Pradžia
Universitetas
Žiniasklaidai
„Eurovizija“: kodėl ji mums tokia svarbi ir kodėl niekaip nelaimime?
2018-05-07
„Eurovizija“: kodėl ji mums tokia svarbi ir kodėl niekaip nelaimime?
Jau gegužės 8-ąją visa Lietuva prie televizijos ekranų stebės „Eurovizijos“ dainų konkurso pirmąjį pusfinalį, kuriame savo jausminga daina „When We‘re Old“ žiūrovų širdis bandys pavergti mūsų šalies atstovė Ieva Zasimauskaitė. Internete verdant karštoms diskusijoms, pasirodant vis naujoms prognozėms, nusprendėme į šį konkursą pažvelgti iš socialinės pusės. Kodėl „Eurovizija“ sukelia tokį didelį ažiotažą Lietuvoje? Ką darome neteisingai, kad nelaimime šio konkurso? Kodėl mūsų kaimynams jame sekasi daug geriau? Galų gale – ką reikia daryti, kad mums pagaliau pavyktų pasiekti taip laukiamą pergalę? Apie tai kalbamės su dainininku, dainų autoriumi, muzikos prodiuseriu ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Kūrybinių industrijų fakulteto dėstytoju Remigijumi Ruokiu.
Kodėl lietuviai taip įsitraukia į „Euroviziją“, kai tuo tarpu kitose šalyse jis laikomas vyresnės kartos pramoga, taip pat siejamas su homoseksualios orientacijos žiūrovais? Ar tai gali būti tiesiog mažos šalies sindromas? O galbūt norime įrodyti kaimynams, jog esame niekuo neprastesni?
Lietuviams nėra kitos tokios aikštelės, kurioje mus galėtų matyti visa Europa ir dalis likusio pasaulio. Juk šį konkursą žiūri daugiau nei milijardas žmonių – kuris iš mūsų galėtų pasigirti tokia auditorija? Ir taip, mums, kaip mažai tautai, reikalinga realizuoti save. Juk varžosi ne tik atlikėjai, bet ir šalys, čia svarbus patriotinis momentas. Vakarų pasaulis turi didesnes galimybes, didesnes auditorijas, o mums, posovietinėms valstybėms, tai vis dar yra nauja.
Kaip manote, kodėl mes niekaip nelaimime šio dainų konkurso?
Mūsų muzikos industrija pradėjo kurtis tik tada, kai atgavome nepriklausomybę. Jeigu kitose Europos valstybėse ji buvo pakilime ir toliau sėkmingai vystėsi, Lietuvoje sovietinis periodas viską naikino. Svarbus socialinis aspektas yra tas, jog pas mus visa medija pajungta transliuoti dažniausiai negyvą muziką. Pažvelkime į rimtus televizijos kanalus, sakykime, BBC – jie beveik visuomet transliuoja gyvai atliekamos muzikos koncertus.
Mano giliu įsitikinimu, didelė klaida televizijoje turėti sveikinimų koncertus, kurie pagimdo iškreiptą muzikos kultūros vaizdą. Teigiamų pavyzdžių toli ieškoti nereikia: latviai mus aplenkė tiek metų, kiek turi pergalių „Eurovizijoje“. Mūsų kaimynai turėjo ministrą, kuris iniciavo, kad prastos kokybės laidų per televiziją būtų transliuojama kuo mažiau. Ten jau seniai daug dėmesio skiriama muzikos kokybei, organizuojami vadinamieji workshop‘ai, dirbama su geriausiais specialistais, kuriama, dalijamasi idėjomis. Ir taip jau trečią dešimtmetį. O mes, lietuviai, su AGATA duris į tai atidarėme dar tik prieš nepilną dešimtį metų. Taigi, nenorėkime to, ko kol kas neįmanoma padaryti. Žinoma, laimėti nori visi ir visada – tai yra socialinis žaidimas, kurį instinktyviai žaidžiame. Atlikėjai nori būti žiūrimi, atsiranda agentūros, prodiuseriai, kurie „stumia“ savo dainininkus. Keletui ir mūsų atlikėjų pavyko patekti į „Eurovizijos“ dešimtuką, n-tuką.
