemonėms. Savivaldžių automobilių era jau visai čia pat – daugelis automobilių gamintojų ir IT kompanijų sparčiai tobulina sistemas, galinčias valdyti automobilius ir jau matėme ne vieną sėkmingą tokių automobilių naudojimo bandymą. Kuo jie bus varomi? Labiausiai tikėtina, kad tam bus panaudotos dvi energijos rūšys – elektra ir/arba vandenilis.
 
Elektrinių automobilių technologija dabar yra pakankamai gerai išvystyta. Didžiausias elektromobilių plėtros iššūkis – automobilių baterijų įkrovimas. Kol kas tai yra pakankamai ilgai trunkantis procesas, o įkrovimo stotelių dar vis nepakanka ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Didžiausia problema – viena įkrovimo stotelė per parą gali įkrauti tik keletą elektromobilių, kai tuo tarpu įprasta degalinė gali užpilti degalų net keliems šimtams įprastų automobilių. Todėl kaip alternatyva elektromobiliams sparčiai vystosi vandeniliniai automobiliai, tobulėja jų technologijos. Tokiame automobilyje vandenilis paverčiamas elektros energija ir ratai varomi taip pat, kaip ir elektromobilyje – elektriniu varikliu. Skirtumas toks, kad vandenilio degalinėje automobilio bakus galima užpildyti per tokį patį laiką, kaip pildant įprasto automobilio baką. Tokius gaminius jau gali pasiūlyti ne vienas automobilių gamintojas – Toyota Mirai, Honda Clarity, Hyundai ix35 Fuel Cell ir kt.
 
Ar greitai šios technologijos ateis į Lietuvą?
 
Manau, kad Lietuvoje jos pradės atsirasti ne greičiau, nei po 10 metų. Bet tam, kad taip įvyktų, pradėti ruoštis reikėtų jau dabar. Jeigu šiandien nepradėsime galvoti, kaip tokie automobiliai galės pildytis vandeniliu ir nesiimsime jiems kurti atitinkamai pritaikytos infrastruktūros – po 10 metų jie negalės būti eksploatuojami.
 
Ką Lietuvoje būtų galima daryti jau dabar, kad būtų sumažinta transporto sukeliama aplinkos tarša ir kad nereikėtų taip ilgai laukti, kol ateis inovatyvios technologijos?
 
Mano nuomone, Lietuva galėtų labiau išnaudoti SGD terminalo galimybes ir skatinti daug ekologiškesnio – gamtinėmis dujomis (nepainioti su naftos dujomis) varomo – transporto plėtrą. Gamtines dujas, kaip alternatyvą naftai, mato ir Europos Sąjunga (ES). Daugelis ES direktyvų, komunikatų ir strategijų numato, kad norint atsikratyti transporto sektoriaus priklausomybės nuo naftos geriausia alternatyva yra gamtinės dujos. Gamtines dujas naudojantys automobiliai mažai kuo skiriasi nuo benziną naudojančių automobilių, jų varikliai tokie patys, o skiriasi tik degalų tiekimo sistemos, tad didelių technologinių trukdžių naudoti gamtines dujas transporte nėra. Vienintelė problema – užpildymo infrastruktūros trūkumas.
 
Galima pastebėti, kad Lietuvoje jau einama teisinga linkme skatinant elektromobilių naudojimą – jiems suteikta teisė važiuoti autobusų juostomis, taikomas mažesnis parkavimo mokestis, plečiamas įkrovimo stotelių tinklas ir t.t.
 
Tačiau tam, kad vyktų spartesnė alternatyviojo transporto plėtra daug ką Lietuvoje dar reikėtų keisti bei tobulinti, nes kartais atrodo jog trūksta sistemingo požiūrio į alternatyviąją energiją. Pavyzdžiui, vystant elektromobilių plėtrą nepagalvojama, kad Lietuva didžiąją dalį elektros energijos importuoja iš kaimyninių šalių. O kodėl negalėtumėm vystyti gamtinėmis dujomis varomo transporto? Lietuva įgyvendino ne vienai ES valstybei sunkiai pakeliamą uždavinį – įsigijo suskystintų gamtinių dujų saugyklą – SGD terminalą. Plečiant jo pajėgumus būtų galima atpiginti gamtines dujas visiems vartotojams ir Lietuva iš to laimėtų daug daugiau, nei importuodama elektros energiją iš kaimynų.
 
