VILNIUS TECH stiprina tarptautinį mokslinį bendradarbiavimą su Pietų Korėja, Taivanu ir Slovėnija

Mados komunikacija vis dažniau atsiduria diskusijų centre, tačiau Lietuvoje ši sritis laikoma palyginti nauja. Tarp visuomenės narių mada dažnai suvokiama kaip gana paviršutiniškas reiškinys, siejamas su vartotojiškumu ir trumpalaikėmis tendencijomis. Tačiau moksliniai tyrimai rodo ką kita – mados komunikacija atlieka kur kas svarbesnį vaidmenį: formuoja ne tik kultūrinius simbolius ar vartotojų elgseną, bet ir socialinius identitetus. Interviu su VILNIUS TECH Kūrybos komunikacijos katedros lektore dr. Sigita Kamašauske, pirmąja universitete apsigynusia komunikacijos ir informacijos krypties daktaro laipsnį, atskleidžia, kad patirtį, sukauptą mados industrijos sektoriuje, galima sėkmingai transformuoti į tyrimų lauką.  Mados komunikacija Lietuvoje vis dar laikoma gana nauja ir mažai nagrinėjama sritimi. Kokia šios srities raida ir jos potencialas akademiniame kontekste? Mados komunikacija turi didelį potencialą akademiniame kontekste, ir aš be galo džiaugiuosi galėdama šią temą atskleisti savo atliekamuose tyrimuose ir dėstomose paskaitose. Suprantu populiarų požiūrį į madą ir su ja asocijuojamą paviršutiniškumą, vartotojiškumą. Tačiau mados komunikacijos tyrinėjimas prisideda prie kultūrinių simbolių suvokimo, skaitmeninių pokyčių ir vartotojų elgsenos pažinimo. Pavyzdžiui, mano disertacijoje nagrinėta sritis – masinis prestižas – tai populiarus ir vis stiprėjantis segmentas, kurio atsiradimui įtaką padarė besikeičiantys, vis labiau hedonistiniai vartotojų įpročiai, finansiškai stiprėjanti vidurinė klasė ir, žinoma, socialinės medijos, formuojančios prestižo suvokimą. Mados komunikacija – galinga sritis, kuri daro poveikį mūsų, vartotojų, kasdieniams pasirinkimams. Kas mums gražu, kas negražu – tai priklauso ne tik nuo asmeninio skonio, bet ir nuo to, kaip dažnai ir kokiame kontekste mes kažką matome. Tai yra mados komunikacijos poveikis, kurio kartais galime neatpažinti, bet visi vienaip ar kitaip su juo susiduriame. Jūsų akademinis kelias prasidėjo nuo praktinės patirties mados industrijoje. Kaip realus darbas šioje srityje formavo tyrimų kryptį ir požiūrį į mokslą? Prieš įstodama į doktorantūros studijas, sukaupiau nemažą patirtį mados versle. Užimadama įvairias pozicijas mados srityje dirbau 10 metų, tad natūralu, kad labai norėjau tirti būtent šią sau artimą sritį. Iš praktinio pasaulio atsinešiau labai realias problemas – paskutinėje darbovietėje dirbau marketingo srityje su lietuviškais prekių ženklais. Daug kartų esu pagalvojusi – mes, lietuviai, kuriame nuostabius produktus, kokybe ir dizainu nenusileidžiančius pasauliniams prekių ženklams, bet kodėl taip dažnai nesukuriame prestižo jausmo ir savo komunikacija netgi supaprastiname produkciją? Kodėl komunikacijoje taip dažnai akcentuojamas ne prekės ženklo identitetas, o savybės, kurios galėtų parduoti? Pastebėdavau ir prekių ženklų supanašėjimą, nes bandoma tarsi pataikyti į tam tikrą socialinių tinklų bangą, atitikti kažkokį kanoną. Esu labai dėkinga savo disertacijos vadovei prof. dr. Živilei Sederevičiūtei-Pačiauskienei, kuri palaikė, pasitikėjo manimi ir kartu leidosi į šią avantiūrą – tyrinėti mados komunikaciją. Buvau ne tik pirmoji, apsigynusi komunikacijos ir informacijos krypties daktaro laipsnį, bet ir viena iš nedaugelio universitete, kalbančių apie madą akademiniame kontekste. Tokiam pasirinkimui reikėjo susitelkimo, atvirumo ir ambicingumo. Manau, mes su disertacijos vadove buvome puiki komanda. Kaip, Jūsų nuomone, atvirumas bendruomenėje ir praktikos