Apie katedrą
Nuo 2017m. liepos 1 d. Aplinkos inžinerijos fakultete sujungtos Aplinkos apsaugos ir Vandentvarkos inžinerijos katedros, sujungtas padalinys pavadintas APLINKOS APSAUGOS IR VANDENS INŽINERIJOS KATEDRA
- Konsultacijos ir mokymai aplinkos apsaugos ir aplinkos apsaugos technologijų temomis
- Mokslinių seminarų ir konferencijų organizavimas
- Moksleivių konsultavimas rengiant Brandos darbą aplinkosaugos temomis
- Oro kokybės tyrimai, teršalų sklaidos modeliavimas ir oro valymo technologijų kūrimas
- Vandens ruošimo technologijų tyrimai ir plėtra
- Vandenų kokybės tyrimai, taršos modeliavimas ir nuotekų valymo įrenginių kūrimas
- Nuotekų valymo įrenginių dumblo tvarkymo technologijų vystymas
- Atliekų savybių ir sudėties tyrimai ir tvarkymo technologijų plėtra
- Dirvožemio užtaršos tyrimai, taršos modeliavimas ir valymo technologijų plėtra
- Atvirų vagų hidrologiniai tyrimai ir hidrotechnikos statinių vertinimas
- Vandentiekio ir nuotekų tinklų hidraulinis modeliavimas ir nuostolių vertinimas
- Triukšmo vertinimas, modeliavimas aplinkoje ir triukšmą mažinančių technologinių sprendimų kūrimas
2017 m. kovo 28 d. VILNIUS TECH Tarybos nutarimu „DĖL Vilniaus Gedimino technikos universiteto AKADEMINIŲ PADALINIŲ STRUKTŪRINIŲ PAKEITIMŲ“ Nr. 1-1 nutarta: nuo 2017m. liepos 1 d. Aplinkos inžinerijos fakultete sujungti Aplinkos apsaugos ir Vandentvarkos inžinerijos katedras, sujungtas padalinys pavadintas APLINKOS APSAUGOS IR VANDENS INŽINERIJOS KATEDRA
Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos apsaugos katedra (AAK) 1993 metais įkurta profesoriaus habilituoto mokslų daktaro Prano Baltrėno iniciatyva. Aplinkos apsaugos katedros ištakos – iš tuometinės Statybos fakulteto Darbo ir aplinkos apsaugos katedros. Įkurtos Aplinkos apsaugos katedros dėstytojų kolektyvą tais metais sudarė 3 etatiniai darbuotojai: prof. habil. dr. P. Baltrėnas, prof. habil. dr. R. Šimaitis†, dr. V. Oškinis. Aplinkos apsaugos katedros įkūrimą skatino Aplinkos apsaugos problemų gausa pasaulyje ir Lietuvoje. Tai oro tarša pagrindiniais teršalais (anglies monoksidu, azoto ir sieros oksidais, aerozolio dalelėmis ir kt.), paviršinių ir gruntinių vandenų teršimas buities, pramonės ir žemės ūkio, gamybinių įmonių nuotekomis, dirvožemio ir grunto užterštumas naftos produktais, žemės ūkyje naudojamais chemikalais ir kitomis medžiagomis, pavojingų atliekų susidarymas, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės mažėjimas, neracionalus gamtos išteklių naudojimas, fizinė tarša ir daugelis kitų. Išvardytos problemos reikalauja ypatingo mokslininkų dėmesio, nes, kaip rašo anglų mokslininkas L. Botonas knygoje „Užterštas dangus“ „...galimi du variantai: arba žmonės padarys taip, kad ore liks mažiau dūmų, arba dūmai padarys taip, kad Žemėje liktų mažiau žmonių“. Katedros darbo pradžia buvo sudėtinga: jokio „kraičio“ negauta, viską teko sukurti, užsidirbti... Mokslinį pedagoginį personalą sudarė, kaip minėta, trys etatiniai mokslininkai. Tačiau išlaikytas aukštas dalykinis lygis: nepagrindinėms pareigoms pakviesti patyrę mokslininkai iš kitų mokslo įstaigų: dr. D. Lygis – iš Botanikos instituto, dr. A. Girgždys ir dr. A. Juozaitis† – iš Fizikos instituto, dr. J. Kaulakys† ir dr. A. Špakauskas – iš VGTU Fizikos katedros. Be to, imtasi labai svarbaus darbo – ugdyti jaunuosius mokslininkus: nuo pat katedros įkūrimo pradžios organizuotos doktorantūros studijos, pradėti rengti technikos mokslų srities žemės ūkio ir aplinkos inžinerijos mokslo krypties daktarai (nuo 1998 m. – technologijos mokslų srities aplinkos inžinerijos ir kraštotvarkos mokslo krypties, nuo 2013 m. – technologijos mokslų srities aplinkos inžinerijos mokslo krypties). Jau pirmaisiais Aplinkos apsaugos katedros gyvavimo metais priimti pirmieji studentai į aplinkos inžinerijos magistrantūros studijas. Pirmoji magistrantų laida parengta 1995 m., bakalaurų – 1996 m., diplomuotų inžinierių – 1998 m., bakalaurų neakivaizdininkų – 1999 m. Studijuojantiems aplinkos apsaugos problemas trūko originalios lietuvių kalba parašytos literatūros. Todėl katedros mokslininkų kolektyvas nuo pat katedros įkūrimo pradžios pradėjo rengti ir 1996 m. išleido išsamų tos srities vadovėlį („Aplinkos apsauga“, autoriai – P. Baltrėnas, D. Lygis, V. Oškinis, R. Šimaitis†, P. Mierauskas). Per palyginus trumpą laiką išleistos 8 mokomosios priemonės. Savomis jėgomis imta pildyti katedros lėšų trūkumą. Nors pradžia ir kukli, bet tendencija ryški (1993 m. įvykdyti 3 užsakomieji darbai 50 tūkst. Lt sumai, kai palyginimui 2013 m. darbų įvykdyta už 1,2 mln. Lt ). Kiekvienais metais etatinių dėstytojų katedroje daugėjo. 1996 metais katedroje jau dirbo 17 dėstytojų: 3 profesoriai, 3 docentai, 11 vyr. asistentų mokslo daktarų. Šiame kolektyve jau dirbo 5 etatiniai dėstytojai. Bėgant metams, Aplinkos apsaugos katedra ir toliau plėtėsi, joje likdavo dirbti ir disertacijas apgynę mokslų daktarai. 2003 metais katedroje jau dirbo 28 darbuotojai, iš kurių 8 – etatiniai dėstytojai. Prieš katedrų jungimą 2017 m. katedroje dirbo 17 dėstytojų, iš kurių 3 profesoriai (iš jų 2 turintys profesoriaus pedagoginį vardą), 14 docentų (iš jų 9 turintys docento pedagoginį vardą), 3 lektoriai bei 4 techninio personalo darbuotojai.
Nuo 1969 m. Hidraulikos katedra veikia kaip savarankiškas padalinys. Joje dirbo daugelis patyrusių ir žinomų šalyje mokslininkų bei hidrotechnikos specialistų, tokių kaip doc. K. Baškys, doc. J. Duoba, doc. V. Marčėnas, doc. dr. R. Alekna, D. Jankauskienė, J. Kunigėlis ir kiti. Ilgametis katedros darbuotojas doc. K. Baškys kartu su Vandentvarkos katedros doc. V. Šulga paruošė labai vertingą anglų - lietuvių kalbų hidrotechnikos terminų žodyną, kurį 2000 m. išleido „Technikos“ leidykla.
