Gilma: Mano pirmasis darbas buvo pas mums dėsčiusį architektą Rolandą Paleką, kuris šiemet apdovanotas Nacionaline premija. Būdama antrakursė dalyvavau viename konkurse, po kurio jis prie manęs priėjo ir pasiūlė atlikti praktiką. Buvo didžiausia laimė, negalėjau patikėti, jog taip nutiko ir, nuėjusi pasišnekėti, iš karto apsiėmiau milijonus darbų – R. Palekas net pasiūlė nepersistengti, pailsėti (juokiasi – aut. pastaba). Mūsų auros sutapo nuo pat pradžių, labai ilgai ten dirbau, man tai tapo didžiausia mokykla – jo dėka susiformavo ir tam tikras požiūris, vertybės.

 

Ignas: Aš dar pirmame kurse atlikau praktiką pas Šiaulių architektą Algimantą Černiauską. Antrame kurse praktikavausi pas Andrę Baldišiūtę biure „Andre Baldi architektūra ir urbanistika“. Vėliau dirbau įvairiose kompanijose Lenkijoje, Ispanijoje, Olandijoje, Danijoje. Malonu, kad dabar su Andre esame kolegos: ne tik gaunu, bet galiu ir grąžinti įgytas žinias, patirtį.

 

Gilma: Reikia pabrėžti, jog pirmasis darbas, pirmoji aplinka yra labai svarbi. Žmogus, pas kurį atlieki praktiką, parodo, kokia ta profesija yra iš tikrųjų. Tad labai svarbu susirasti žmogų, kuris tau duotų tiek, kiek gali, tave įkvėptų, suformuotų pamatus.


Kokias pamokas išmokote universitete? Kiek čia įgytos žinios, kompetencijos buvo svarbios ateities karjerai?

 

Gilma: Atėjęs į universitetą, patenki į aplinką, kuri yra visai kitokia nei mokykloje. Patenki į truputį „išsitaškiusią“, kūrybinę erdvę, tavo horizontas plečiasi kosminiu greičiu. VGTU Lietuvoje yra viena iš stipriausių architektūros mokyklų, kurioje dirba daug gerų specialistų. Čia išmoksti dirbti savarankiškai, per save „perleidi“ labai daug informacijos, daug minčių ir idėjų. Tas savarankiškumas, savo originalaus braižo radimas yra labai svarbus. Man atrodo, VGTU duoda tau šią teisę ir suteikia laisvę atsiskleisti. Visgi, kad tai atrastum, turi labai pats to norėti. Darbas turi vykti ne tik universitetui, dėstytojams, bet, visų pirma – su savimi. Turi daug pereiti, turėti daug valios, paaukoti daug bemiegių naktų, kad įrodytum kažką tiek sau, tiek dėstytojams. Nebūtinai tave pagirs už drąsą, nebūtinai paskatins eiti toliau, bet tai yra leidžiama – už tai VGTU labai gerbiu.

 

Ignas: Labai gerai, kad daug jaunų studentų yra skatinami ne vien studijuoti, bet dar ką nors veikti papildomai: atlikti praktikas, išvažiuoti pasisemti patirties į užsienį – tai labai padeda tolimesnei karjerai. Savarankiškumas, gebėjimas kompleksiškai mąstyti ir vertinti skirtingas pozicijas atveria daug kelių. Dėl to, manau, lietuvių studentus labai vertina tiek užsienio universitetuose, tiek įmonėse.

 

 

Gilma: Atlikau stažuotę Olandijoje, per Erasmus mainų programą mokiausi Madride, keletą metų dirbau Vokietijoje su Šveicarijos projektais. Visgi visuomet norėjau būti Lietuvoje, nors čia ir sunkiau. Užsienyje viskas jau yra sukurta, daug gražiai dirbančių biurų, autoritetų – visko yra daug. O Lietuvoje yra mažiau, todėl gali labai daug prisidėti prie to, kad šalis būtų gražesnė, kad Lietuvoje atsirastų ypatingų pastatų, garsinančių mūsų šalį, tiesiog prisidėti prie gerovės kūrimo. Labai malonu ir gera būti to dalimi. Daugelis mano draugų, kurie mokosi ar dirba užsienyje, į Lietuvą grįžta vedami būtent šio noro.

 

Ignas: Jei tik gali išvykti į užsienį – būtinai vyk. Aš važiavau atlikti praktikos Valensijoje, vėliau atlikau stažuotę Lenkijoje (labai keista, bet įdomi šalis, čia buvo daug netikėtų atradimų), magistrą studijavau Amsterdamo akademijoje, toliau mokiausi Kopenhagos Karališkoje akademijoje, dirbau biuruose Ispanijoje, Olandijoje, Lenkijoje. Norėjosi pažinti įvairias kultūras, praktikas, nes jos yra labai skirtingos. Visgi antrinu Gilmai, kad, viso to pakankamai prisisėmus, motyvacija grįžti į Lietuvą ir prisijungti prie komandos buvo labai stipri.