gali prisidėti prie gilesnio mados komunikacijos supratimo? Akademikų bendradarbiavimas su praktikais vienareikšmiškai yra abipusiškai naudingas. Mokslu grįstų sprendimų siūlymas šioje dinamiškoje srityje leidžia išlaikyti tvirtą komunikacijos stuburą ir nepasiduoti įvairiems greitiems sprendimams, kurie, ilgainiui, nekurs stiprios reputacijos ir prekės ženklo įvaizdžio. Tačiau puikiai suvokiu, kodėl ne taip dažnai šioje industrijoje vyksta dialogas tarp akademikų ir praktikų. Komunikacija dažnai suvokiama kaip intuityvus mokslas. Įmonių komunikaciją kuria apmokyti žmonės, nuolat atnaujinantys kompetencijas įvairiuose kursuose, tad ir poreikio kažką tirti ar suprasti iš mokslinės perspektyvos nėra. Ir tai visai logiška. Tačiau vien iš pajautimo ar bendro socialinių tinklų algoritmų diktuojamo ritmo kurti komunikacijos strategiją yra rizikinga. Juo labiau kad mada yra ne tik apie produkto komunikaciją, tai yra visuomenės atspindys. Komunikacijos mokslas nagrinėja procesą – kaip žinutė siunčiama, gaunama ir interpretuojama,  kokia yra simbolių ir ženklų prasmė. Studentams dar sakau – komunikacija nagrinėja terpę, dalyvavimo kurioje dažnai net nesuvokiame, tad mokslinės įžvalgos padeda būti laiku ir vietoje, kurti komunikaciją, kuri yra tvari tiek laike, tiek erdvėje. Manau, kad akademiniai tyrimai turėtų dažniau būti išgirsti praktikų, o praktinės problemos turėtų inspiruoti tyrimus. Stebiu mados prekių ženklų komunikaciją ir galiu teigti, kad skirtumas tarp tų, kurie tiesiog perduoda žinutę, ir tų, kurių komunikacija yra gili, labai juntamas. Rengdama disertaciją, įgijote tarptautinės patirties ir sulaukėte užsienio kolegų palaikymo. Kaip šis bendradarbiavimas praturtino tyrimus ir profesinį augimą? Labai reikšmingą indėlį rengiant disertaciją turėjo galimybė dalyvauti FACTUM konferencijose, kurios organizuojamos USI (Università della Svizzera Italiana). Pirmą kartą nuvykusi į konferenciją Italijoje, Pisos mieste, sutikau labai daug bendraminčių. Taip išaugo mano motyvacija eiti pirmyn. Supratau – aš ne viena, mano mokslinių interesų laukas pasaulyje yra pripažįstamas ir aktualus. Skamba paprastai, bet toks žinojimas tada buvo labai svarbus. Jaučiau  begalinį  dr. Nadzeyos Sabatini palaikymą, kuri tada ne tik paskatino eiti pirmyn, bet netgi tapo mano disertacijos gynimo tarybos nare. Man tai didžiulė dovana – turėti bendraminčių – ekspertų iš viso pasaulio, kurie tiria mados komunikacijos fenomeną iš skirtingų perspektyvų. Kokią reikšmę akademiniame kelyje turėjo atviras dalijimasis idėjomis ir bendradarbiavimas su kitais tyrėjais? Nors akademinis kelias gali pasirodyti labai individualus ir net vienišas, mano kelias buvo kitoks. Visada mėgau bendrauti, dalintis idėjomis, tad užmegztos pažintys mane stiprino visokeriopai. Visada atvira širdimi priėmiau savo tyrimo kritiką ir pasiūlymus. Priešingai nei gyvenime, kai ne visada lengva klausytis kritikos, akademinėje sferoje  esu labai atvira ir įsiklausanti. Labai vertinau kiekvieną, kuris įsigilindavo, patardavo. Liaudyje sakoma – vaikui užauginti reikia viso kaimo, tad ir disertacijai parašyti tikrai reikia dialogo, bendradarbiavimo ir viso fakulteto paramos. Būnant jaunu tyrėju kyla daug klausimų, visko žinoti tiesiog neįmanoma. Tad bendradarbiavimas su kitais yra svarbus, man reikėjo nemažai pagalbos rengiant tyrimo metodologiją – už įsitraukimą esu labai dėkinga prof. dr. Astai Zelenkauskaitei. Doktorantūros studijų metu dažnai savo fakultete girdėjau klausimus: „Kaip sekasi? Gal reikia pagalbos? Kaip sekėsi atestacija?