Hidraulikos katedroje - pedagoginį ir mokslinį darbą atlieka 7 darbuotojai: profesoriai – V. Šaulys ir A. Česnulevičius, docentai - L. Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė, O. Barvidienė, R. Stankevičienė, A. Litvinaitis ir lektoriusM. Stankevičius. Pastarieji – jaunoji pedagogų ir mokslininkų karta. Katedros darbuotojų - profesorių V. Šaulio, A. Česnulevičiaus , docentų L. Bagdžiūnaitės-Litvinaitienės, O. Barvidienės, R. Stankevičienės, ir A. Litvinaičio moksliniai straipsniai buvo skelbiami užsienio leidiniuose, o prof. A. Česnulevičius yra Tarptautinės kartografų asociacijos (ICA) Teorinės kartografijos komisijos narys nuo 2003 m.
Dėstytojai dabar skaito Skysčių mechanikos (lietuvių ir anglų kalbomis), Inžinerinės hidraulikos (lietuvių ir anglų kalbomis), Hidrogeodinamikos, Inžinerinės hidrologijos ir hidraulikos, Hidrotechnikos statinių, Hidrotechnikos statinių ir jų eksploatacijos, Sausumos hidrologijos, Vandens išteklių valdymo, Vandens apsaugos politikos, teisės ir ekonomikos, Atvirų vagų hidraulikos, Mokslinių tyrimų ir inovacijų paskaitas. Studentai turi galimybę teorines žinias gilinti Hidraulikos mokomojoje laboratorijoje atlikdami laboratorinius darbus.
Mokslinio tyrimo darbai atliekami derinant juos su pagrindiniu pedagoginiu darbu. Hidraulikos katedros darbuotojai dalyvauja vienoje iš 10 prioritetinių universiteto mokslinių tyrimų krypčių - „Eksperimentiniai ir teoriniai aplinkos sistemų tyrimai ir aplinkos apsaugos technologijų kūrimas“, skelbia mokslinius straipsnius, su pranešimais dalyvauja mokslinėse konferencijose.
Hidraulikos katedroje - pedagoginį ir mokslinį darbą atlieka 7 darbuotojai: profesoriai – V. Šaulys ir A. Česnulevičius, docentai - L. Bagdžiūnaitė-Litvinaitienė, O. Barvidienė, R. Stankevičienė, A. Litvinaitis ir lektoriusM. Stankevičius. Pastarieji – jaunoji pedagogų ir mokslininkų karta. Katedros darbuotojų - profesorių V. Šaulio, A. Česnulevičiaus , docentų L. Bagdžiūnaitės-Litvinaitienės, O. Barvidienės, R. Stankevičienės, ir A. Litvinaičio moksliniai straipsniai buvo skelbiami užsienio leidiniuose, o prof. A. Česnulevičius yra Tarptautinės kartografų asociacijos (ICA) Teorinės kartografijos komisijos narys nuo 2003 m.
Dėstytojai dabar skaito Skysčių mechanikos (lietuvių ir anglų kalbomis), Inžinerinės hidraulikos (lietuvių ir anglų kalbomis), Hidrogeodinamikos, Inžinerinės hidrologijos ir hidraulikos, Hidrotechnikos statinių, Hidrotechnikos statinių ir jų eksploatacijos, Sausumos hidrologijos, Vandens išteklių valdymo, Vandens apsaugos politikos, teisės ir ekonomikos, Atvirų vagų hidraulikos, Mokslinių tyrimų ir inovacijų paskaitas. Studentai turi galimybę teorines žinias gilinti Hidraulikos mokomojoje laboratorijoje atlikdami laboratorinius darbus.
Mokslinio tyrimo darbai atliekami derinant juos su pagrindiniu pedagoginiu darbu. Hidraulikos katedros darbuotojai dalyvauja vienoje iš 10 prioritetinių universiteto mokslinių tyrimų krypčių - „Eksperimentiniai ir teoriniai aplinkos sistemų tyrimai ir aplinkos apsaugos technologijų kūrimas“, skelbia mokslinius straipsnius, su pranešimais dalyvauja mokslinėse konferencijose.