Tai, jog niekada nebūname pirmi, turi gilesnes šaknis. Jei per televiziją rodomi klounai, žiūrovai, rinkdami mūsų atstovą, niekada nebalsuos už inovatyvius dalykus. Klonados, posh ir kiti neprofesionalūs variantai – jiems tiesiog turi būti atskira niša, specialūs kanalai. Būdamas Olandijoje, netyčia aptikau vestuvinės muzikos kanalą, kuriame tik tokia muzika, o kituose kanaluose to nėra. Kažką panašaus turėtume sukurti ir mes. Keista ir dėl visų šou, kur žmonės atlieka jau populiarius kūrinius. Ateina koks nors valytojas ir gražiai atlieka kūrinį, kurį visus metus dirbdamas dainavo, ir tuomet minia ploja atsistojusi. O juk tai buvo jau seniai įsuktas kūrinys. Gerai, kad žmogus turi gražų balsą, bet kur dingo kūrybiškumas? Nė vienas iš Lietuvoje egzistuojančių muzikinių šou jo neskatina. Jei nėra kūrybiškumo, atsiras tik pseudo žvaigždės. Po sėkmingų pasirodymų tokiuose šou išleidžiamas vienas ar du kūriniai, ir dažniausiai tokios žvaigždės pasimiršta, jei jų nepardavinėja viską išmanantys muzikos rinkos žaidėjai. Reikia, kad ir prodiuseriai suprastų, kad ne visi gali būti vienodi, kad nereikia standarto, tuomet kažką pasieksime ir „Eurovizijoje“. Juk šiuo metu, grojantiems ne popsą, Lietuvoje tikrai sunku išsilaikyti.
Ar nėra paradokso, jog apie „Euroviziją“ dažnai kalbame su šiokia tokia ironijos gaidele, minime nelabai išlavintą skonį, tačiau dabar sakome, jog, norint ją laimėti, reikia kelti bendrą muzikinį lygį, investuoti į išsilavinimą ir t.t.?
Pažvelkime į praėjusių metų „Euroviziją“. Portugalo Salvadoro Sobralio kūrinys buvo žiauriai geras: įdomus, kitoks, labai jausmingas, ne per daug sudėtingas, nepritemptas. Visko tiek, kiek reikėjo. Nepasakysiu recepto, kaip atrasti šį balansą. Mes neturime tokių biudžetų, kad padarytume įspūdingiausius efektus, bet juk čia ne efektų, ne šokių, o dainos konkursas – į tai ir turėtume orientuotis.
Sakykime, per Škotijos futbolo rungtynes, sirgaliai kūrinius dainuoja 4–5 balsais. Čia pas mus, ar pas juos yra dainų šventė? Įsijungiu Lietuvos kanalą, transliuojantį futbolą, stovi būrelis sirgalių, kurie nemoka nieko sudainuoti intonuodami, baubimas ir tiek... Reiškia, mes turime problemą nuo pat paprastų mėgėjų lygio, nes niekas mūsų nemoko dainuoti. Žinoma, visi to daryti profesionaliai negali, bet intonuoti būtų labai gerai pamokyti ir paprastus žmones, geriausia – nuo pat mažų dienų. Utopija? Ji prasideda tik tuomet, kai niekas nieko nedaro. Idėja žvaigždėms: atidarome dainavimo mokyklą sirgaliams savaitgaliais, a?
Tai kas mums padėtų pagaliau laimėti „Euroviziją“?
Kuo daugiau netenkame į užsienį išvykstančių žmonių, tuo mažiau šansų, kad turėsime atlikėjų, galinčių atitikti bendrą europinį standartą. Daugiausiai muzikos laurų vienam gyventojui atitenka švedams. Švedai daug dirba, prodiuseriai daro savo, atlikėjai – savo. Mums reikėtų daugiau dirbti prie savo kūrinių, skatinti savo kūrėjus, o jų jau turime. Taip pat nepasiduoti visagaliam marketingui, skatinti kūrybiškumą. Pergalė neateis per metus – tai gali atsitikti per dešimtmetį, kai užaugs karta, kuri tobulėja įvairiose stovyklose, važiuoja pasisemti patirties į užsienį ir ją parsiveža į Lietuvą. Daugelis užsienio klausytojų ir profesionalų sako, jog esame kitiems įdomūs tuomet, kai grojame savo, o ne svetimą muziką. Ieva pažadėjo, kad paskutinę frazę sudainuos lietuviškai, manau, tai pridės taškų.