“ Ne kartą esu ir nustebusi – kaip kolegos įsidėmi man aktualius įvykius ir kaip nuoširdžiai jiems rūpi. Kolegų ir kitų doktorantų palaikymas man buvo labai reikšmingas. Tad ir pati stengiuosi palaikyti kolegas, nes žinau – jaučiant palaikymą, viskas daug lengviau einasi. Dėstyti pradėjote dar rengdama disertaciją. Kaip šis ankstyvas įsitraukimas į dėstymą paveikė Jus kaip tyrėją ir kaip pedagogę? Mano istorija gali skambėti kaip sėkmės istorija, bet dėstymas, atsiradęs mano gyvenime antrais doktorantūros studijų metais, tapo mano didžiule aistra ir ilgainiui aš visiškai atsisakiau kitų darbų – dėstytojos darbas tapo pagrindiniu. Visada mėgau kalbėti prieš auditoriją ir dalintis patirtimi, žiniomis, bet suteikta galimybė dėstyti man buvo aukso vertės – dabar tikrai jaučiuosi savo vietoje. Dėstymą ir tyrimus aš stengiuosi derinti – įtraukiu studentus į veiklas, paskaitų metu dalinuosi įžvalgomis. Manau, kad studentams matyti aktyvų dėstytoją yra labai svarbu, taip kuriama reputacija ir pasitikėjimas. O man asmeniškai yra smagu pagalvoti, kad gal kažkam esu įkvėpimas ir motyvacija eiti pirmyn, ieškoti savo kelio. Kaip atvirumas pasireiškia dėstant – santykyje su studentais ir mokymosi procese? Mūsų, dėstytojų, tikslas – visada parengti Žmogų, kuris bus sėkmingas ir vertinamas po studijų, tad atvirumas naujiems metodams ir kūrybiškoms paskaitoms man yra prioritetas. Tačiau Žmogus vis dėlto nusipelno didžiosios raidės – atviras bendravimas kuria terpę formuotis įgūdžiams ir vertybėms, kurias mūsų studentai atsineš į darbo rinką. Kiekviena mano paskaita prasideda nuo klausimo „Kaip laikotės?“,  šiuo klausimu aš sąmoningai inicijuoju dialogą. Man įdomu, kas naujo jų akademiniuose gyvenimuose, o kartais sulaukiu ir asmeninių pasidalinimų. Dažnai konsultuoju studentus asmeniškai ir nė viena konsultacija nepraeina be paskatinimo ir motyvavimo judėti pirmyn. Jaučiu ir studentų dėkingumą, o tai man – didžiausias atlygis. Socialiniai tinklai ir jų tendencijos yra svarbi Jūsų disertacijos dalis. Kaip vertinate mados prekių ženklų komunikacijos fenomeną socialiniuose tinkluose šiandien? Mados prekių ženklų kuriamas turinys socialiniuose tinkluose šiandien yra savarankiškas produktas, turintis savo vartotoją, o turinio gavėjas – aktyvus dalyvis, kuriantis ir perkuriantis reikšmes. Socialinių tinklų paskyra šiandien veikia kaip fasadas, kuris suteikia įspūdį ir emociją apie prekės ženklą pirmiau, nei demonstruoja produkciją. Manau, kad šis suvokimas labai daug keičia. Mano stebimų prekių ženklų (prabangos ar masinio prestižo) komunikacija socialiniuose tinkluose šiandien nėra apie tiesioginį pardavimą. Ji orientuojasi į tapatybės formavimą, ryšio su vartotoju kūrimą, nes vartotojas šiandien ypač nori priklausyti bendruomenei. Tą galime pastebėti net išanalizavę, kokius modelius prekių ženklai pasitelkia – vis dažnesnė tendencija yra brandūs žmonės, nes jų kūnai pasakoja unikalias istorijas. Šiandien socialinių tinklų komunikacija yra apie vertės kūrimą, kultūrinių kodų naudojimą, ir ši tendencija man labai artima. Ką Jums pačiai reiškia būti atvira mokslininke? Man būti atvira mokslininke ir dėstytoja reiškia du dalykus – nuolatinį tobulėjimą ir kūrybiškumą. Dažnai aplanko mintis, kad, mokydamas kitus, pats išmoksti daug daugiau – visada turi domėtis pasauliu, naujausiais tyrimais ir, žinoma, kurti. Savo kolekcijoje turiu menų bakalaurą, gal dėl to manyje gyvena nepailstantis kūrėjas. Nuolat turiu idėjų, ką galima sukurti, suorganizuoti ar padaryti kitaip. Laisvė kurti ir nuolatinis tobulėjimas – toks mano kelias. Tai man svarbios vertybės, juk ne veltui sakoma – grožis yra žiūrinčiojo akyse.