Katedros veiklos pradžia susijusi su Lietuvos universiteto Technikos fakultetu ir Steponu Kairiu, kuris visuomenei plačiai žinomas kaip Lietuvos socialdemokratų partijos steigėjas ir 1918 m. vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras. Be šių garsių titulų, jis dar turi vieną titulą – Sanitarinės technikos tėvas. Jis buvo vienas iš tų kurie pradėjo Vilniaus vandentiekio ir nuotekų tinklų statybą 1914 metais, projektavo ir prižiūrėjo Kauno miesto tinklų statybą (nuo 1924 m.), bei Šiaulių, Ukmergės, Palangos, Panevėžio. Vilkaviškio, Raseinių ir kitų miestų vandentvarkos sistemas. S. Kairys vandentiekio ir kanalizacijos paskaitas universitete pradėjo skaityti 1924 metais. Tuo metu buvo rengiami plataus profilio statybos inžinieriai, kuriems buvo skaitomos įvairių sričių paskaitos. S. Kairio pastangomis, apie 1930-uosius metus buvo įkurtas Santechnikos kabinetas, kuris 1940 m. rugpjūčio mėn. 15 d. buvo pertvarkytas į Miestų sanitarijos katedrą. Ši data yra laikoma Vandentvarkos katedros įsteigimo diena, vedėju buvo paskirtas Steponas Kairys. Be to, jis 1941–1942 m. buvo VDU Statybos fakulteto dekanu. Be šių darbų, 1923–1938 m. S. Kairys dirbo Kauno savivaldybės Vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju. 1939 metais buvo išleistas pirmasis Vandentvarkos vadovėlis „Miestų kanalizacija“, kurį parašė S. Kairys. Už puikų vadovėlį, aktyvią pedagoginę ir visuomeninę veiklą jam suteiktas ekstraordinarinio profesoriaus vardas. 1940 m. jam suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas. Tarpukaryje nebuvo ruošiami vandentvarkos specialistai, tačiau dalis studentų, kurie mokėsi hidromelioracijos ir statybos specialybėse, bei buvo išklausę atitinkamus kursus, baigiamojo darbo temas pasirinkdavo vandentiekį arba kanalizaciją. Nuo 1940 08 15 iki 1944 07 katedrai vadovavęs prof. S.Kairys, vengdamas represijų, pasitraukė į užsienį. Nuo 1943 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komitetas pirmininku. Mirė 1964 m. gruodžio 16 d. Niujorke. 1996 m. signataro palaikai buvo pargabenti į Lietuvą, palaidoti Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
1945 m. sausio mėn., jau Kauno valstybiniame universitete (KVU), Miestų sanitarijos katedra buvo pavadinta Miestų santechnikos katedra, o jos vadovu tapo Stasys Vabalevičius. Reorganizuojant KVU į Kauno politechnikos institutą (KPI), 1950 m. gruodžio mėn. 15 d., katedros pavadinimas vėl pakeičiamas ir iki 1956 m. liepos 19 d. ji vadinosi Vandentiekio, kanalizacijos ir santechnikos katedra, 1956 m. katedra gavo Vandentiekio ir kanalizacijos vardą, kurio nebekeitė iki 1989 m.
1948 m. Kauno valstybiniame universitete buvo įsteigta vandentiekio ir kanalizacijos specialybė. Pirmieji 13 šios specialybės absolventų, jau kaip KPI auklėtiniai, institutą baigė 1952 m. Nuo 1960 m. šios specialybės inžinieriai pradėti rengti ir vakariniame skyriuje. 1952 – 1989 m. Kauno politechnikos institute iš viso buvo parengti 1586 vandentiekio ir kanalizacijos specialybių inžinieriai.
