Pradžia
Universitetas
Žiniasklaidai
Robertas Dargis: „Gyvename laikais, kai pokyčių galimybes riboja tik mūsų fantazija“
2018-01-15
Robertas Dargis: „Gyvename laikais, kai pokyčių galimybes riboja tik mūsų fantazija“
Kiekvienas, turintis rankoje išmanųjį telefoną, yra ketvirtosios pramonės revoliucijos dalyvis, nors pats to garsiai ir neįvardija. Paradoksalu tik tai, kad kuo sparčiau tobulėja technologijos, tuo svarbiau žmogui grįžti prie savo ištakų: emocijų, kūrybos, bendrystės ir santykio su kitais. Tai – mūsų vertės matas ir sąlyga, leisianti adaptuotis prie vykstančių pokyčių. Apie revoliucijas, buvusias ir esamas, ir žmogaus vietą jose kalbamės su Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentu ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) alumnu Robertu Dargiu.
Esate vienas iš nuomonės lyderių, aktyviai raginantis verslą, švietimą ir visą visuomenę tinkamai pasirengti naujajai realybei. Kas gi mūsų laukia?
Niekas negali pasakyti, kas mūsų laukia, tačiau visi suprantame, kad pokyčių tempas ir mastas yra milžiniški – nebelieka nė vienos gyvenimo srities, kurios jie nepaliečia. Tikėtina, kad išgyvensime panašią transformaciją, kokią visuomenė patyrė pirmosios pramonės revoliucijos metu. Tai buvo modernaus pasaulio kūrimo pradžia: atsirado mechaninis gamybos būdas, transportas, pradėjus veikti gamykloms, ėmė sparčiai plėstis miestai. Šiuo laikotarpiu pradėjo kurtis politinės partijos, visuomenė pasiskirstė pagal klases, išryškėjo pajamų nelygybė tarp tų, kurie pasinaudojo naujomis galimybėmis ir užsidirbo, ir tų, kurie tapo paprastais darbininkais. Tiesa, regionuose, kur susitinkame su mokiniais, verslininkais ir vietos bendruomenėmis, dar reikia priminti, kokia buvo ta pirmoji pramonės revoliucija. Deja, tai irgi parodo mūsų pasirengimo lygį.
Nors žmonėms dar sunku suvokti, mes jau esame pačiame įvykių sūkuryje. Štai kad ir išmanusis telefonas, kurį kiekvienas laikome savo gyvenimo dalimi. Juk tai galingas kompiuteris, leidžiantis sekti pasaulio naujienas, bendrauti, daryti darbus, atlikti bankinius pavedimus, vienu paspaudimu sureguliuoti savo namų šildymą ir pan. Paprastas pavyzdys, bet jis parodo, kaip viskas keičiasi. Ateityje pokyčiai bus dar sunkiau nuspėjami – juos ribos tik mūsų fantazija. Viskas taps įmanoma.
Kalbate apie galimybes, o daugelis pirmiausia mato grėsmę, kad robotai perims žmonių darbo vietas. Kaip pakeisti požiūrį?
Lietuvos pramonininkų konfederacija ketvirtosios pramonės revoliucijos atnešamoms permainoms skyrė renginį „Metų ekonomikos forumas 2017“, kad kuo plačiau papasakotume visuomenei, kas šiuo metu vyksta, kokie iššūkiai laukia, kokios žmonių kompetencijos ir savybės bus reikalingos ateityje.
Kaip mes prisitaikysime prie naujų technologijų, ką žmogus su jomis darys – dar viena tema diskusijai. Kad technologijų proveržyje matytume ne vien grėsmę, bet ir galimybes, turime tam pasirengti. Paradoksalu, tačiau kompiuteriai ir išmaniosios sistemos žmogų daro žmogiškesnį. Technologiniai pokyčiai išlaisvins mus nuo rutininių darbų, kurie tikrai nėra patys maloniausi: riedėti tūkstančius kilometrų, krauti krovinius sandėliuose ar stovėti gamykloje prie konvejerio. Šie darbai per ateinančius 10–15 metų išnyks. Prognozuojama, kad po dešimtmečio JAV nebereikės 5 milijonų sunkvežimių vairuotojų. O juk jau kalbama ir apie bepiločius lėktuvus, autonominius laivus....