Europoje ir Lietuvoje netyla diskusijos dėl imigrantų, jų skaičiaus, poveikio darbo rinkai ir šalies kultūrai. Migracijos departamento duomenimis, į Lietuvą dirbti 2025 m. leista atvykti 24.830 užsieniečių, šiemet – apie 100 mažiau. Į šią kvotą neįtraukiami aukštą pridėtinę vertę kuriantys specialistai – Ekonomikos ir inovacijų ministro patvirtinimu, Lietuvoje trūksta 85 profesijų specialistų, daugiausia – iš IT, inžinerijos, robotikos ir chemijos mokslo sričių. Nors daugiausia atvykėlių matome gatvėse skubančių pristatyti maistą, kai kurie jų, tokie kaip Ramilas Balaghayevas iš Azerbaidžano, į Lietuvą atvyko būtent todėl, kad jį dominančioje kibernetinio saugumo srityje gimtojoje šalyje nebuvo galimybių nei studijuoti, nei gauti darbo. Šiandien jis jau 6 metus dirba pagal specialybę. Grąžina skolą šalies ekonomikai Šiuo metu R. Balaghayevas dirba jau 5-oje darbovietėje Lietuvoje – JAV bendrovėje „Cencora“. Studijoms Lietuvoje ir pragyvenimui studijų laikotarpiu jis gavo stipendiją, todėl dabar, kaip pats teigia, jaučia poreikį „grąžinti skolą šios šalies ekonomikai“. Ramilas atvyko studijuoti kibernetinio saugumo magistro VILNIUS TECH universitete. Jis jau buvo baigęs kompiuterinės inžinerijos bakalauro studijas Baku. „Norėjau gilintis į nanotechnologijas, tinklo saugumą, kibernetinį saugumą. Tuo metu, 2019 m., kibernetinio saugumo tema Azerbaidžane nebuvo populiari ir savo šalyje negalėjau gilintis į šią sritį. Pradėjau ieškoti užsienio universitetų ir vienas iš mano kriterijų buvo gauti pilną stipendiją. Tai buvo iššūkis nes tuo metu studentams iš Azerbaidžano (visai šaliai) buvo siūloma tik 1 valstybinė stipendija“, – prisimena R. Balaghayevas. Į ją pretendavo gal 200 ar 300 norinčiųjų, tačiau Ramilas šią stipendiją gavo. Netrukus jis gavo laišką ir iš Švietimo mainų paramos fondo, dėl skirtos valstybinės stipendijos, kuri leido ne tik nemokamai studijuoti, bet ir pragyventi studijų metu. „Priėmiau šią valstybės pasiūlytą stipendiją. Apie Lietuvą buvau girdėjęs iš Baltijos šalyse apsilankiusių šeimos narių, draugų, bet taip pat dariau ir savo asmeninį „tyrimą“. Ir man patiko, ką sužinojau: šalis suteikia gerą išsilavinimą, yra saugi, sparčiai auga technologijų srityje, taip pat ir kibernetinio saugumo“, – prisiminė VILNIUS TECH absolventas. „Jei šeima ruošiasi Tave įsivaikinti – ir pats turi įdėti pastangų“ Studijų metu vienas iš Ramilo dėstytojų jam pasiūlė stažuotis Rostoke, Vokietijoje, baigti specifinę vasaros mokyklą. Azerbaidžanietis šia galimybe taip pat pasinaudojo. „Ateinančiais metais baigiau ir savo studijas, kur mokėmės labai praktinių dalykų, pavyzdžių, įsilaužimo į sistemas požymių aptikimo. Mano baigiamasis darbas buvo apie įsilaužimo požymius, kuriuos galima identifikuoti pagal sistemos vartotojų elgesį“, – sakė R. Balaghayevas. Po studijų Ramilas pradėjo dirbti kibernetinio saugumo rizikų analitiku bendrovėje „Baltic Assist“. Jis dar kartą pabrėžia, kad universitete įgytos žinios leido be streso pradėti karjerą, darbovietėje atliekant beveik tas pačias užduotis. „Kas kėlė didesnį