Pokario laikotarpis susijęs su profesorių S. Vabalevičiaus ir B. Petrulio asmenybėmis. Prof. S. Vabalevičius ilgą laiką buvo katedros vedėju, jis – Lietuvos Mokslų Akademijos narys korespondentas, Lietuvos nusipelnęs inžinierius, mirė 1975 m. S. Vabalevičius buvo Lietuvos valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto pirmininku (1956-1961). Jo rūpesčiu, buvo pradėta atstatinėti Trakų pilis. Už „feodalinės pilies“ atstatymą, žalingą tuometinei ideologijai, buvo priverstas išeiti iš pareigų ir grįžo į universitetą.
1961 04 15 buvo įkurta Šildymo ir vėdinimo katedra (KPI), į kurią perėjo dirbti dalis Vandentiekio ir kanalizacijos katedros darbuotojų. Tais pačiais metais prie Vandentiekio ir kanalizacijos katedros buvo įsteigta žinybinė Pramonės nutekamųjų vandenų valymo laboratorija.
Įvairiu metu Vandentiekio ir kanalizacijos katedroje dirbo docentai: Vytautas Burbulys, Kazimieras Blažys, Vytautas Lelešius, Alfonsas Neprackas, Edmundas Levitas, Pranas Pranaitis, Vilius Šulga, Vasilijus Javorskis, Juozas Švedarauskas, Bronius Rukšėnas, Algirdas Bronislovas Matuzevičius, Antanas Sakalauskas, Vida Minginienė, Ginutis Pranas Kutas, Romutė Kazalupskienė, Algimantas Juozapas Kliučius, Vitalija Valikonytė, Violeta Jurjonienė, Kondratavičius Vytautas, Julius Baltrukonis, Viktoras Račys ir kiti.
1988 m. kovo 31 d. LTSR Ministrų tarybos sprendimu vandentiekio ir kanalizacijos specialistų rengimas perkeltas į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), tuo pačiu panaikinant Vandentiekio ir kanalizacijos katedrą KPI. Tačiau tik dalis KPI darbuotojų sutinka persikelti į Vilnių, didžioji darbuotojų dalis lieka Kaune. KTU liko vandens išteklių racionalaus naudojimo ir pramoninių nuotekų nukenksminimo specialybė, rengianti specialistus nuo 1978. Taip prasidėjo dar vienas katedros gyvenimo etapas, kai iš vienos katedros tapo dvi katedros. Tačiau vyriausybės sprendimu vandentiekio ir kanalizacijos (dabar vadinamos nuotekomis) specialistai rengiami tik Vilniuje. Kaune likusi katedra buvo reorganizuota ir suskaidyta perkeliant į Cheminės technologijos fakultetą (1988) ir pakeičiant pavadinimą į Inžinerinės ekologijos katedrą. Iš Kauno į Vilnių persikėlė docentai: A. B. Matuzevičius, K. Blažys, A. Sakalauskas ir V. Šulga, kurie beveik dviem dešimtmečiams tapo pagrindiniais naujai kuriamos katedros ramsčiais.
1989-09-01 įkuriama Vandentvarkos katedra VISI, vedėju paskiriamas doc. dr. A. B. Matuzevičius, kuris vadovavo katedrai beveik dvidešimt metų. VISI Vandentvarkos katedra buvo kuria iš naujo, į ją atėjo dirbti naujų žmonių iš tuometinės Komunalinio ūkio ministerijos ir gamybinio susivienijimo „Vanduo“: doc. dr. A. Griškevičius, dr. Skirkevičius, dr. P. Didžiapetrienė, inžinieriai Z. Paulauskienė, V. Alminas, A. Vedrickas, A. Didžiapetris.
Vilniaus inžineriniame statybos institute pirmieji studentai į Vandentvarkos specialybę buvo priimti 1984 metais. Pirmoji vandentvarkos inžinierių laida Vilniuje buvo parengta 1989 metais. Iki 1996 metų VGTU buvo rengiami diplomuoti vandentvarkos statybos inžinieriai. Pertvarkius studijų programas ir perėjus prie dviejų pakopų mokymo sistemos, 1990 metais buvo priimta pirmoji grupė aplinkos inžinerijos bakalaurų, kurių specializacija buvo vandentvarka. 1996 metais buvo išleista pirmoji vandentvarkos specializacijos aplinkos inžinerijos magistrų laida.
