Visame pasaulyje gerai žinomos Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) programavimo paslaugų įmonės „Devbridge“ padalinyje Čikagoje šiuo metu dirbanti Justina Juknevičiūtė prieš dvejus metus išvyko iš Lietuvos. Tokį moters apsisprendimą lėmė noras tobulėti, išmokti ką nors naujo. „Lėktuvo bilietas kol kas dar ne vienpusis, bet, manau, kad Lietuva turi puikias sąlygas augti ir tobulėti. Niekada aktyviai neieškojau kelio išvažiuoti, bet esu tikra, kad grįšiu“, – teigia Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VILNIUS TECH) absolventė. Koks buvo Justinos kelias į informacinių technologijų (IT) sritį ir kaip jai sekėsi kopti karjeros laiptais?

Jūsų kelias į IT sektorių prasidėjo dar tuomet, kai nė nebuvote baigusi mokyklos. Papasakokite, kuo ši sritis Jus, dar paauglę, taip sužavėjo? Kaip manote, kodėl?

Kai dėdė padovanojo pirmąjį kompiuterį, man buvo 12 metų. Tuomet aš tikrai negalvojau, kad atradau savo karjeros pašaukimą – džiaugiausi radusi dar vieną hobį. Pamenu, pirmas rūpestis buvo, kaip iš kaimyno parsinešti naujų kompiuterinių žaidimų. Kitas žingsnis – išmokti apeiti sistemos trūkumus, kad tie žaidimai veiktų. 

Tikiu, kad egzistuoja daug priežasčių, kodėl žmonės renkasi karjerą IT. Mane čia laiko srities dinamika ir kūrybiškumas. Nesu tikra, kaip dažnai pagalvojame, kiek problemų aplink mus išsprendžia technologijos. Jos tapo įprastos ir savaime suprantamos. 

Tačiau po kiekvienu „Spotify“, „Trafi“ ar „Uber“ slepiasi programinė įranga, kurią kažkas sugalvojo ir realizavo. Raketų uodegas žemėn irgi kompiuteriai parskraidina. Taigi IT sritis labai plati – turint inžinerinį išsilavinimą, save realizuoti galima įvairiose kryptyse.

Ar teko susidurti su stereotipu, kad geri IT specialistai – tik vyrai? Jei taip, kaip manote, kodėl žmonės taip mano?

Arba neteko, arba tiesiog neatkreipiau dėmesio. Artimoje aplinkoje dėl mano profesijos pasirinkimo niekas antakių nekilnojo. Visuomenė turi tiek konfliktuojančių lūkesčių, kad neverta bandyti jų visų patenkinti. 

Manau, kad šis konkretus stereotipas atėjo iš laikų, kai buvo sunku sutikti inžinierę moterį. Tam yra daugybė istorinių ir socialinių priežasčių, bet, manau, kad situacija gerėja. 

Mokyklose berniukai ir mergaitės per technologijų pamokas nebeskirstomi – plaktuku per pirštus užsitvoti ar blynus prisvilinti sudaromos vienodos sąlygos tiek vieniems, tiek kitiems.

Aukštasis išsilavinimas nemokamas, todėl turime geresnes sąlygas rinktis profesinį kelią. Nebežiūrime kreivai į kulinarus, stilistus ar mokytojus vyrus, nebestebina ir verslininkės ar inžinierės moterys. 

Kokia aplinkinių reakcija į Jus, kaip į IT specialistę? Su kokiais iššūkiais teko susidurti žengiant šiuo keliu?

Labai ypatingų reakcijų, atrodo, nesulaukiu. Kartais tenka rinkti žodžius, bandant paaiškinti, ką gi veikiu visą dieną, žmonėms, kurie rečiau tiesiogiai susiduria su IT, bet, manau, kad tai nėra unikali mano profesijos problema. 

Į technologijų darbo rinką žmonės pakliūva turėdami įvairios patirties, todėl didžiausias iššūkis ir mano karjeros pradžioje, ir dabar, einant vadovės pareigas, yra teisingai įvertinti žmogaus profesinę brandą ir sudaryti jam atitinkamas darbo sąlygas. 

Savo kailiu patyriau abu kraštutinumus – kai esi paliekamas vienas spręsti problemą, kurios efektyviai išspręsti negali, nes dar neturi žinių ar įgūdžių. Taip pat, kai dėl jauno amžiaus už tave nusprendžia, kur tavo profesinės ribos. O, pavyzdžiui, ilgiau dirbantis ir patyręs kolega noriai daro trumparegiškas klaidas, kurios vėliau grįžta bumerangu. 