Be to, Lietuvoje yra kelios įmonės, gaminančios skystuosius biodegalus. Tad reikėtų skatinti ir šių degalų naudojimą, nes tai taip pat atneštų daug daugiau naudos Lietuvai, nei naftos importas.

Galerija

Panašios naujienos

Doktorantūra – ne tik disertacija: kokių įgūdžių šiandien reikia jauniesiems tyrėjams?
Doktorantūra – ne tik disertacija: kokių įgūdžių šiandien reikia jauniesiems tyrėjams?
Šiemet įvyko jau ketvirtoji VILNIUS TECH Doktorantūros vasaros mokykla (PhD Summer School), į kurią atvyko 30 studentų iš dešimties pasaulio šalių. Savaitę trukusios mokyklos metu pranešimuose patyrę savo sričių ekspertai mokė akademinio rašymo principų, komunikacijos, tyrimų etikos ir daugelio kitų jauniesiems mokslininkams doktorantūros metu itin aktualių dalykų. Vis dėlto vien akademinių žinių neužtenka. Daugelį metų su doktorantais dirbantys VILNIUS TECH profesorė dr. Simona Ramanauskaitė, lektorė Angelė Tamulevičiūtė-Šekštelienė ir Graikijos Viduržemio jūros universiteto (Hellenic Mediterranean University) profesorius dr. Konstantinos Petridis pabrėžia, kad sėkmingai tyrėjo karjerai itin vertingi yra gebėjimai įveikti iššūkius, bendradarbiauti bei kurti tarptautinius ryšius.  [caption id="attachment_121864" align="alignnone" width="1024"] Renginio akimirkos[/caption] Kokie iššūkiai doktorantams kyla šiandien? Studijuojant doktorantūrą, tyrimai, straipsnių rengimas bei disertacijos rašymas nėra vieninteliai iššūkiai, su kuriais susiduriama. Profesorius dr. K. Petridis, remdamasis savo patirtimi, pastebi tris neretai doktorantams iškylančias problemas. Pirmoji jų – laiko valdymas, ypač mėginant suderinti tyrimų reikalavimus su kitomis akademinėmis ir asmeninėmis atsakomybėmis. Šiai minčiai pritaria ir Kūrybinių industrijų fakulteto (KIF) lektorė A. Tamulevičiūtė-Šekštelienė. Pasak jos, tokių vasaros mokyklų metu neretai tenka įsitikinti, jog doktorantams iššūkių kelia ne tik teoriniai klausimai, bet ir tai, kaip suderinti disertacijos rengimą turint darbą, šeimą ir kitų įsipareigojimų.  „Tą įveikti padeda bendruomenė, supanti akademinė aplinka. Kai doktorantas turi su kuo pasikalbėti, aptarti abejonę, išgirsti klausimą ar gauti nuoširdų grįžtamąjį ryšį, problema dažnai tampa aiškesnė ir lengviau išsprendžiama. Kartais kolega, nebūdamas tavo temos ekspertas, gali tapti geriausiu „veidrodžiu“ ir parodyti, kuri tyrimo dalis skamba aiškiai, o kurią dar reikėtų performuluoti paprasčiau. Tad kalbėkime, klauskime, bendraukime, dalinkimės ir kurkime ryšius“, – pataria lektorė. [caption id="attachment_122458" align="alignnone" width="1024"] Renginio akimirkos[/caption] Antroji problema, kurią pastebi renginio svečias, yra doktoranto pasitikėjimas savimi pristatant savo darbus tiek akademinei bendruomenei, tiek plačiajai visuomenei. Šiuo klausimu paantrina ir Fundamentinių mokslų fakulteto dekanė profesorė dr. S. Ramanauskaitė:  „Pasitikėjimą kuria ne tik turimos žinios ir gebėjimas, bet ir bendravimo patirtis skirtingos krypties, patirčių, kultūrų komandoje bei drąsa išsakyti savo