Vandentvarkos katedroje 2004-2006 metais įvyko kartų kaita, nes katedrą paliko jos įkūrėjai ir ilgamečiai darbuotojai. 2010 metais katedros darbuotojų vidutinis amžius nesiekė 35 metų. Neseniai apgintos disertacijos ir aktyvūs jaunieji doktorantai ir asistentai teikia vilčių, kad nauja karta pasistengs perimti atsakomybę ir patirtį iš vyresniųjų kolegų. 1980 m. katedroje buvo 17 darbuotojų, tame tarpe 1 profesorius, 9 docentai, 2 vyr.dėstytojai, 2 asistentai, 3 dėstytojai antraeilininkai. Praėjus 30 metų, darbuotojų skaičius nepasikeitė, 2011 metais katedroje dirbo 15 darbuotojų, tame tarpe 5 docentai, 3 lektoriai, 5 asistentai, 1 laboratorijos vedėjas, reikalų tvarkytoja ir 5 doktorantai.
Katedra atlieka užsakomuosius mokslo darbus, skirtus vandens ruošimo, nuotekų valymo, dumblo apdorojimo technologinėms schemoms bei parametrams nustatyti, projektavimo bei eksploatavimo rekomendacijoms rengti.
Katedroje įrengtos 2 mokomosios laboratorijos – mokslo ir mokomoji. Susiklostė darnūs santykiai tarp katedros ir jos buvusių studentų – dirbančių vandens tiekimo ir privačiose įmonėse, bei Lietuvos vandens tiekėjų asociacija. Katedra palaiko mokslinius ryšius su užsienio šalių universitetais: Aalborgo uviversitetu (Danija), Karališkuoju technologijos institutu (Švedija), Arhuso kolegija (Danija), Talino technikos universitetu (Estija), Rygos technikos universitetas (Latvija), Varšuvos žemės ūkio universitetu (Lenkija) ir kt. Visi katedros darbuotojai po kelis kartus stažavosi įvairiuose užsienio universitetuose. Kartu su Švedijos ir Lenkijos universitetais buvo vykdomas tarptautinis mokslinis projektas „Development of ecological sorbents for soil remediation and water purification“ (1997-2002). Vandentvarkos katedra dalyvavo Europos Komisijos programa FRAMEWORK-6 projekte „Tyrimo bei vystymo projektų tobulinimas ieškant sprendimo kovai su įvairiais jūros teršalais“ (2004–2007). Katedros darbuotojai aktyviai dalyvauja dėstytojų mainų programose.
Vandentvarkos katedros kolektyvas per visą savo gyvavimo ir transformavimosi laikotarpį visapusiškai prisidėjo prie Lietuvos vandentiekio ir kanalizacijos vystymosi, racionalaus vandens išteklių ir aplinkos apsaugos.
1945 m. sausio mėn., jau Kauno valstybiniame universitete (KVU), Miestų sanitarijos katedra buvo pavadinta Miestų santechnikos katedra, o jos vadovu tapo Stasys Vabalevičius. Reorganizuojant KVU į Kauno politechnikos institutą (KPI), 1950 m. gruodžio mėn. 15 d., katedros pavadinimas vėl pakeičiamas ir iki 1956 m. liepos 19 d. ji vadinosi Vandentiekio, kanalizacijos ir santechnikos katedra, 1956 m. katedra gavo Vandentiekio ir kanalizacijos vardą, kurio nebekeitė iki 1989 m.