Ką manot apie mūsų šių metų pasirodymą? Kaip Portugalijoje seksis I. Zasimauskaitei?
Yra tokia sena taisyklė apie visų rūšių kritikus, kad jie yra tiesiog nevykę tos specialybės atstovai. Na, o mes Lietuvoje turime daug kritikų, kurie itin plačiai išsilieja socialiniuose tinkluose. Mano nuomone, Ievos kūrinys skamba pakankamai šviežiai, sakyčiau, jog į finalą tikrai pateks. O gal, duos Dievas, net ir į penketuką. Tokia būtų mano prognozė, to Ievai ir linkiu.
Kodėl lietuviai taip įsitraukia į „Euroviziją“, kai tuo tarpu kitose šalyse jis laikomas vyresnės kartos pramoga, taip pat siejamas su homoseksualios orientacijos žiūrovais? Ar tai gali būti tiesiog mažos šalies sindromas? O galbūt norime įrodyti kaimynams, jog esame niekuo neprastesni?
Lietuviams nėra kitos tokios aikštelės, kurioje mus galėtų matyti visa Europa ir dalis likusio pasaulio. Juk šį konkursą žiūri daugiau nei milijardas žmonių – kuris iš mūsų galėtų pasigirti tokia auditorija? Ir taip, mums, kaip mažai tautai, reikalinga realizuoti save. Juk varžosi ne tik atlikėjai, bet ir šalys, čia svarbus patriotinis momentas. Vakarų pasaulis turi didesnes galimybes, didesnes auditorijas, o mums, posovietinėms valstybėms, tai vis dar yra nauja.
Kaip manote, kodėl mes niekaip nelaimime šio dainų konkurso?
Mūsų muzikos industrija pradėjo kurtis tik tada, kai atgavome nepriklausomybę. Jeigu kitose Europos valstybėse ji buvo pakilime ir toliau sėkmingai vystėsi, Lietuvoje sovietinis periodas viską naikino. Svarbus socialinis aspektas yra tas, jog pas mus visa medija pajungta transliuoti dažniausiai negyvą muziką. Pažvelkime į rimtus televizijos kanalus, sakykime, BBC – jie beveik visuomet transliuoja gyvai atliekamos muzikos koncertus.
Mano giliu įsitikinimu, didelė klaida televizijoje turėti sveikinimų koncertus, kurie pagimdo iškreiptą muzikos kultūros vaizdą. Teigiamų pavyzdžių toli ieškoti nereikia: latviai mus aplenkė tiek metų, kiek turi pergalių „Eurovizijoje“. Mūsų kaimynai turėjo ministrą, kuris iniciavo, kad prastos kokybės laidų per televiziją būtų transliuojama kuo mažiau. Ten jau seniai daug dėmesio skiriama muzikos kokybei, organizuojami vadinamieji workshop‘ai, dirbama su geriausiais specialistais, kuriama, dalijamasi idėjomis. Ir taip jau trečią dešimtmetį. O mes, lietuviai, su AGATA duris į tai atidarėme dar tik prieš nepilną dešimtį metų. Taigi, nenorėkime to, ko kol kas neįmanoma padaryti. Žinoma, laimėti nori visi ir visada – tai yra socialinis žaidimas, kurį instinktyviai žaidžiame. Atlikėjai nori būti žiūrimi, atsiranda agentūros, prodiuseriai, kurie „stumia“ savo dainininkus. Keletui ir mūsų atlikėjų pavyko patekti į „Eurovizijos“ dešimtuką, n-tuką.