mintis ir atvirai priimti kitų nuomonę. Todėl PhD Summer School renginiai būtini kiekvienam doktorantui, kad jis ugdytų tarptautiškumo ir bendradarbiavimo kompetencijas, plėstų savo kontaktų ratą kitų tyrėjų gretose“, – sako mokslininkė. Trečiasis iššūkis, pasak dr. K. Petridžio, apima kompetencijų ugdymą siekiant atsakingai ir efektyviai naudoti dirbtinio intelekto (DI) įrankius mokslinėje komunikacijoje. „Galiausiai, daugelis studentų susiduria su netikrumu dėl savo profesinių perspektyvų už akademinės aplinkos ribų. Norint įveikti šiuos iššūkius, reikalingas struktūruotas palaikymas, pavyzdžiui: tiksliniai tyrimų ir komunikacijos įgūdžių mokymai, DI raštingumo ugdymas akademiniame kontekste ir glaudesnis įsitraukimas į karjeros planavimo galimybes tiek akademinėje aplinkoje, tiek už jos ribų“, – paaiškina profesorius. [caption id="attachment_122456" align="alignnone" width="1024"] Prof. dr. K. Petridis[/caption] Tuo metu dr. S. Ramanauskaitė kaip ryškiausius išskiria iššūkius, kylančius tyrimų metu: „Doktorantai ir mokslininkai vykdo mokslinius tyrimus ir siekia naujų žinių. Jie visada yra tarp žinomo ir naujo ribos. Todėl tyrimų planavimas, jų duomenų privatumo ir etiškumo klausimai dažniausiai yra specifiniai, saviti ir reikalauja papildomo gilinimosi. O tai, kas tiko ankstesniame tyrime, ne būtinai galios šiame, – sako profesorė. – Kitas svarbus dalykas – tyrėjai visuomet susiduria su nuolatinio tobulėjimo ir gilinimosi poreikiu. Todėl naujieji tyrėjai, doktorantai turi būti kūrybiški ir remtis bendradarbiavimu su kitais tyrėjais, galinčiais dalintis savo patirtimi ir kartu rasti tinkamiausią sprendimą.“ Nuo naujų pažinčių iki reikšmingų atradimų  Šiandien mokslininko darbą be tarptautinio bendradarbiavimo jau sunku įsivaizduoti. Tarptautiniai ryšiai atveria galimybes dalyvauti konferencijose, rengti bendras publikacijas, inicijuoti projektus, keistis metodais ir pažvelgti į savo tyrimą iš kitos akademinės ar kultūrinės perspektyvos, vardija A. Tamulevičiūtė-Šekštelienė.  „Ne mažiau naudinga kartais tiesiog pakeisti aplinką – išvykti į kitą šalį, dalyvauti stažuotėje, padirbėti kitame universitete ar tyrimų centre. Bendravimas su skirtingų kultūrų, patirčių ir požiūrių žmonėmis plečia mąstymą, augina idėjas ir leidžia kitaip pamatyti net tai, kas iki tol atrodė visiškai aišku. Naujoje aplinkoje gali skleistis mūsų žinios, patirtys ir kūrybiškumas, – o būtent jų labai reikia visame disertacijos rengimo kelyje. Ir jei taip su humoru pasakius, tai kartais tam, kad tyrimas ir darbai pajudėtų pirmyn, labai naudinga pajudėti ir pačiam“, – šypsosi lektorė. [caption id="attachment_122446" align="alignnone" width="1024"] Renginio akimirkos[/caption] Tuo metu profesorius dr. K. Petridis įžvelgia dvi itin praktiškas priežastis, dėl kurių tarptautinis bendradarbiavimas toks būtinas: „Pirma, tai leidžia tyrėjams užmegzti prasmingus profesinius ryšius su kolegomis ir kitais doktorantais iš skirtingų akademinių ir kultūrinių aplinkų, taip puoselėjant ilgalaikius bendradarbiavimo santykius. Antra, tai praplečia tyrėjų suvokimą apie jiems prieinamas profesines galimybes planuojant tolesnius karjeros žingsnius – supažindina juos su įvairiomis tyrimų aplinkomis, institucinėmis praktikomis ir karjeros kryptimis.