Antrąjį kartą einate LURK prezidento pareigas. Kokius pagrindinius aukštojo mokslo iššūkius įžvelgiate ir kokių pokyčių galime tikėtis artimiausiu metu?

Aukštasis mokslas yra itin svarbi visuomenei sritis, tad jo kokybė yra plačiam žmonių ratui aktualus klausimas. Kaip ir bet kuri kita sritis, taip ir aukštasis mokslas retkarčiais turi būti reformuojamas, turi būti priimami sprendimai, siekiant geresnių rezultatų. Per nepriklausomybės metus reformų buvo daug, bet turbūt prie jų grįžti nereikėtų. Visada reikėjo, o šiandien tiesiog būtina, kad Lietuvos aukštasis mokslas užimtų solidžias pozicijas pasauliniame aukštojo mokslo kontekste: tiek studijų kokybe, tiek moksliniais pasiekimais. Deja, bet dabar ne visos institucijos, kuriose teikiamas aukštasis mokslas, tenkina kokybės reikalavimus arba ta kokybė nėra tokia, kokios tikėtųsi čia atėję studijuoti jaunuoliai. Mano manymu, pirmiausia reikia išgryninti kolegijų ir universitetų sektorius, apibrėžti jų paskirtį, turimus lūkesčius. To galima pasiekti surašius aiškius kokybinius reikalavimus, o jie siejasi ir su dabar aktualiu aukštųjų mokyklų jungimu. Panašu, kad Lietuva ruošia tokią strategiją, jai pritaria ir LURK. Ši reforma, neabejoju, padėtų mūsų mokslui pakilti aukščiau. Dėl demografinės situacijos studentų skaičius mažės dar keletą metų, taigi natūralu, kad aukštoji mokykla, turinti kelis šimtus studentų, negali pasiūlyti labai geros mokslo kokybės. Mums tikrai laikas koncentruoti studentus, mokslines pajėgas ir kilti aukštyn.

Taigi, palaikote idėją, kad aukštosioms mokykloms reikia jungtis?

Aš esu už aukštus studijų kokybės ir mokslo pasiekimų kriterijus. Jeigu aukštoji mokykla juos tenkina, tai galima elgtis laisva valia – jungtis arba ne. Visgi, jei šių kriterijų aukštojo mokslo įstaiga užtikrinti negali, lieka du keliai – arba jungtis, arba išnykti iš rinkos. Lietuvoje egzistuojančios 47 aukštosios mokyklos yra tikrai daug.

Galbūt VGTU taip pat planuoja panašius veiksmus?

VGTU pagal savo studijų programų įvairovę ir atliekamus tyrimus turi itin ryškų profilį Lietuvoje. Esame gerai įvertinti tarptautiniu mastu, todėl VGTU kaip savarankiško universiteto buvimas Lietuvai yra svarbus.

Vis dažniau prabylama, kad reikėtų sumažinti socialinių mokslų studentų skaičių ir orientuotis į technologijos mokslus. Ar tam pritariate? Koks turėtų būti balansas tarp technologijos, socialinių bei kitų sričių mokslų?

Manau, kad pati šių svarstymų filosofija nėra visai teisinga – lyg ir bandoma vienus mokslus nuteikti prieš kitus. Iš kitos pusės, turi būti sveikai ir racionaliai nustatyta, kiek ir kokių specialistų reikia mūsų šaliai. Po 1990-ųjų buvo rengiama tikrai daug socialinių mokslų specialistų – labiausiai tai taikytina teisės, ekonomikos ir vadybos specialybėms. Taigi, šiuo metu yra tikra disproporcija. Reikia pasidžiaugti, kad Lietuvos pramonė tikrai padarė didelę pažangą, atsirado naujų technologijų, naujų įmonių, tad techniškųjų specialybių atstovų reikia daugiau. Didelė dalis pažangos yra susijusi su techniniais, fiziniais mokslais, taigi, norint užtikrinti šią pažangą, reikia turėti šių sričių specialistų – juk visi norime naudotis išmaniaisiais telefonais, gerais automobiliais ir t. t. Kartais technologijos mokslų studentus visai be reikalo suprantame kaip itin technokratinius, siauro profilio specialistus. Mūsų universitete jie gauna pakankamai ir socialinių, humanitarinių mokslų žinių, tad po studijų tikrai gali dirbti ne tik inžinerinį darbą. Nors paskutiniaisiais metais situaciją jau bandoma taisyti, bet, pažvelgus į ilgesnį laikotarpį, akivaizdu, kad technologijos mokslų vietų buvo sumažinta bene daugiausiai ir ta disproporcija dar ir dabar neištaisyta. Gali tekti vėliau spręsti inžinerinį išsilavinimą turinčių žmonių trūkumą, kaip dabar bandoma daryti su informacinių technologijų specialistais. Pastarųjų poreikį bandoma spręsti didinant valstybės finansavimą informatikos studijoms.