Tai, jog niekada nebūname pirmi, turi gilesnes šaknis. Jei per televiziją rodomi klounai, žiūrovai, rinkdami mūsų atstovą, niekada nebalsuos už inovatyvius dalykus. Klonados, posh ir kiti neprofesionalūs variantai – jiems tiesiog turi būti atskira niša, specialūs kanalai. Būdamas Olandijoje, netyčia aptikau vestuvinės muzikos kanalą, kuriame tik tokia muzika, o kituose kanaluose to nėra. Kažką panašaus turėtume sukurti ir mes. Keista ir dėl visų šou, kur žmonės atlieka jau populiarius kūrinius. Ateina koks nors valytojas ir gražiai atlieka kūrinį, kurį visus metus dirbdamas dainavo, ir tuomet minia ploja atsistojusi. O juk tai buvo jau seniai įsuktas kūrinys. Gerai, kad žmogus turi gražų balsą, bet kur dingo kūrybiškumas? Nė vienas iš Lietuvoje egzistuojančių muzikinių šou jo neskatina. Jei nėra kūrybiškumo, atsiras tik pseudo žvaigždės. Po sėkmingų pasirodymų tokiuose šou išleidžiamas vienas ar du kūriniai, ir dažniausiai tokios žvaigždės pasimiršta, jei jų nepardavinėja viską išmanantys muzikos rinkos žaidėjai. Reikia, kad ir prodiuseriai suprastų, kad ne visi gali būti vienodi, kad nereikia standarto, tuomet kažką pasieksime ir „Eurovizijoje“. Juk šiuo metu, grojantiems ne popsą, Lietuvoje tikrai sunku išsilaikyti.
Ar nėra paradokso, jog apie „Euroviziją“ dažnai kalbame su šiokia tokia ironijos gaidele, minime nelabai išlavintą skonį, tačiau dabar sakome, jog, norint ją laimėti, reikia kelti bendrą muzikinį lygį, investuoti į išsilavinimą ir t.t.?
Pažvelkime į praėjusių metų „Euroviziją“. Portugalo Salvadoro Sobralio kūrinys buvo žiauriai geras: įdomus, kitoks, labai jausmingas, ne per daug sudėtingas, nepritemptas. Visko tiek, kiek reikėjo. Nepasakysiu recepto, kaip atrasti šį balansą. Mes neturime tokių biudžetų, kad padarytume įspūdingiausius efektus, bet juk čia ne efektų, ne šokių, o dainos konkursas – į tai ir turėtume orientuotis.
Sakykime, per Škotijos futbolo rungtynes, sirgaliai kūrinius dainuoja 4–5 balsais. Čia pas mus, ar pas juos yra dainų šventė? Įsijungiu Lietuvos kanalą, transliuojantį futbolą, stovi būrelis sirgalių, kurie nemoka nieko sudainuoti intonuodami, baubimas ir tiek... Reiškia, mes turime problemą nuo pat paprastų mėgėjų lygio, nes niekas mūsų nemoko dainuoti. Žinoma, visi to daryti profesionaliai negali, bet intonuoti būtų labai gerai pamokyti ir paprastus žmones, geriausia – nuo pat mažų dienų. Utopija? Ji prasideda tik tuomet, kai niekas nieko nedaro. Idėja žvaigždėms: atidarome dainavimo mokyklą sirgaliams savaitgaliais, a?
Tai kas mums padėtų pagaliau laimėti „Euroviziją“?
Kuo daugiau netenkame į užsienį išvykstančių žmonių, tuo mažiau šansų, kad turėsime atlikėjų, galinčių atitikti bendrą europinį standartą. Daugiausiai muzikos laurų vienam gyventojui atitenka švedams. Švedai daug dirba, prodiuseriai daro savo, atlikėjai – savo. Mums reikėtų daugiau dirbti prie savo kūrinių, skatinti savo kūrėjus, o jų jau turime. Taip pat nepasiduoti visagaliam marketingui, skatinti kūrybiškumą. Pergalė neateis per metus – tai gali atsitikti per dešimtmetį, kai užaugs karta, kuri tobulėja įvairiose stovyklose, važiuoja pasisemti patirties į užsienį ir ją parsiveža į Lietuvą. Daugelis užsienio klausytojų ir profesionalų sako, jog esame kitiems įdomūs tuomet, kai grojame savo, o ne svetimą muziką. Ieva pažadėjo, kad paskutinę frazę sudainuos lietuviškai, manau, tai pridės taškų.
Ką manot apie mūsų šių metų pasirodymą? Kaip Portugalijoje seksis I. Zasimauskaitei?
Yra tokia sena taisyklė apie visų rūšių kritikus, kad jie yra tiesiog nevykę tos specialybės atstovai. Na, o mes Lietuvoje turime daug kritikų, kurie itin plačiai išsilieja socialiniuose tinkluose. Mano nuomone, Ievos kūrinys skamba pakankamai šviežiai, sakyčiau, jog į finalą tikrai pateks. O gal, duos Dievas, net ir į penketuką. Tokia būtų mano prognozė, to Ievai ir linkiu.