“ Mokslininkė S. Ramanauskaitė, kalbėdama apie tarptautinį bendradarbiavimą, akcentuoja jo svarbą atliekamiems tyrimams. Pasak jos, tyrimų rezultatai nėra apriboti viena institucija ar šalimi. Jų tikslas – gauti naujų žinių pasauliniame kontekste, todėl bendradarbiavimas su tarptautine bendruomene padeda aiškiau suvokti, kas jau yra ištirta ir kokios naujos idėjos gali būti išbandomos.  [caption id="attachment_122462" align="alignnone" width="1024"] Prof. dr. S. Ramanauskaitė[/caption] Taip pat, anksčiau ar vėliau rezultatai pasiekia visuomenę, verslą, todėl jau tyrimų metu būtina įsivertinti jų įtaką skirtingoms kultūroms ir bendruomenėms. Be to, vykdant mokslinius tyrimus, asmeninė tarptautinė patirtis ir įvairovės pažinimas gali padidinti tyrimų rezultatų pritaikomumą įvairiose visuomenėse, aiškina profesorė. Kodėl svarbu dalyvauti doktorantūros mokyklose? Dalyvaudami VILNIUS TECH Doktorantūros vasaros mokykloje, dalyviai turėjo galimybę įgyti naujų žinių, išmokti spręsti aptartus iššūkius bei sutikti panašios srities mokslininkų iš kitų šalių. Tačiau tai – ne vienintelė nauda, kurią gauna dalyviai. Anot pranešėjų, tokių mokyklų vertė slypi tame, ką pats doktorantas nuveikia jų metu. „Manau, kad didžiausia tarptautinių renginių, tokių kaip Doktorantų mokykla, vertė yra tai, jog jie suteikia platformą studentams dalintis savo tyrimų patirtimi, aptarti bendrus iššūkius ir kartu ieškoti sprendimų su kolegomis iš įvairių akademinių sričių. Be to, tokie renginiai suteikia vertingų progų praktikuoti anglų kalbą kaip pagrindinę mokslinės komunikacijos kalbą (lingua franca) ir taip stiprina studentų gebėjimą efektyviai veikti tarptautiniuose tyrimų kontekstuose“, – sako profesorius iš Graikijos. Tuo metu VILNIUS TECH lektorė A. Tamulevičiūtė-Šekštelienė teigia, jog tokių renginių ilgalaikiu rezultatu tampa būtent sutikti žmonės ir nauji ryšiai. Vienas pokalbis gali paskatinti naują tyrimo idėją, padėti atrasti reikalingą metodą, būsimą publikacijos bendraautorių ar kolegą, į kurį vėliau galima kreiptis patarimo, sako ji. [caption id="attachment_122448" align="alignnone" width="1024"] A. Tamulevičiūtė-Šekštelienė[/caption] „Doktorantų mokyklos sukuria ypatingą erdvę, kurioje galima ne tik mokytis, bet ir saugiai kalbėti apie savo tyrimus, iššūkius bei dar ne iki galo išgrynintas idėjas. Čia doktorantai pamato, kad daugelis jų susiduria su panašiais klausimais, nepriklausomai nuo šalies, universiteto ar mokslo srities. Toks bendrumo jausmas suteikia daugiau pasitikėjimo“, – vardija lektorė. Fundamentinių mokslų fakulteto profesorė pastebi ir kitą naudą – doktorantūros mokyklų metu jaunieji tyrėjai itin aktyviai dalinasi savo patirtimi socialinėse medijose, o tai padeda tapti labiau matomiems mokslinėje erdvėje, bet ir visuomenėje. „Mokslas