Nors, kaip minėjote, technologijos mokslų situacija nėra pati geriausia, tiek VGTU mokslininkai, tiek studentai dažnai Lietuvą nustebina įvairiais atradimais. O kaip, Jūsų nuomone, galime išsiskirti tarptautiniu mastu? Kokiose srityse turime didžiausią potencialą?

Naujo produkto ar idėjos įgyvendinimas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje nėra lengvas – nė viena Lietuvos aukštoji mokykla negali pasigirti itin didele produktų įvedimo sėkme svečiose šalyse. Sritis, kuriose mes esame stiprūs ir turime didžiausią potencialą, manau, geriausiai nusako tarptautinis QS reitingas. VGTU Statybos inžinerijos studijų kryptis užima 100–150 vietą tarp pasaulio universitetų – jokia kita kito universiteto kryptis nepasiekė tokio aukšto įvertinimo. Taip pat esame stiprūs transporto, architektūros, informacinių technologijų, biotechnologijos srityse, darome didelę pažangą elektronikos, mechanikos, kūrybinių industrijų srityse. Daugelyje šių sričių esame lyderiai arba siekiame lyderiauti Baltijos regione. Kalbant apie inovacijas, jomis turi būti suinteresuotos ne tik aukštosios mokyklos, bet ir verslas – būtina, kad tų inovacijų kažkam reikėtų. VGTU moderniai pertvarkėme inovacijų vadybos sistemą ir vis glaudžiau bendradarbiaujame su verslu.

Šiemet VGTU švenčia savo 60 metų jubiliejų. Ką vadintumėte didžiausiais universiteto pasiekimais per šį laikotarpį?

Turbūt svarbiausia, kad iš mažo padalinio Vilniuje, kur prieš 60 metų buvo priimti pirmieji 75 studentai, tapome viena iš stipriausių Lietuvos aukštųjų mokyklų. Šiandien mes esame vieni iš studijų, mokslo lyderių. Manau, kad tai yra didžiausias pasiekimas. Po 1990-ųjų vieni iš pirmųjų sėkmingai perėjome prie dabar Lietuvoje egzistuojančios studijų sistemos. Tapome matomi tarptautiniu mastu – tai liudija skirtingi reitingai. Verta paminėti, jog esame vieni iš lyderių pagal studentų mainus, turime tarptautinių mokslo pasiekimų – tarptautiškumas byloja apie sėkmingą įsiliejimą į Europos aukštųjų mokyklų kontekstą. Kaip technikos universitetui, mums labai svarbu ne tik suteikti aukščiausios kokybės išsilavinimą, bet ir parengti tokius specialistus, kurie dirbtų Lietuvos labui, vystytų mūsų ekonomiką. Mūsų specialistų pasiūla puikiai atitinka Lietuvos rinkos poreikius, jie yra labai laukiami darbdavių – tai itin svarbus pasiekimas.

Kokią universiteto viziją matote? Ką manote apie teiginius, kad visi universitetai ateityje persikels į elektroninę erdvę?

Universitetai – didelės, pakankamai inertiškos organizacijos, tai ir jų privalumas, ir trūkumas. Svarbiausias jų iššūkis yra nešti žinią apie naujumą, inovacijas, būti pirmaujantiems pasaulyje. Nors yra daug diskusijų, manau, universitetai negali visiškai persikelti į elektroninę erdvę. Kaip ir į kitas sritis, IT sektorius stipriai veržiasi į universiteto gyvenimą. Svarbiausia rengti žmones, kurie mąstytų per IT prizmę, juk visų sektorių skaitmeninimas yra tiesiog neišvengiamas. Kalbant apie VGTU ateitį, mūsų tikslas yra rengti ne šiandien reikalingus specialistus, o tuos, kurių reikės rytoj. Ir tai turi derėti ne tik su mūsų šalies, bet ir su visos Europos Sąjungos prioritetais. Gebame reaguoti į pokyčius ir pritaikyti studijas ateities poreikiams. Universitetas negali būti lyderis visose mokslo srityse, tad mums ateityje reikės vis labiau susikoncentruoti į keletą krypčių ir siekti būti geriausiems jose tarptautiniu mastu. Ir, žinoma, šios kryptys turi derėti su Lietuvos vizija ir daryti Lietuvą modernesnę.