iššūkį – tai draudimas užsieniečiams dirbti pilnu etatu. Įmonės – net ir smulkios, tikrai norėjo turėti saugumo specialistą darbo vietoje visą dieną. Taigi, prireikė daug bandymų, bet aš niekada nebuvau tas žmogus, kurį sustabdytų nesėkmė“, – kalbėjo R. Balaghyevas. Šiuo metu Ramilas dirba globalioje medicinos priežiūros sprendimų kompanijoje „Cencora“ saugumo inžinieriumi. Jis atidžiai seka procesus, kad nebūtų pažeistos saugumo procedūros, o nutikus incidentui naviguoja kolegas, kaip greičiau jį išspręsti. Paklaustas, ar jautė skeptišką darbdavių požiūrį dėl to, jog yra kilęs iš Azerbaidžano, pašnekovas sako, kad visi „pirminiai barjerai“ ir įsitikinimai griūdavo, kai jis pademonstruodavo savo gebėjimus. „Taip pat kai lietuvių kolegos aplink pradeda kalbėti lietuviškai, o Tu nesupranti – gali jaustis atstumtas. Bet aš nepriimdavau tokių nutikimų asmeniškai – juk žmonės gali tiesiog užsimiršti (kad kažkas jų nesupranta, – red. past.). Pats mokiausi lietuvių kalbos ir egzaminą išlaikiau, – sako R. Balaghayevas. – Galėčiau visą procesą palyginti su šeima, kuri ruošiasi tave įsivaikinti – Tu taip pat turi įdėti pastangų, kad viskas sektųsi sklandžiai.“ Reikalavimui mokėti lietuvių kalbą pritaria Šiandien R. Balaghayevas visiškai palaiko naujovę – reikalavimą užsieniečiams išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą. Azerbaidžanietis vėl prisimena VILNIUS TECH pasiūlytus lietuvių kalbos kursus ir teigia, jog jie labai pravertė. Magistrantas yra išlaikęs lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminus. „Kažkas sako – „Kodėl privaloma?!“. Bet kitos šalys taip pat įpareigoja išmokti kalbą. Pavyzdžiui, Vokietija. Prekybos centruose, gatvėje yra įvairaus amžiaus žmonių – negali reikalauti, kad jie savo šalyje mokėtų anglų kalbą tik todėl, kad Tu nekalbi lietuviškai“, – svarstė R. Balaghayevas, praėjusiais metais išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą. Jis prisimena, kad kalbos mokėsi du mėnesius kasdien, ankstyvais rytais, egzaminą pavyko išlaikyti iš antro karto. „Kai žmonės svarsto apie studijas užsienyje, iškart svajoja apie dideles šalis, tokias kaip JAV ar Didžioji Britanija. Ir nesusimąsto, kad mažose šalyse taip pat gali gauti labai panašaus lygio studijas ir studijų užsienyje patirtį. Apie galimybes Lietuvoje galėčiau pasakyti: jei tik turi gerą išsilavinimą, gali pasiekti viską, ko nori. Rinka čia nėra didelė, tačiau kuriasi daug startuolių, ateina daug stambių užsienio kompanijų. Bent jau kelerius metus dar čia liksiu“, – sakė R. Balaghyevas. Užsienio studentų atrankas pradeda beveik prieš metus Dovilė Jodenytė, VILNIUS TECH Tarptautinių studijų centro direktorė, pasakoja kad siekiantys studijuoti šiame universitete, turi pereiti sudėtingas procedūras. „Užsienio studentų priėmimo procesas yra kitoks: jie paraiškas teikia likus praktiškai metams iki studijų. Kodėl? Nes reikia pereiti daug procedūrų, kurios užtrunka“, – sakė D. Jodenytė. Pirmiausia studentai nuotoliniu būdu įkelia paraiškos dokumentus, tada universiteto ekspertai juos vertina, vykdo užsienyje įgytų