Už keturių minučių kovos ore – šimtai valandų darbo: AGAI dėstytojas tapo pasaulio čempionu

Liepos 1, 2026

Antano Gustaičio aviacijos instituto (AGAI) dėstytojas doc. dr. Vytautas Rimša Australijoje vykusiame FAI F2D kordinių aviamodelių pasaulio čempionate iškovojo aukso medalį ir po aštuonerių metų pertraukos sugrąžino Lietuvai nugalėtojos titulą. Iš dešimties kovų jis pasiekė devynias pergales ir pranoko stipriausius šios disciplinos sportininkus iš beveik 20-ies valstybių. Tačiau, pasak aviacijos technologijų katedros vedėjo, žiūrovams matoma keturias minutes trunkanti kova ore yra tik nedidelė dalis to, kas iš tiesų lemia rezultatą.

Daugiau nei tris dešimtmečius aviamodelių sporte dalyvaujantis V. Rimša pabrėžia, kad svarbiausias darbas vyksta dar gerokai prieš varžybas. „Viena valanda treniruočių aikštelėje dažnai verta dešimties valandų prie darbo stalo projektuojant, gaminant, bandant ir tobulinant modelius”, – pasakoja jis.

Kovoje svarbu ne tik aviamodelis

Šiame sporte svarbūs ne tik piloto įgūdžiai, bet ir techninis pasirengimas. Vieno modelio gamyba gali užtrukti apie aštuonias valandas, o per vieną treniruotę jų kartais sunaudojama net šeši. „Šiam sportui būdinga nemažai chaoso, todėl didelė dalis pasirengimo skirta būtent jo suvaldymui – patikimai technikai, tvirtiems modeliams ir nuolatiniam jų tobulinimui“, – sako V. Rimša. Tačiau ne mažiau svarbi ir reakcija. Gebėjimas akimirksniu priimti sprendimus ore dažnai tampa vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių kovos baigtį, todėl lavinu ją žaisdamas tenisą ir reguliariai sportuodamas”, – pasakoja V. Rimša.

Rengiantis pasaulio čempionatui buvo skiriama daug dėmesio techniniams sprendimams ir bandymams. Prie modelių tobulinimo prisidėjo ir VILNIUS TECH studentai, atlikę tyrimus bei ieškoję būdų pagerinti modelių charakteristikas. Vien pasiruošimo etape buvo išbandyta apie dešimt skirtingų sraigtų versijų, siekiant rasti efektyviausią sprendimą. Daug dėmesio buvo skiriama skaičiavimams, modelių stiprumui ir techniniams patobulinimams.

Papildomų iššūkių kėlė ir pasiruošimas varžyboms Australijoje. „Modelių veikimas itin priklauso nuo oro veiksnių, todėl prieš išvyką testavome juos įvairiomis sąlygomis Lietuvoje. Atvykus į Australiją mūsų komandai teko prisitaikyti prie kitokio klimato ir aplinkos, nes modelis, puikiai veikiantis vienomis sąlygomis, pasikeitus temperatūrai, drėgmei ar kitiems aplinkos veiksniams, gali elgtis visai kitaip. Būtent gebėjimas prisitaikyti prie šių skirtumų buvo svarbi pasirengimo dalis“, – pasakoja mokslininkas.

Sporte svarbiausia ne talentas

Nors galutinis rezultatas gali atrodyti užtikrintas, kelias iki jo nebuvo visiškai sklandus. Vienoje iš kovų patirta nesėkmė priminė, kad net ir geriausias pasirengimas negarantuoja lengvų pergalių. Vis dėlto lemiamuose etapuose V. Rimša po atkaklių kovų įveikė varžovus iš Kazachstano ir Ispanijos bei iškovojo pasaulio čempiono titulą.

Kartu su Vytautu Rimša čempionate dalyvavo ir jo sūnus Simonas Rimša, dirbęs mechaniku. Šioje disciplinoje mechaniko vaidmuo yra itin svarbus – nuo jo darbo priklauso sklandus modelių paruošimas ir operatyvūs sprendimai varžybų metu.

„Sėkmę aviamodelių sporte lemia ne vien talentas. Už kiekvieno rezultato slypi daugybė valandų darbo, bandymų, skaičiavimų ir nuolatinio tobulėjimo“, – apibendrina čempionato nugalėtojas. 



Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau