Viešojoje erdvėje nuolat pasigirsta diskusijos apie į užsienį „nutekančius“ jaunuosius Lietuvos protus. Tačiau Lietuvos jaunųjų mokslininkų sąjungos (LJMS) pirmininkė dr. Milena Medineckienė sako problemą įžvelgianti kitur. „Doktorantams, apie kurių išvažiavimą dažniausiai kalbama, Lietuvoje sudarytos tikrai neblogos sąlygos. Daug sunkesnėje situacijoje atsiduria jauni mokslo daktarai. Pavyzdžiui, pabaigus doktorantūros studijas jų alga ne tik kad nepadidėja, bet priešingai – netekus stipendijos ji sumažėja apie pusantro karto ir kartais nesiekia nei 380 Eur“, – pasakoja LJMS pirmininkė.

 

Pati M. Medineckienė Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU) baigė Statybos technologijų ir vadybos bakalauro, magistro ir doktorantūros studijas VGTU Statybos fakultete, stažavosi Vengrijoje ir Švedijoje, šiuo metu baigia doktorantūros studijas Švedijos Karališkajame technikos institute, siekia įgyti antrą daktaro laipsnį. Apie tai, kodėl ji atsisako galimybės dirbti ir gyventi Švedijoje, apie jaunuosius mokslininkus ir jiems tenkančius iššūkius, doktorantų padėtį Lietuvoje ir Švedijoje kalbamės su pačia LJMS pirmininke dr. M. Medineckiene.

 

 

Jeigu kalbėtume apie mokslininko karjerą iki daktaro laipsnio įgijimo – galimybių yra daug, tiek karjeros, tiek finansinių, jei tik doktorantas pats įdeda darbo. Labai svarbu rašyti mokslines publikacijas – šiuo metu tai yra nors ir dažnai kritikuojamas, bet kol kas vienintelis rodiklis, pagal kurį vertinamas mokslininkas.

 

Tiesa, diskutuodami tarpusavyje mūsų sąjungos doktorantai pastebi, kas skirtingų Lietuvos aukštųjų mokyklų sąlygos doktorantams vis dėlto nėra vienodos. Mano asmeninė nuomonė  labiau atspindi mano patirtį VGTU. Čia buvo suteiktos galimybės sužinoti ir pretenduoti į papildomų fondų, socialinių partnerių įsteigtas, vidines universiteto bei Lietuvos mokslo tarybos stipendijas ir premijas. Labai plačios ir tarptautinės galimybės –kiekvienas VGTU doktorantas gali važiuoti į bet kurią pasaulio šalį, jei tik pagrindžia vizito svarbą savo atliekamiems tyrimams. Ar mūsų tėvai kada galėjo pasvajoti apie tokias galimybes?

 

Dar daugiau galimybių atsiveria įsitraukus į visuomeninę veiklą, savanorystę. Jei tu tik sėdi užsidaręs kabinete ir rašai disertaciją – tai nėra sėkminga karjera. Veikdamas, dalyvaudamas, įsitraukdamas pereini į kitokį bendravimo, bendradarbiavimo su žmonėmis lygmenį ir pamatai visą mokslo pasaulio plotmę. Ši „investicija“ vėliau labai atsiperka, pvz., patirtis, kurią įgijau LJMS yra neįkainojama, tokia, kurios neįgysi jokiame apmokamame darbe – susipažinau su aukščiausio rango politikais, pamačiau, kaip iš tiesų verda visa „mokslo sriuba“.

 

 

Yra keletas problemų, kurias bandome spręsti bendradarbiaudami su Lietuvos studentų sąjunga (LSS) ir  Lietuvos mokslininkų sąjunga (LMS). Visai neseniai pavyko sutvarkyti beveik prieš 5 metus pradėtą judinti klausimą dėl motinystės/tėvystės atostogų doktorantams. Iki tol į motinystės ar tėvystės atostogas išeinantis doktorantas negaudavo jokių socialinių garantijų, kadangi jis, kaip turintis studento statusą, yra draustas tik iki 26 metų, nors į doktorantūrą ir yra stojama 25–26 metų. Po didelių pastangų ši problema visai neseniai buvo išspręsta.

