Labai mėgstu savo darbą, o dėstymas čia buvo toks pats kaip ir Kalifornijoje – jokių didelių skirtumų neįžvelgiau. Gerą įspūdį paliko kolegos dėstytojai iš VGTU, pats universitetas. Tiek Kalifornijos, tiek Lietuvos studentai yra gerai pasiruošę, domisi paskaitų medžiaga. Žinoma, pirma savaitė amerikiečiams studentams buvo sunkesnė, nes kai kurie iš jų atskrido į Lietuvą likus 24 valandoms iki mokslų pradžios. Pradžioje ir aš jaučiausi kiek keistai, trūko laiko adaptacijai, tad kitą kartą būtinai atvyksiu daug anksčiau. Beveik parą trukusi kelionė tikrai išvargino.

 

 

Lietuvių studentai yra tokie patys kaip ir studentai iš Kalifornijos. Galbūt didžiausias skirtumas – rašymas ranka. Visi lietuviai studentai turi stilingą rašyseną, tuo tarpu amerikiečiai daugiau rašo spausdintinėmis raidėmis. Man asmeniškai didžiausias skirtumas buvo tas, jog pavyzdžiai, kuriuos esu įpratęs duoti paskaitų metų Kalifornijoje, yra ne metrinėje sistemoje, tad reikėjo persiorientuoti. Tiesa, augau Kanadoje, kur naudojama būtent ji, bet į JAV išvykau prieš 35 metus, tad sugrįžti prie metrinės sistemos buvo įdomu. Peržvelgiau lietuvių vadovėlius – nors galėjau suprasti tik schemas, paveikslėlius, akivaizdu, jog mokomės beveik tų pačių dalykų, ta pačia tvarka.

 

 

Manau, jog jie net neįsivaizdavo, ko tikėtis. Nors lietuvių kilmės kolega Edmundas Saliklis dar JAV rengė nemažai prezentacijų apie Lietuvą, apie šią vasaros mokyklą, daugelis tai praleido pro ausis. Aš čia atvykau be skėčio ar liepalčio, kaip ir daugelis studentų. Kalifornijoje nelijo nuo ankstyvo kovo, ten tai vyksta labai retai. Kita vertus, pirmosios savaitės Lietuvoje man buvo pačios karščiausios per daugelį metų. 

 

„VGTU-CalPoly‘2016“ paskaitos vyksta labai įtemptu grafiku, kiekvieną penktadienį laikomi testai – tai studentams nėra toks įprastas dalykas, nes, kaip visi žinome, uoliai mokytis pradedama tik likus kelioms dienoms iki egzaminų. Buvome išvykę į trijų dienų ekskursiją į Lietuvos pajūrį – buvo nuostabu, bet, žinoma, visiškai neįmanoma mokytis. Taigi, iš šių penkių mokyklos savaičių išsibraukė kelios dienos, dėl ko tenka tikrai stipriai padirbėti tiek paskaitų metu, tiek namuose.

 

 

Nacionaliniu mastu Amerikoje gana sunku jaunimą sudominti mokslu, inžinerija, matematika. Yra sukurta daug skatinimo programų, kad ši situacija keistųsi. Visgi ColPoly situacija yra kiek kitokia: mes labai mažai reklamuojamės, nesistengiame kitais būdais pritraukti studentų, bet tai nesutrukdo dideliam susidomėjimui – į vieną vietą universitete pretenduoja vidutiniškai 6 žmonės. Mūsų studentai gauna daugybę darbo pasiūlymų, galbūt čia slypi universiteto populiarumas. Žinoma, reikalavimai, norint įstoti į technologijos mokslų specialybes yra labai aukšti, o mokantis universitete jiems tenka daug daugiau dirbti. Pirmuosius metus mūsų studentai mokosi bendrųjų dalykų ir tik nuo antrųjų metų prasideda specialybės dalykai. Pagal statistiką, per pirmuosius metus netenkame maždaug ketvirčio studentų – dažnai jie pasirenka lengvesnes studijas. O iš vėlesnių kursų išeina tik vienas kitas. Nežinau, kaip situacija Lietuvoje, bet, nors turime tikslą išsiugdyti specialistus Kalifornijai, dalis jų išvyksta į kitas valstijas, kadangi ten gyventi pigiau. Visgi tikimės, kad geras Kalifornijos oras juos grąžins atgal (juokiasi).

 

 

Pirmoji linksma patirtis Lietuvoje – važiavimas troleibusu. Pusę kelionės nepavyko aktyvuoti bilieto, visgi kontrolė tąkart neįlipo ir baudos mokėti neteko. Man labai patinka Vilnius, jo senamiestis. Su Lietuva iki šiol neturėjau jokių ryšių – čia esu mano kolegos iš CalPoly Edmundo Saliklio dėka, kuris turi lietuviškų šaknų. Kai buvau jaunas, dėl istorinių aplinkybių negalėjau čia lankytis, tad labai įdomu dabar pamatyti jūsų šalį. Kadangi šiuo metu gyvenu visai šalia Katedros aikštės, pirmomis dienomis daug vaikščiojau po senamiestį. Labai nustebino automobilių parkas – daugelis jų itin brangūs, kai kurių gyvai dar net nebuvo tekę matyti! Pamenu, pagalvojau, jog čia žmonės tikrai prabangiai gyvena. Na, o vėliau aplankiau ir kitas Vilniaus vietas, kuriose situacija jau normalizavosi – pasirodo, tik senamiestyje tokia didelė brangių automobilių koncentracija.

 

 

Taip, patiekalai puikūs! Iki šiol jau suvalgiau dvylika cepelinų, pamėgau lietuvišką alų. Niekada anksčiau nebuvau ragavęs keptos duonos, bet dabar suprantu, kad ji tikrai labai neblogas pasirinkimas. Pastebėjau, kad Lietuvoje valgomi gausūs pietūs, tuo tarpu Amerikoje gausiausios būna vakarienės. Neabejoju, jog kitais metais tikrai sugrįšiu į Lietuvą – ši šalis man tikrai padarė nemenką įspūdį.