neturi būti skirtas tik pačiam mokslininkui, jis turi būti kuo viešesnis ir skatinti naujus atradimus ar tyrimus. Todėl matyti, kad doktorantai keičia nusistovėjusį mokslinės bendruomenės pasiekimo būdą iš grynai tik konferencijomis ir asmeniniu bendravimu paremtų priemonių į socialinių tinklų taikymą, teikia vilčių, jog mokslas, jo rezultatai ir juos vykdantys mokslininkai taps labiau matomi ne tik mokslininkams, bet ir visuomenei“, – sako dr. S. Ramanauskaitė. [caption id="attachment_122460" align="alignnone" width="1024"] Renginio akimirkos[/caption] Trys patarimai būsimiems mokslininkams Prof. dr. S. Ramanauskaitė: „Jūs jau esate tinkamame kelyje, nes pasirinkote vykdyti mokslinius tyrimus, semtis patirties tarptautiniuose renginiuose. Nenustokite šiame kelyje ir tikėkite savimi, nes mokslinių tyrimų kelias dažniausiai yra duobėtas, tačiau kiekviena patirtis ir papildomas jūsų bendruomenės narys laukiančias „duobes" padaro vis mažiau jaučiamas ir jus apsunkinančias.“ Prof. dr. K. Petridis:   „Išlikite alkani, išlikite kvaili“ (angl. Stay hungry, stay foolish). A.Tamulevičiūtė-Šekštelienė: „Kurkime ryšius, bendraukime ir nenustokime kalbėti apie savo tyrimus. Pristatykime juos konferencijoje, kolegai, draugui, žmogui iš kitos mokslo srities ar net bare – kartais būtent neformalioje aplinkoje sulaukiame netikėčiausio ir naudingiausio klausimo.“ [caption id="attachment_121858" align="alignnone" width="1024"] VILNIUS TECH Doktorantūros vasaros mokyklos pranešėjai[/caption]
Plačiau
EBPO ir Europos Komisija kviečia dalyvauti tyrėjų karjeros apklausoje
EBPO ir Europos Komisija kviečia dalyvauti tyrėjų karjeros apklausoje
Kokios sąlygos tyrėjų karjerai Europos mokslinių tyrimų erdvėje (EMTE)? Tyrėjų karjeros struktūrinės politikos palyginamąją analizę atlieka Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO, angl. OECD) kartu su Europos Komisija, kviesdamos tyrėjus dalyvauti pirmojoje bendroje tarptautinėje apklausoje apie Tyrėjų karjerą. Apklausa vykdoma įgyvendinant iniciatyvą Research and Innovation Careers Observatory (ReICO), kurios tikslas – stiprinti įrodymais grįstą mokslinių tyrimų ir inovacijų karjeros politiką, renkant patikimus duomenis apie tyrėjų darbo sąlygas mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veiklų įgyvendinime, atlygį ir karjeros raidą. Dalyvauti apklausoje kviečiami tyrėjai, mokslo vadybininkai, mokslininkai, mokslo politikos formuotojai, ekspertai ir kt. Apklausos metu respondentų bus prašoma pasidalyti profesine ir tyrėjų mobilumo patirtimi, darbo aplinka, karjeros perspektyvomis akademinėje ar kitoje kryptyje. Apklausa anoniminė, jos pildymas trunka iki 15 minučių. Prisijungti galima naudojant ORCID paskyrą arba gavus individualią prisijungimo nuorodą el. paštu. Apklausa aktyvi iki 2026 m. rugsėjo 25 d. Dalyvauti apklausoje galima čia. Daugiau informacijos: Dr. Edita Bagdonaitė Mokslo ir studijų politikos analizės skyriaus patarėja Lietuvos atstovė EMTE Tyrėjų karjera Tel. +370 604 76 851 El. p. edita.bagdonaite@lmt.lt
Plačiau