kvalifikacijų pripažinimą. „Turime didelę patirtį sukaupusius darbuotojus-ekspertus, bendradarbiaujame ir su Studijų kokybės vertinimo centru, jei turime paraiškų iš įvairių egzotiškų šalių, pavyzdžiui – iš Komoroso (valstybė-sala, esanti tarp Madagaskaro ir Pietų Afrikos, – red. past.). Būsimų studentų mokyklos baigimo pažymėjimai prilyginami lietuvių brandos atestatui, pažymiai – perskaičiuojami į lietuvišką sistemą. Taip apskaičiuojame stojamąjį balą“, – atskleidžia D. Jodenytė. Užsienio studentai taip pat turi įrašyti interviu. Pasak VILNIUS TECH atstovės, iš šio vaizdo įrašo Tarptautinių studijų centro darbuotojai vertina būsimo studento motyvaciją, patirtį, anglų kalbos lygį, nors atskirai dar reikalaujama pateikti anglų kalbos mokėjimą įrodantį pažymėjimą. Daugiausia paraiškų plaukia iš Pakistano, Bangladešo, Indijos, Nigerijos – kas nėra keista, nes tai daugiausia gyventojų pasaulyje turinčios šalys – tačiau šie kandidatai nesudaro daugumos tarp priimtų studijuoti. Šiuo metu VILNIUS TECH daugiausia studentų turi iš Ukrainos, Indijos, Azerbaidžano, Maroko, Baltarusijos, Kazachstano, Egipto, Šri Lankos, Turkijos. Studentų – vos 3 %  Jei būsimas studentas įveikia visus šiuos laiptelius – jis turi susimokėti už metus būsimų studijų. Tik tuomet VILNIUS TECH pradeda bendrauti su Migracijos departamentu, kad jaunuolis ar jaunuolė iš tiesų turėtų teisę atvykti studijuoti į Lietuvą. „Ši procedūra užtrunka 4–5 mėnesius ir kelia tikrai didelių iššūkių. Statistiškai žiūrint, visos Lietuvos užsienio studentai sudaro vos 5 % visų atvykstančių į Lietuvą dirbti ir gyventi. Tai yra apie 4000 užsienio studentų per metus“, – atskleidė D. Jodenytė. Tarptautinių studijų centro direktorė pasakoja, kad Migracijos departamentas dirba kartu su kitomis institucijomis, taigi, gali būti atvejų, kai leidimui atvykti nepritaria, pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamentas (VSD). „Beje, Migracijos departamentas turi tokią taisyklę – jei du kartus savo paraiškoje padarei klaidą – keturis mėnesius nebegali jos teikti. Turim pripažinti, kad tokiu būdu prarandame studentų, nes kai Tau 18 metų, dar neturi patirties pildant dokumentus – juo labiau užsienio šalies“, – sakė D. Jodenytė. Užauginame aukštos kvalifikacijos darbuotojus ne vien Lietuvai Norintys studijuoti labiausiai vertina VILNIUS TECH siūlomas informacinių technologijų, dirbtinio intelekto, multimedijos, kompiuterinio dizaino, robotikos, mechanikos bei statybos inžinerijos studijas. Ar užsieniečiai čia atvyksta tik studijuoti, ar ketina pasilikti dirbti? „Neturiu tikslios statistikos, bet sakyčiau – pusė nusprendžia likti, kita pusė – išvykti. Mūsų tikslas žinoma yra, kad jie liktų, nes baigę studijas jie yra aukštos kvalifikacijos darbuotojai su čia įgytu išsilavinimu. Neretai jie išvyksta į kitas Europos šalis, kur tiesiog daugiau darbo galimybių. Gali būti, kad prie to prisideda ir Lietuvos įmonės, dar nelabai norinčios įdarbinti užsienio piliečius visai darbo dienai. Visi kartu turime sukurti jiems geresnę aplinką“, – pokalbį užbaigia D. Jodenytė.