Tai ką daryti žmogui? Ketvirtoji pramonės revoliucija – tai švietimo revoliucija. Jai tenka esminis vaidmuo, ruošiant žmoniją pokyčiams. Pradėti turime nuo pat pradžių: darželių, mokyklų. Profesinio rengimo, aukštosios mokyklos taip pat turės įsitraukti.
Ar mūsų švietimo sistema tam pasiruošusi? Kur valstybė ir visuomenė turėtų pirmiausia sutelkti pastangas?
Deja, yra sričių, kur pokyčiai nevyksta taip sparčiai. Viena iš jų yra mūsų švietimo sistema, kuri, kaip žinia, yra labai inertiška. Sutrinku pastebėjęs, kiek mažai laiko mokyklose skiriama IT raštingumo, kūrybiškumo, logikos ir kt. dalykų ugdymui, o juk tai padėtų vaikams nuo pat mažumės geriau orientuotis dabartiniame pasaulyje. Vėluojame ir su ugdymo programomis, kurias reikėtų perdaryti, atitinkamai turime keisti ir mokytojų rengimo programas. Be abejonės, turi keistis ir pati valstybė, pasitelkti visas naujas galimybes, kad taptų efektyvesnė: visas viešasis administravimas turėtų persikelti į elektroninę erdvę, pertvarkų reikia sveikatos apsaugos sistemoje, nes biotechnologijos iš esmės keičia mūsų supratimą apie žmogaus diagnostikos ir gydymo galimybes ir pan.
Mano nuomone, šiuo metu svarbiausia šviesti visuomenę, identifikuoti sritis, kuriose poveikis mūsų visų gerovei bus didžiausias, ir pradėti dirbti. Tik tada galėsime sakyti, kad mes nebijome pokyčių, esame jiems atviri ir tinkamai pasirengę. Tai – tvarios visuomenės pagrindas.
Rengtis pokyčiams turime pradėti jau nuo darželio, o koks vaidmuo tenka universitetui?
Be abejonės, vienas iš svarbiausių. Juk visos išmaniosios sistemos didžiąja dalimi kuriamos verslui bendradarbiaujant su universitetais. VGTU linkėčiau būti aktyvesniam santykiuose su verslu, net ir tokiose tradicinėse srityse kaip statyba, kur iki šiol reikia daug žmogaus darbo ir ne visus procesus lengva automatizuoti. Tačiau ir čia pamažu ateina IT technologijos: 3D spausdintuvai jau spausdina namus, o „Eikos“ klientai, užsidėję virtualios realybės akinius, gali apžiūrėti dar tik planuojamą statyti būstą.
Studentams noriu priminti, kad studijų laikotarpis yra pats geriausias metas skirti laiko sau. Kai pradedi dirbti, kai turi užsitikrinti savo gyvenimo kokybę, laisvalaikio lieka nedaug. Tad laiką, kurį turite dabar, išnaudokite savo tobulėjimui. Na, o universitetas, žinoma, turi būti inovacijų priešakyje – ne sekti iš paskos, o diktuoti madas ir nustatyti kryptį.
Tam, matyt, reikia, kad inovacijas diegtų ne tik mokslininkai, bet ir studentai. Kaip patartumėte juos paskatinti?
Esu įsitikinęs, kad universitetinis lygmuo neturėtų būti verslumo užuomazgų pradžia. Žinių ir idėjų alkis turi atsirasti jau mokykloje ar dar anksčiau, nuo to momento, kai vaikas supažindinamas su pasauliu. Turime permąstyti mokytojo vaidmenį, nes jis šiais laikais yra tik vienas iš žinių šaltinių. Akivaizdu, kad vaikas internete geba susirinkti daug daugiau informacijos, nei pedagogas jam gali pateikti. Pagrindiniu mokytojo uždaviniu tampa gebėjimas atskleisti mokinio talentus, parodyti jo galimybes. Užuot teikęs žinias, mokytojas turi pasakyti, ką su tomis žiniomis galima nuveikti.
Universitetas yra dar kitas etapas. Jo vaidmuo yra parodyti, kaip idėjas paversti kūnu.