1948 m. Kauno valstybiniame universitete buvo įsteigta vandentiekio ir kanalizacijos specialybė. Pirmieji 13 šios specialybės absolventų, jau kaip KPI auklėtiniai, institutą baigė 1952 m. Nuo 1960 m. šios specialybės inžinieriai pradėti rengti ir vakariniame skyriuje. 1952 – 1989 m. Kauno politechnikos institute iš viso buvo parengti 1586 vandentiekio ir kanalizacijos specialybių inžinieriai.
Pokario laikotarpis susijęs su profesorių S. Vabalevičiaus ir B. Petrulio asmenybėmis. Prof. S. Vabalevičius ilgą laiką buvo katedros vedėju, jis – Lietuvos Mokslų Akademijos narys korespondentas, Lietuvos nusipelnęs inžinierius, mirė 1975 m. S. Vabalevičius buvo Lietuvos valstybinio statybos ir architektūros reikalų komiteto pirmininku (1956-1961). Jo rūpesčiu, buvo pradėta atstatinėti Trakų pilis. Už „feodalinės pilies“ atstatymą, žalingą tuometinei ideologijai, buvo priverstas išeiti iš pareigų ir grįžo į universitetą.
1961 04 15 buvo įkurta Šildymo ir vėdinimo katedra (KPI), į kurią perėjo dirbti dalis Vandentiekio ir kanalizacijos katedros darbuotojų. Tais pačiais metais prie Vandentiekio ir kanalizacijos katedros buvo įsteigta žinybinė Pramonės nutekamųjų vandenų valymo laboratorija.
Įvairiu metu Vandentiekio ir kanalizacijos katedroje dirbo docentai: Vytautas Burbulys, Kazimieras Blažys, Vytautas Lelešius, Alfonsas Neprackas, Edmundas Levitas, Pranas Pranaitis, Vilius Šulga, Vasilijus Javorskis, Juozas Švedarauskas, Bronius Rukšėnas, Algirdas Bronislovas Matuzevičius, Antanas Sakalauskas, Vida Minginienė, Ginutis Pranas Kutas, Romutė Kazalupskienė, Algimantas Juozapas Kliučius, Vitalija Valikonytė, Violeta Jurjonienė, Kondratavičius Vytautas, Julius Baltrukonis, Viktoras Račys ir kiti.
1988 m. kovo 31 d. LTSR Ministrų tarybos sprendimu vandentiekio ir kanalizacijos specialistų rengimas perkeltas į Vilniaus inžinerinį statybos institutą (VISI), tuo pačiu panaikinant Vandentiekio ir kanalizacijos katedrą KPI. Tačiau tik dalis KPI darbuotojų sutinka persikelti į Vilnių, didžioji darbuotojų dalis lieka Kaune. KTU liko vandens išteklių racionalaus naudojimo ir pramoninių nuotekų nukenksminimo specialybė, rengianti specialistus nuo 1978. Taip prasidėjo dar vienas katedros gyvenimo etapas, kai iš vienos katedros tapo dvi katedros. Tačiau vyriausybės sprendimu vandentiekio ir kanalizacijos (dabar vadinamos nuotekomis) specialistai rengiami tik Vilniuje. Kaune likusi katedra buvo reorganizuota ir suskaidyta perkeliant į Cheminės technologijos fakultetą (1988) ir pakeičiant pavadinimą į Inžinerinės ekologijos katedrą. Iš Kauno į Vilnių persikėlė docentai: A. B. Matuzevičius, K. Blažys, A. Sakalauskas ir V. Šulga, kurie beveik dviem dešimtmečiams tapo pagrindiniais naujai kuriamos katedros ramsčiais.
1989-09-01 įkuriama Vandentvarkos katedra VISI, vedėju paskiriamas doc. dr. A. B. Matuzevičius, kuris vadovavo katedrai beveik dvidešimt metų. VISI Vandentvarkos katedra buvo kuria iš naujo, į ją atėjo dirbti naujų žmonių iš tuometinės Komunalinio ūkio ministerijos ir gamybinio susivienijimo „Vanduo“: doc. dr. A. Griškevičius, dr. Skirkevičius, dr. P. Didžiapetrienė, inžinieriai Z. Paulauskienė, V. Alminas, A. Vedrickas, A. Didžiapetris.
Vilniaus inžineriniame statybos institute pirmieji studentai į Vandentvarkos specialybę buvo priimti 1984 metais. Pirmoji vandentvarkos inžinierių laida Vilniuje buvo parengta 1989 metais. Iki 1996 metų VGTU buvo rengiami diplomuoti vandentvarkos statybos inžinieriai. Pertvarkius studijų programas ir perėjus prie dviejų pakopų mokymo sistemos, 1990 metais buvo priimta pirmoji grupė aplinkos inžinerijos bakalaurų, kurių specializacija buvo vandentvarka. 1996 metais buvo išleista pirmoji vandentvarkos specializacijos aplinkos inžinerijos magistrų laida.
Vandentvarkos katedroje 2004-2006 metais įvyko kartų kaita, nes katedrą paliko jos įkūrėjai ir ilgamečiai darbuotojai. 2010 metais katedros darbuotojų vidutinis amžius nesiekė 35 metų. Neseniai apgintos disertacijos ir aktyvūs jaunieji doktorantai ir asistentai teikia vilčių, kad nauja karta pasistengs perimti atsakomybę ir patirtį iš vyresniųjų kolegų. 1980 m. katedroje buvo 17 darbuotojų, tame tarpe 1 profesorius, 9 docentai, 2 vyr.dėstytojai, 2 asistentai, 3 dėstytojai antraeilininkai. Praėjus 30 metų, darbuotojų skaičius nepasikeitė, 2011 metais katedroje dirbo 15 darbuotojų, tame tarpe 5 docentai, 3 lektoriai, 5 asistentai, 1 laboratorijos vedėjas, reikalų tvarkytoja ir 5 doktorantai.
Katedra atlieka užsakomuosius mokslo darbus, skirtus vandens ruošimo, nuotekų valymo, dumblo apdorojimo technologinėms schemoms bei parametrams nustatyti, projektavimo bei eksploatavimo rekomendacijoms rengti.
Katedroje įrengtos 2 mokomosios laboratorijos – mokslo ir mokomoji. Susiklostė darnūs santykiai tarp katedros ir jos buvusių studentų – dirbančių vandens tiekimo ir privačiose įmonėse, bei Lietuvos vandens tiekėjų asociacija. Katedra palaiko mokslinius ryšius su užsienio šalių universitetais: Aalborgo uviversitetu (Danija), Karališkuoju technologijos institutu (Švedija), Arhuso kolegija (Danija), Talino technikos universitetu (Estija), Rygos technikos universitetas (Latvija), Varšuvos žemės ūkio universitetu (Lenkija) ir kt. Visi katedros darbuotojai po kelis kartus stažavosi įvairiuose užsienio universitetuose. Kartu su Švedijos ir Lenkijos universitetais buvo vykdomas tarptautinis mokslinis projektas „Development of ecological sorbents for soil remediation and water purification“ (1997-2002). Vandentvarkos katedra dalyvavo Europos Komisijos programa FRAMEWORK-6 projekte „Tyrimo bei vystymo projektų tobulinimas ieškant sprendimo kovai su įvairiais jūros teršalais“ (2004–2007). Katedros darbuotojai aktyviai dalyvauja dėstytojų mainų programose.
Vandentvarkos katedros kolektyvas per visą savo gyvavimo ir transformavimosi laikotarpį visapusiškai prisidėjo prie Lietuvos vandentiekio ir kanalizacijos vystymosi, racionalaus vandens išteklių ir aplinkos apsaugos.
-
- Puslapio administratoriai:
- Tomas Žemaitis
- Lina Damanskaitė
- Laura Ladietaitė
- Karolina Kardokaitė
- Ugnė Daraškevičiūtė