Jūreivystė dažnai siejama su griežta tvarka ir aiškia hierarchija. Vis dėlto šioje sistemoje svarbią vietą užima ir atvirumas. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad griežta disciplina ir atvira komunikacija sunkiai dera tarpusavyje, jūroje jos papildo viena kitą ir yra būtinos saugiam bei sklandžiam darbui. Pasak Lietuvos jūreivystės akademijos (LJA) alumno, ilgamečio Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininko Petro Bekėžos, jūrininkų darbo sritis – tarsi tiksliai sudėliotas mechanizmas, kuriame niekas nepalikta atsitiktinumui. Tarptautinės organizacijos dar prieš šimtą metų pradėjo kurti taisykles, kurios saugo jūrininkų teises ir apibrėžia darbo tvarką jūroje. Valstybės šias nuostatas perkelia į savo įstatymus. Jo teigimu, atvirumas jūroje yra ne mažiau svarbus nei disciplina. Jeigu atsiranda net ir nedidelis gedimas ar problema, apie ją būtina nedelsiant pranešti aukštesnes pareigas užimantiems vadovams. Nuslėpta informacija gali sukelti rimtų pavojų – nuo nelaimingų atsitikimų iki gaisro ar net laivo nuskendimo. Todėl atvirumas, gebėjimas laiku pasakyti apie problemas ir jas spręsti kartu – būtina saugumo sąlyga. Kalbėdamas apie vadovavimą jūroje, P. Bekėža atkreipia dėmesį, kad ir patys jūrininkai dažnai pabrėžia, jog vadovas turi būti griežtas ir teisingas. Griežtumas šiuo atveju reiškia ne autoritarinį elgesį, o gebėjimą laikytis taisyklių ir užtikrinti, kad jos būtų vykdomos. Vadovas turi prižiūrėti, kad darbai būtų atliekami laiku, o nustatyti reikalavimai – įgyvendinami. Tačiau ne mažiau svarbus ir teisingumas. Vadovas turi gerai žinoti kiekvienos pareigybės funkcijas ir negali reikalauti iš žmogaus to, kas nepriklauso jo atsakomybių sričiai. Nurodymai turi būti pagrįsti nustatyta tvarka, o ne asmeniniais norais ar spontaniškais sprendimais. Todėl geras vadovas jūroje turi gebėti suderinti griežtumą su atvirumu ir pagarba komandai. „Pasitikėjimas tarp vadovų ir komandos narių jūroje – gyvybiškai svarbus. Kiekvienas jūrininkas atlieka savo funkciją, o bendras saugumas priklauso nuo visų komandos narių darbo. Jeigu vienas žmogus neatlieka savo pareigų tinkamai, tai gali paveikti visą laivą. Todėl jūroje ypač svarbus komandinis darbas. Jūrininkai turi pasitikėti vieni kitais ir žinoti, kad kiekvienas tinkamai atliks savo darbą. Šis pasitikėjimas tampa dar svarbesnis ekstremaliose situacijose, kai nuo komandos narių tarpusavio pagalbos gali priklausyti ir gyvybė“, – pasakoja P. Bekėža. Dar vienas, anot jo, svarbus jūreivystės aspektas – darbas su skirtingų kultūrų žmonėmis. Laivuose dažnai dirba įvairių tautybių jūrininkai, todėl kasdienis bendravimas tampa savotiška tarpkultūrine patirtimi. Tačiau jūroje tautybė ar kultūriniai skirtumai tampa antraeiliais dalykais. Laivas – lyg savotiška uždara erdvė, kurioje visi priklauso vieni nuo kitų. Nesvarbu, ar komandos narys yra europietis, filipinietis, indas ar kitos tautybės atstovas – visi yra tos pačios komandos dalis. Būtent todėl jūroje natūraliai formuojasi savitarpio supratimas ir pagarba kitų kultūrų žmonėms. Net tokie kasdieniai dalykai, kaip maistas, dažnai pritaikomi pagal skirtingų religijų ar kultūrų tradicijas. „Ilgainiui darbas tarptautinėje aplinkoje padeda ugdyti atvirumą ir platesnį požiūrį į pasaulį. Kuo daugiau laiko jūrininkas praleidžia jūroje, tuo labiau jis išmoksta vertinti skirtingas kultūras ir suprasti kitus žmones. Ilgametė patirtis šioje srityje leidžia aiškiai matyti, kad jūreivystė reikalauja nuolatinio tobulėjimo. Net pasiekus aukštas pareigas mokymasis nesibaigia – reikia sekti