Grįžkime prie žmogaus ir technologijų santykio. Kokius orientyrus brėžtumėte mūsų visuomenei, kaip prisitaikyti ir išnaudoti pokyčių galimybes?
Jaunus žmones universitetas turėtų mokyti matyti globaliai, toliau skleisti jų talentus. Labai svarbiu, bene pagrindiniu, universitete ugdomu gebėjimu tampa tarpdiscipliniškumas. Robotai, išmaniosios sistemos, virtuali realybė ar dirbtinis intelektas – jiems sukurti reikia ne tik siaurų mechaninių žinių, bet ir kūrybos potencialo, prieigos prie kitų žmonijos kūrinių, pavyzdžiui, meno, muzikos, filosofijos žinių. Tik sąveikaudami jie atsiskleidžia visa jėga.
Kokios savybės leis žmogui būti reikalingam ir kurti pridėtinę vertę? Tos, kurios būdingos tik žmogaus prigimčiai: jausmai, emocijos, kūrybingumas. Mūsų unikalumas leis mums adaptuotis ir neatsilikti nuo pokyčių bangos. Sutikite, žmogaus gyvenimą valdo emocijos, nes jos lemia, kas ir kaip vyksta. Jei technologijos sukelia ir padeda žmogui išgyventi tam tikras emocijas, vadinasi, sukuriame didelę pridėtinę vertę. Turime ugdyti supratimą, kad mūsų asmeninė vertė atsiskleidžia per vertės kūrimą kitam. Nesvarbu, kurioje srityje – muzikoje, mene, versle, esi vertingas tiek, kiek sukuri vertės kitam. Žmogus yra socialus, jam reikia santykio su kitais. Jei kiekvienas galvoja apie save ir naudą sau, tokia visuomenė yra nepaprastai skurdi. Tik padėdami atsiskleisti kitiems, praturtiname visą visuomenę.
Ar vertės kūrimas kitam yra ir Jūsų moto?
Žinoma. Kiekvieną savaitę važiuoju į regionus ir susitinku su mokiniais, bendruomenėmis, verslininkais. Kalbu apie lyderystės ir bendruomenės telkimosi svarbą. Bandau inicijuoti diskusijas temomis, kuriomis niekas daugiau nekalba. Deja, tai tik dar kartą parodo, kad mes vis dar galvojame, jog pokyčiai, kurie vyksta visame pasaulyje, mūsų nepalies. O juk laimės greičiausieji – tie, kurie bus pokyčių avangarde. Jei vilksimės gale, liksime priklausomi nuo kitų paramos, o tokia visuomenė ateities neturi.
Esate vienas iš nuomonės lyderių, aktyviai raginantis verslą, švietimą ir visą visuomenę tinkamai pasirengti naujajai realybei. Kas gi mūsų laukia?
Niekas negali pasakyti, kas mūsų laukia, tačiau visi suprantame, kad pokyčių tempas ir mastas yra milžiniški – nebelieka nė vienos gyvenimo srities, kurios jie nepaliečia. Tikėtina, kad išgyvensime panašią transformaciją, kokią visuomenė patyrė pirmosios pramonės revoliucijos metu. Tai buvo modernaus pasaulio kūrimo pradžia: atsirado mechaninis gamybos būdas, transportas, pradėjus veikti gamykloms, ėmė sparčiai plėstis miestai. Šiuo laikotarpiu pradėjo kurtis politinės partijos, visuomenė pasiskirstė pagal klases, išryškėjo pajamų nelygybė tarp tų, kurie pasinaudojo naujomis galimybėmis ir užsidirbo, ir tų, kurie tapo paprastais darbininkais. Tiesa, regionuose, kur susitinkame su mokiniais, verslininkais ir vietos bendruomenėmis, dar reikia priminti, kokia buvo ta pirmoji pramonės revoliucija. Deja, tai irgi parodo mūsų pasirengimo lygį.
Nors žmonėms dar sunku suvokti, mes jau esame pačiame įvykių sūkuryje. Štai kad ir išmanusis telefonas, kurį kiekvienas laikome savo gyvenimo dalimi. Juk tai galingas kompiuteris, leidžiantis sekti pasaulio naujienas, bendrauti, daryti darbus, atlikti bankinius pavedimus, vienu paspaudimu sureguliuoti savo namų šildymą ir pan. Paprastas pavyzdys, bet jis parodo, kaip viskas keičiasi. Ateityje pokyčiai bus dar sunkiau nuspėjami – juos ribos tik mūsų fantazija. Viskas taps įmanoma.
Kalbate apie galimybes, o daugelis pirmiausia mato grėsmę, kad robotai perims žmonių darbo vietas. Kaip pakeisti požiūrį?
Lietuvos pramonininkų konfederacija ketvirtosios pramonės revoliucijos atnešamoms permainoms skyrė renginį „Metų ekonomikos forumas 2017“, kad kuo plačiau papasakotume visuomenei, kas šiuo metu vyksta, kokie iššūkiai laukia, kokios žmonių kompetencijos ir savybės bus reikalingos ateityje.
Kaip mes prisitaikysime prie naujų technologijų, ką žmogus su jomis darys – dar viena tema diskusijai. Kad technologijų proveržyje matytume ne vien grėsmę, bet ir galimybes, turime tam pasirengti. Paradoksalu, tačiau kompiuteriai ir išmaniosios sistemos žmogų daro žmogiškesnį. Technologiniai pokyčiai išlaisvins mus nuo rutininių darbų, kurie tikrai nėra patys maloniausi: riedėti tūkstančius kilometrų, krauti krovinius sandėliuose ar stovėti gamykloje prie konvejerio. Šie darbai per ateinančius 10–15 metų išnyks. Prognozuojama, kad po dešimtmečio JAV nebereikės 5 milijonų sunkvežimių vairuotojų. O juk jau kalbama ir apie bepiločius lėktuvus, autonominius laivus....
Tai ką daryti žmogui? Ketvirtoji pramonės revoliucija – tai švietimo revoliucija. Jai tenka esminis vaidmuo, ruošiant žmoniją pokyčiams. Pradėti turime nuo pat pradžių: darželių, mokyklų. Profesinio rengimo, aukštosios mokyklos taip pat turės įsitraukti.
Ar mūsų švietimo sistema tam pasiruošusi? Kur valstybė ir visuomenė turėtų pirmiausia sutelkti pastangas?
Deja, yra sričių, kur pokyčiai nevyksta taip sparčiai. Viena iš jų yra mūsų švietimo sistema, kuri, kaip žinia, yra labai inertiška. Sutrinku pastebėjęs, kiek mažai laiko mokyklose skiriama IT raštingumo, kūrybiškumo, logikos ir kt. dalykų ugdymui, o juk tai padėtų vaikams nuo pat mažumės geriau orientuotis dabartiniame pasaulyje. Vėluojame ir su ugdymo programomis, kurias reikėtų perdaryti, atitinkamai turime keisti ir mokytojų rengimo programas. Be abejonės, turi keistis ir pati valstybė, pasitelkti visas naujas galimybes, kad taptų efektyvesnė: visas viešasis administravimas turėtų persikelti į elektroninę erdvę, pertvarkų reikia sveikatos apsaugos sistemoje, nes biotechnologijos iš esmės keičia mūsų supratimą apie žmogaus diagnostikos ir gydymo galimybes ir pan.
Mano nuomone, šiuo metu svarbiausia šviesti visuomenę, identifikuoti sritis, kuriose poveikis mūsų visų gerovei bus didžiausias, ir pradėti dirbti. Tik tada galėsime sakyti, kad mes nebijome pokyčių, esame jiems atviri ir tinkamai pasirengę. Tai – tvarios visuomenės pagrindas.
Rengtis pokyčiams turime pradėti jau nuo darželio, o koks vaidmuo tenka universitetui?
Be abejonės, vienas iš svarbiausių. Juk visos išmaniosios sistemos didžiąja dalimi kuriamos verslui bendradarbiaujant su universitetais. VGTU linkėčiau būti aktyvesniam santykiuose su verslu, net ir tokiose tradicinėse srityse kaip statyba, kur iki šiol reikia daug žmogaus darbo ir ne visus procesus lengva automatizuoti. Tačiau ir čia pamažu ateina IT technologijos: 3D spausdintuvai jau spausdina namus, o „Eikos“ klientai, užsidėję virtualios realybės akinius, gali apžiūrėti dar tik planuojamą statyti būstą.
Studentams noriu priminti, kad studijų laikotarpis yra pats geriausias metas skirti laiko sau. Kai pradedi dirbti, kai turi užsitikrinti savo gyvenimo kokybę, laisvalaikio lieka nedaug. Tad laiką, kurį turite dabar, išnaudokite savo tobulėjimui. Na, o universitetas, žinoma, turi būti inovacijų priešakyje – ne sekti iš paskos, o diktuoti madas ir nustatyti kryptį.
Tam, matyt, reikia, kad inovacijas diegtų ne tik mokslininkai, bet ir studentai. Kaip patartumėte juos paskatinti?
Esu įsitikinęs, kad universitetinis lygmuo neturėtų būti verslumo užuomazgų pradžia. Žinių ir idėjų alkis turi atsirasti jau mokykloje ar dar anksčiau, nuo to momento, kai vaikas supažindinamas su pasauliu. Turime permąstyti mokytojo vaidmenį, nes jis šiais laikais yra tik vienas iš žinių šaltinių. Akivaizdu, kad vaikas internete geba susirinkti daug daugiau informacijos, nei pedagogas jam gali pateikti. Pagrindiniu mokytojo uždaviniu tampa gebėjimas atskleisti mokinio talentus, parodyti jo galimybes. Užuot teikęs žinias, mokytojas turi pasakyti, ką su tomis žiniomis galima nuveikti.
Universitetas yra dar kitas etapas. Jo vaidmuo yra parodyti, kaip idėjas paversti kūnu.
Grįžkime prie žmogaus ir technologijų santykio. Kokius orientyrus brėžtumėte mūsų visuomenei, kaip prisitaikyti ir išnaudoti pokyčių galimybes?
Jaunus žmones universitetas turėtų mokyti matyti globaliai, toliau skleisti jų talentus. Labai svarbiu, bene pagrindiniu, universitete ugdomu gebėjimu tampa tarpdiscipliniškumas. Robotai, išmaniosios sistemos, virtuali realybė ar dirbtinis intelektas – jiems sukurti reikia ne tik siaurų mechaninių žinių, bet ir kūrybos potencialo, prieigos prie kitų žmonijos kūrinių, pavyzdžiui, meno, muzikos, filosofijos žinių. Tik sąveikaudami jie atsiskleidžia visa jėga.
Kokios savybės leis žmogui būti reikalingam ir kurti pridėtinę vertę? Tos, kurios būdingos tik žmogaus prigimčiai: jausmai, emocijos, kūrybingumas. Mūsų unikalumas leis mums adaptuotis ir neatsilikti nuo pokyčių bangos. Sutikite, žmogaus gyvenimą valdo emocijos, nes jos lemia, kas ir kaip vyksta. Jei technologijos sukelia ir padeda žmogui išgyventi tam tikras emocijas, vadinasi, sukuriame didelę pridėtinę vertę. Turime ugdyti supratimą, kad mūsų asmeninė vertė atsiskleidžia per vertės kūrimą kitam. Nesvarbu, kurioje srityje – muzikoje, mene, versle, esi vertingas tiek, kiek sukuri vertės kitam. Žmogus yra socialus, jam reikia santykio su kitais. Jei kiekvienas galvoja apie save ir naudą sau, tokia visuomenė yra nepaprastai skurdi. Tik padėdami atsiskleisti kitiems, praturtiname visą visuomenę.
Ar vertės kūrimas kitam yra ir Jūsų moto?
Žinoma. Kiekvieną savaitę važiuoju į regionus ir susitinku su mokiniais, bendruomenėmis, verslininkais. Kalbu apie lyderystės ir bendruomenės telkimosi svarbą. Bandau inicijuoti diskusijas temomis, kuriomis niekas daugiau nekalba. Deja, tai tik dar kartą parodo, kad mes vis dar galvojame, jog pokyčiai, kurie vyksta visame pasaulyje, mūsų nepalies. O juk laimės greičiausieji – tie, kurie bus pokyčių avangarde. Jei vilksimės gale, liksime priklausomi nuo kitų paramos, o tokia visuomenė ateities neturi.