 

Kitas opus klausimas – dėstytojų atlyginimai, kuriems apibūdinti į galvą ateina tik vienas žodis – „absurdiški“. Vidutinis dėstytojo atlyginimas dažnai yra mažesnis nei mokyklos mokytojų, o pastarieji kai kurie net neturi magistro laipsnio. Tai yra nenormalu ir neteisinga. Tiesa, mokytojų atlyginimų dydžio klausimas visuomenėje keliamas nuolat, o kodėl visi pamiršta dėstytojus?

 

 

Iš vienos pusės – nėra lengva. Baigęs studijas jaunas mokslininkas yra priverstas konkuruoti su patyrusiais profesoriais, kurie savo srityje dirba daug metų, turi žinių ir ilgą publikacijų sąrašą. Mano nuomone, tai nėra sąžininga. Kai kurie projektai jau būna atskirti, orientuoti tik į jaunus mokslininkus, bet manau, kad to nepakanka. Sąjungoje šiuo klausimu daug diskutuojame ir stengiamės šią situaciją pakeisti.

 

Kitą vertus, ir jaunimas turi nemažai privalumų. Mes jau esame visai kitokia karta, kitaip žvelgiame į pasaulį. Esame „pripumpuoti“ informacijos, lankę įvairių viešojo kalbėjimo, lyderystės, komandinio darbo seminarų ir kitų kursų, tad turime ir savų konkurencinių įrankių. Jaunimo dabar yra daug, jis drąsus, pasitikintis savimi, nebijantis kalbėti.

 

 

Pastebėjau, kad labai daug jaunų žmonių išvažiuoja bakalauro ir magistro studijų laikotarpiu. Doktorantai visam laikui išvažiuoja daug rečiau. Galbūt todėl, kad nemažai projektų, su kuriais galima išvykti į svečias šalis reikalauja, kad po to mokslininkas grįžtų ir kelerius metus dirbtų savo šalyje. Iš tikro iš aplinkinių rato neturiu pavyzdžių, kurie būtų emigravę, bet žinau net keletą iš mūsų LJMS, kurie baigę studijas užsienyje grįžo, kad kurtų mokslą čia.

Šiuo metu studijuojate doktorantūrą Švedijoje ir galite palyginti – kuo skiriasi jaunojo mokslininko situacija Lietuvoje ir užsienyje?

 

Doktorantai Švedijoje, visų pirma, lygiai taip pat rašo publikacijas, dalyvauja projektuose. Tiesa, jie gauna kokius 4 kartus didesnę stipendiją ir tas aukštesnis finansinis lygis leidžia jiems būti laisvesniems, labiau atsipalaidavusiems.

Švedijoje pamačiau visai kitokį universiteto bendruomenės tarpusavio bendravimą. Švedai yra labai atviri, draugiški, laisvi, paprasti žmonės. Pas juos įprasta, kad mokslininkai vienas į kitą kreipiasi nepabrėždami turimo statuso. Į mano vadovą Folkę Bjӧrką visi doktorantai kreipėsi „Folke“, o man iš įpročio, norint pabrėžti jo pasiekimus, nuolat kildavo noras sakyti „profesoriau“. Švedai bendraudami sukuria malonią bei teigiamą atmosferą ir tai atsispindi jų darbe, mokslinėje veikloje.

 

 

Aš nuo pat doktorantūros studijų pradžios galėjau vykti gyventi į Švediją. Gal ir banaliai nuskambės, bet aš esu didelė šios šalies patriotė ir nenoriu niekur iš čia važiuoti. Man gera Lietuvoje, su tuo pačiu „cepelinų spalvos“ dangumi, su šaltu oru ir kartais liūdnais žmonėmis. Tai yra mano šalis, myliu ją, čia ir ketinu kurti savo gerbūvį.