teisės aktų pokyčius, gilinti profesines žinias ir prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos“, – pasakoja LJA absolventas. Kaip vieną iš svarbiausių profesinių pasiekimų P. Bekėža išskiria galimybę tapti kapitonu. Tačiau jis taip pat pažymi, kad karjera gali tęstis ir už laivo ribų. Perėjus dirbti į krantą, atsiveria galimybės prisidėti prie jūrininkų bendruomenės veiklos. „Pavyzdžiui, dirbant Lietuvos jūrininkų sąjungoje tenka gilintis ne tik į jūreivystę, bet ir į jūrų darbo teisę, dalyvauti kolektyvinėse derybose bei ginti jūrininkų interesus. Užsiimant šia veikla ypač svarbios teisės žinios ir gebėjimas diskutuoti su įvairių sričių specialistais – teisininkais, darbdavių atstovais bei kitais ekspertais. Todėl nuolatinis mokymasis ir profesinis augimas tampa neatsiejama šios profesijos dalimi“, – teigia P. Bekėža. LJA alumno teigimu, daugelis jūrininkų šia profesija susidomi dar jaunystėje – skaitydami jūrinės tematikos knygas ar gyvendami prie jūros. Vėliau šis susidomėjimas virsta gyvenimo keliu, kuris apima tiek darbą jūroje, tiek veiklą uoste ar jūrininkų organizacijose. „Nepaisydami iššūkių, daugelis jūrininkų pripažįsta, kad tą patį kelią jie rinktųsi ir dar kartą. Jūreivystė suteikia ne tik profesinių žinių ir patirties, bet ir išmoko atsakomybės, pasitikėjimo komanda bei pagarbos kitam žmogui – vertybių, kurios svarbios ne tik jūroje, bet ir gyvenime“, – pažymi P. Bekėža.

Balandžio 15 d., 17 val., Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) Architektūros fakultete vyks jubiliejinio – jau 15-tojo – architektūrinio piešinio konkurso „Vaizduotės kartografija“ parodos pristatymo ir geriausių darbų autorių paskelbimo renginys. Per daugiau nei dešimtmetį konkursas tapo svarbia platforma Lietuvos architektūros studentams atskleisti savo meninę vaizduotę, tyrinėti architektūros, erdvės ir vizualinio pasakojimo temas. Šių metų parodoje lankytojai galės susipažinti su originaliais ir kūrybiškais dalyvių darbais, atspindinčiais skirtingus požiūrius į aplinkos, miesto ir fantazijos santykį. Konkurse buvo pakviesti dalyvauti Lietuvos aukštųjų mokyklų visų pakopų architektūros studijų studentai ir 2025 metų architektūros studijų absolventai. Renginio metu bus paskelbti geriausių piešinių autoriai, kuriuos išrinks kompetentinga vertinimo komisija. Šiemet darbus vertina: Tomas S. Butkus – architektas, humanitarinių mokslų daktaras, VILNIUS TECH alumnas, kurio meninės ir mokslinės praktikos apima urbanistiką, literatūrą, leidybą, grafinį dizainą ir edukaciją. Donatas Cesiulis – architektas, Aarhuso architektūros mokyklos organizuotame tarptautiniame konkurse „Drawing of the Year, 2013“ užėmęs trečią vietą, VILNIUS TECH alumnas. Aistė Kisarauskaitė – menininkė, rašytoja, parodų kuratorė, meno daktarė, VDA alumnė. Balandžio 15 d. 17 val. lauksime parodos atidaryme-apdovanojimuose, o parodą lankytojai galės aplankyti iki gegužės 8 dienos VILNIUS TECH Architektūros fakulteto 4 aukšte, Trakų g. 1, Vilnius. Konkurso kuratorius – menininkas ir VILNIUS TECH Architektūros pagrindų, teorijos ir dailės katedros dėstytojas prof. dr. Audrius Novickas, jam talkina menininkė docentė Lilija Puipienė. Plakato autorius Kipras Dubauskas, kurį įkvėpė J. Čižiko kūrinys. Renginio draugai: leidykla LAPAS, leidykla Artseria, ART INN, VILNIUS TECH Biblioteka. Saldžiausi kaimynai: kepykla „Kmyninė“. Daugiau apie konkursą: https://vilniustech.lt/universitetas/naujienos-ir-ivykiai/skelbiamas-architekturinio-piesinio-konkursas-vaizduotes-kartografija-377092/. Nuotraukos autorius: Rimgaudas Barauskis