Šių metų rugsėjis bus jubiliejinis – jau šešiasdešimtas – kai Arūnas Speičys kas rytą skuba į universitetą. Tiesa, pirmuosius penkerius metus jis skubėdavo kaip studentas, o nuo 1971 metų oficialiai tapo ir universiteto darbuotoju. Su VILNIUS TECH susiję net keturios Speičių kartos: 1956 metais čia pradėjo dirbti Arūno tėvas, paskui pats Arūnas, vėliau čia studijavo du jo sūnūs ir anūkė.
Arūnas Speičys
„Juokiuosi, kad keturios kartos susijusios su universitetu, bet visi vadino jį skirtingai. Tėvas keletą metų dėstė Kauno politechnikos instituto (KPI) Vakarinio fakulteto Vilniaus skyriuje. Po kiek laiko aš įstojau mokytis į KPI Vilniaus filialą, trečiais mano studijų metais jis tapo Vilniaus inžineriniu statybos institutu (VISI). Vėliau mano sūnus baigė Vilniaus technikos universitetą, po kelių metų kitas sūnus baigė Gedimino technikos universitetą, o anūkė baigė VILNIUS TECH. Visi mokėsi ten pat, tik pavadinimas vis keitėsi“, – juokiasi Arūnas.
Tyrė metalo nuovargį
A. Speičys studijavo Mechanikos fakultete, vėliau gavo pasiūlymą dirbti besikuriančioje Mašinų dinamikos laboratorijoje. Joje buvo tiriamas metalo nuovargis – nusidėvėjimas esant tam tikroms sąlygoms.
„Patys gamindavome bandymams reikalingus prietaisus, paskui jau pirkdavome juos. Laboratorija klestėjo, joje dirbo apie 20 darbuotojų. Tirdavome metalo, statybinių konstrukcijų nuovargį, atlikdavome bandymus, turėjome daug užsakymų ir įspūdingą aparatūrą.
Arūnas Speičys
Pamenu, kai mūsų laboratorija persikėlė iš Vilniaus senamiesčio į Saulėtekį, čia buvo visiškas miesto pakraštys. Savo aparatūrą turėjome sumontuoti, kai naujasis pastatas dar neturėjo sienų, nes kitaip ji nebūtų tilpusi. O vėliau teko ne kartą griauti sienas, kad naujai įsigyti po keliolika tonų sveriantys prietaisai tilptų į patalpas. Vėliau jau mums atsibodo griauti sienas, tad padarėme vartus, kurie yra iki šiol“, – pasakoja technikas.
Laboratorijoje būdavo testuojamas metalas ir įranga naudota atominėse elektrinėse, povandeniniuose atominiuose laivuose, aviacijoje, laivyboje, pramonėje. Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, į universiteto mokslininkus kreipėsi Amerikos lietuvis, kuris dirbo kalnakasybos srityje. A. Speičys su kolegomis laboratorijoje išbandydavo galingoms kalnakasybos mašinoms gaminti skirtą metalą.
Tapo istorinio įvykio liudininku
Po darbų technikas rasdavo laiko ir pomėgiams. Aktyviai dalyvaudavo ralyje, kelis kartus tapo Lietuvos čempionu, o kartą – ir Baltijos šalių čempionu. Vėliau, kai universitetas gavo dovanų jūrinę jachtą, pavadinimu „Ragana“, jis susidomėjo buriavimu ir net atsitiktinai tapo istorinio įvykio dalyviu. 1989 metų rugpjūtį jis jachta plukdė Lietuvos delegaciją į Gotlando salą, kur vyko Europos lietuvių studijų savaitė.
Renginio metu buvo pasirašytas ir Gotlando komunikatas, tapęs reikšmingu žingsniu Lietuvos nepriklausomybės link. Lietuvos politikų ir išeivijos pasirašytame dokumente teigiama, jog „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“. Komunikatu buvo parodytas konfrontuojančių Lietuvos politinių jėgų susitarimas.
Jachta „Ragana“
„Tai buvo pirmas kartas, kai visi sutarė dėl Lietuvos ateities. Stebėtasi, kaip po tokio turinio komunikatu galėjo pasirašyti ir Lietuvos laisvės lygos vadas Antanas Terleckas, ir komunistų partijos ideologijos skyriaus vedėjas Justas Vincas Paleckis, ir kiti skirtingų pažiūrų lietuvių visuomenės veikėjai.
Na, o kad tai – istorinis įvykis, aš įsisąmoninau tik grįžęs“, – pripažįsta jo dalyviu ir liudininku tapęs A. Speičys.
Atsakingas darbas
Paklaustas, kaip per kelis dešimtmečius jo akyse keitėsi universitetas, Arūnas sako, kad universitetas visą laiką žengė koja kojon su naujovėmis ir pažanga. Tačiau jį liūdina, kad dabartiniai studentai visą informaciją nori rasti internete, o ne laboratorijose.
Arūnas Speičys
Aprodydamas savo darbo vietą ir joje stovinčią įrangą A. Speičys rodo didžiulį varžtą.
„Tai yra Mindaugo tilto varžtas. Tokiais sutvirtintas visas tiltas. Man teko atsakomybė paskaičiuoti, kokia jėga kiekvienas varžtas turi būti įtemptas. Tikrinome ir ilgiausio bei aukščiausio Lietuvoje Lyduvėnų tilto konstrukcijų patvarumą, nustatėme, kad statant panaudotas metalas yra labai patvarus ir tarnaus dar ilgai.
Kartą, kai Vilniuje esančios ledo arenos stogas įgriuvo neatlaikęs didelės sniego dangos, tyrėme, kur buvo padaryta klaidų ir pateikėme rekomendacijas, kad tokia nelaimė nebepasikartotų“, – nuveiktus darbus vardija technikas.
Teko tirti ir putpelės kiaušinį, ir žmogaus kaulus
A. Speičys prisimena ir keletą itin neįprastų užsakymų.
„Kartą atėjo moksleivis, kuris norėjo ištirti putpelių kiaušinių lukšto stiprumą. Darėme bandymus, spaudėme kiaušinius, skaičiavome. O kartą dvi studentės – viena iš mūsų universiteto, kita – būsima medikė, atėjo pas mane su kiaulių sausgyslėmis. Jos įgyvendino bendrą projektą apie sausgyslių susiuvimą. Atsinešdavo kiaulių sausgyslių, jas siūdavo, o aš tas sausgysles tampydavau, tikrindavau tvirtumą“, – prisiminęs juokiasi A. Speičys.
Metalui skirta aparatūra jam teko tirti ir žmogaus kaulų tvirtumą bei lankstumą.
„Gyvo ir negyvo žmogaus kaulai labai skiriasi. Vieną kartą bandėme vos prieš dieną mirusio žmogaus kaulą, toks savo savybėmis panašiausias į gyvo žmogaus. Teko tirti ir žmogaus stuburo slankstelių tvirtumą. Tokių bandymų reikėjo medicinos studentams ir mokslininkams, kurie specializavosi traumatologijoje“, – išskirtinius atvejus prisimena technikas.
Arūnas Speičys
A. Speičio lojalumas ir ne vieną dešimtmetį trukęs nuoširdus darbas buvo įvertintas ir universiteto bendruomenės. 2022 metais rektoriaus įsakymu už nuopelnus Vilniaus Gedimino technikos universitetui jis buvo apdovanotas I laipsnio garbės ženklu.