Nė viena situacija neprideda motyvacijos. Dažnai ir daug (pelnytai) kalbame apie stereotipus – vyrai prieš moteris, turtingi prieš neturtingus ir pan. Svarbu nepamiršti, kad daug problemų pridaro ir nedidelės, nepatikrintos prielaidos. 

Esate sukaupusi daugiau nei dešimt metų profesinės patirties IT srityje. Kaip joje atsidūrėte?

Į pirmąjį darbą atvedė kompiuterinių žaidimų pomėgis – su įvairiais žaidimų projektais dirbau paskutinius kelerius metus mokykloje ir didesnę dalį bakalauro studijų. 

Trečiame bakalauro kurse buvau atrinkta į vienos žinomos IT kompanijos siūlomą praktiką, kur vėliau likau dirbti ir sėkmingai tobulėjau programinės įrangos testavimo srityje – teko stipriai sumažinti papildomų projektų kiekį, nes derinti darbą, projektus ir studijas darėsi vis sunkiau. 

Po universiteto baigimo prasilenkėme su vienu iš skandinavų bankų, vėliau sekė „Devbridge“, kur dirbu penkerius metus, dvejus iš jų Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). 

Kas lėmė Jūsų sprendimą išvykti svetur ir savo karjerą tęsti už Atlanto?

Ieškojau profesinio iššūkio ir teisingai susidėliojo aplinkybės. Prisijungiau „Devbridge“ prie projekto įgyvendinimo: dirbome prie programinės įrangos, skirtos teisiniams procesams valdyti. 

Tai sistema, kuri gali apdoroti milijonus skaitmeninių dokumentų, analizuojant bylą ir ieškant įkalčių. Buvau atsakinga už mūsų išleidžiamos programinės įrangos kokybę. Augant projekto sudėtingumui, augo ir mano atsakomybė, o persikėlimas į Čikagą atrodė kaip natūralus progresas. 

Šiuo metu vadovauju programinės įrangos projektams ir prie jų dirbančioms inžinierių komandoms. 

Kaip žinias, įgytas universitete, pavyksta taikyti praktikoje?

Mėgstu juokauti, kad yra daug dalykų, ko išmoko universitetas, tačiau turbūt labiausiai – valios daryti dalykus, kurių nenori daryti, ir gebėjimą nepanikuoti, kai susiduri su abstraktumu ir dideliu kiekiu naujos informacijos. 

Rezidiumų darbe neskaičiuoju, bet matematikos ir informatikos disciplinų padėtas loginio ir analitinio mąstymo pagrindas bei praktinės žinios praverčia kiekvieną dieną. 

Kaip pavyko prisitaikyti prie naujos aplinkos svetur? Kas buvo lengviausia, sunkiausia?

Labai padėjo, kad neišvažiavau į nežinią. JAV jau turėjau draugų ir kolegų, todėl kultūrinis šokas buvo mažiau aštrus. Kalbos barjeras irgi negąsdino, nes ilgai dirbau tarptautinėse kompanijose. 

Sunkiausia buvo rasti naujų draugų paplūdimio tinkliniui ir ingredientų šaltibarščiams. Mamos šaltibarščiai vis tiek geriausi, kiek skirtingų variacijų bebūčiau išbandžiusi. 

O jeigu nejuokaujant, lengviausia dalis yra susipakuoti daiktus į lagaminus. Sunkiausia – kažkaip susitvarkyti su viskuo, kas netilpo: draugai, artimieji, pomėgiai, įpročiai... Jie visi neišvengiamai turės prisitaikyti prie naujų sąlygų. 

Ar savo karjeros kelią ir toliau matote JAV? Gal planuojate grįžti į Lietuvą? Kodėl?

Galiu drąsiai sakyti – man patinka Lietuva. Niekada aktyviai neieškojau kelio išvažiuoti, bet esu tikra, kad grįšiu. 

Šiuo metu vis dar turiu ką išmokti ir pamatyti JAV, todėl lėktuvo bilietas kol kas dar ne vienpusis, bet, manau, kad Lietuva turi puikias sąlygas augti ir tobulėti. 

Ko palinkėtumėte moterims, norinčioms savo jėgas išbandyti IT srityje, tačiau tam nesiryžtančioms?

Manau, čia universalus palinkėjimas, galiojantis ne tik moterims ir ne tik IT sričiai. 

Nėra didesnio priešo progresui nei mes patys – ne kiekvienas galime būti Elonas Muskas, bet kiekvienas galime būti savo paties geriausia versija. Tad to ir linkiu – neleisti aplinkybėms, aplinkiniams ir baimėms nuspręsti, kas jūs toks.