 

Gilma: Juolab kad mes jau net nelabai skiriame, kur yra Lietuva, kur užsienis – net ir dirbdami čia, turime daug projektų kitose šalyse. Architektūra yra labai plati specialybė, čia turi gaudyti kiekvieną naują atsitikimą, pastatą, naują technologiją... Be to, reikia domėtis ne tik savo sritimi, bet apskritai tuo, kas vyksta gyvenime, ko reikia šiuolaikiniam žmogui. Manau, kad šiuo metu visų galvose vyksta didžiulės permainos: žmonės nori kurti kažką, ko nebuvo Lietuvoje iki šiol, kažką dar kokybiškesnio, geresnio, dar labiau įkvepiančio. Kalbant apie erdves (juk architektūra kalba apie jų kūrimą), yra labai įdomu, prasminga kurti tokias, kurios buria, išlaisvina, įkvepia žmogų, daro jį stipresnį.

 

Ignas: Dar galėčiau papildyti, kad, jei esi, sakykime, dizaineris, tau labai svarbu būti didmiesčiuose, dalyvauti įvykių sūkuryje. Architektui tai irgi svarbu, tačiau ne iki galo. Mums rūpi atrasti dar nesuformuotas erdves – dažniausiai tos vietos būna ne ten, kur yra kultūriniai hub’ai, bet potencialiai augančiose ekonomikose. Lietuva ir visos Baltijos šalys yra būtent tokios, dėl to labai įdomu čia būti, stebėti šiuos procesus, prie jų prisidėti. Tai, kaip per paskutiniuosius 10–15 metų keitėsi Vilnius, yra tiesiog neįtikėtina. Manau, kad toks gražus, koks dabar, jis dar niekada nebuvo. Visgi tikiu, jog rytojus gali būti dar gražesnis.


Kaip nutiko, jog dabar jus pažįstame kaip „DO ARCHITECTS“ biurą, vienijantį jau 22 žmones?

 

Ignas: Kaip minėjau, dar antrame kurse susipažinau su Andre, ji pakvietė mane kartu dirbti. Tada aplinkui pradėjo „lipti“ žmonės – Gilma, Algis, Sabina ir visi kiti, komanda labai stiprėjo, tapome kaip šeima ir net išvykus į užsienio šalis tas artimas santykis liko, visuomet norėjosi kažką kurti kartu.

 

Gilma: Dažnai būna, jog panašūs žmonės, turintys panašius tikslus, ambicijas, traukia vienas kitą. Kai susiburia turintieji panašią chemiją, įvyksta dar didesnis sprogimas. Mes su Andre kartu dirbome dar pas R. Paleką, tad šis ryšys labai senas. Tiesiog jauti, kurie žmonės tave ne tik įkvepia, bet ir skatina peržengti savo ribas, išeiti iš komforto zonos. Grįžus iš užsienio norėjosi eiti tolyn, daryti įtaką, kurti kažką ypatingo, o tai lengviausia, kai dirbi sau – taip gimė „DO ARCHITECTS“, iki šiol sparčiai augame ir plečiamės.

 

Ignas: Labai svarbu pačiam mokytis, turėti ambicijų, daug ieškoti, nebijoti klysti. Architektūra yra ieškojimas, jis niekada nesibaigia: naujas projektas, nauja programa, nauja vieta, nauja komanda... Svarbu nebijoti klausti kitų ir savęs, koks turi būti projekto tikslas ir kelias, nepamiršti, jog kūrybingumas yra ne koks nors talentas, o raumuo. Taip pat svarbu įgyti daug žinių, nes architektūra apima galybę sričių. Kad sukurtum kažką teisingo, turi žinoti po truputį apie viską. Linkėčiau rimtai pagalvoti, ar tikrai to nori, nes specialybė nėra lengva. Visgi, jei pradėjai mokytis ir jauti, jog tai yra ne tau, nebijoki keisti specialybės, nes architektūra yra ne visiems skirtas pašaukimas.

 

Gilma: Aš architektūrą net sulyginčiau su medicininiu išsilavinimu – tau reikia mažiausiai dešimties metų, kad pradėtum kurti kaip srities specialistas. Kaip Ignas ir sakė, turi žinoti labai daug: nuo psichologijos, pokalbių su klientu iki statybinių detalių, žmonių ir projektų suvaldymo. Visgi toks išsilavinimas iš tikrųjų yra vertingas. Pažiūrėkite į žymius žmones – muzikantus, kultūrinius veikėjus, politikus – iš jų nemaža grupė yra baigusių architektūrą. Šios specialybės išsilavinimas suformuoja tave, tavo aštrų žvilgsnį į pasaulį, ugdo kūrybiškumą, o tai tavo gyvenimą daro įdomų, išskirtinį. Studijuodamas tikrai daug sužinosi, bet, kaip minėjome, tolimesni pasiekimai priklausys tik nuo tavęs. Ir, žinoma, reikia pasirinkti geriausius dėstytojus, geriausią grupę, geriausią pirmąjį darbą – tai moko ir veda į priekį.