Nuo 1956 m. savo istoriją skaičiuojantis VILNIUS TECH nuolat augo ir keitėsi. Norint suprasti, kaip susiformavo šiandieninis universitetas, verta atsigręžti į jo akademines šaknis. Vienos svarbiausių jų siejamos su dviem iškiliais inžinerijos mokslo kūrėjais – Aleksandru Čyru ir Antanu Kudziu.
Jų mokyklos buvo skirtingos, tačiau viena kitą papildė. A. Čyro mokslinė tradicija rėmėsi matematika, teorija ir konstrukcijų optimizavimu, o A. Kudzio – konstrukcijų saugumu, patikimumu ir praktiniu jų savybių tyrimu. Iš šių dviejų krypčių ilgainiui išaugo ištisos mokslininkų kartos ir naujos tyrimų sritys.
A. Čyras: matematika, mechanika ir gebėjimas matyti daugiau
Akademiko A. Čyro vardas VILNIUS TECH istorijoje neatsiejamas ne tik nuo mokslo, bet ir nuo pačios aukštosios mokyklos kūrimosi. Jo suformuota statybinės mechanikos mokykla pasižymėjo itin stipriu teoriniu ir matematiniu pagrindu. Joje plėtotos plastiškumo teorijos, konstrukcijų optimizavimo ir kitos fundamentaliosios kryptys.
Tačiau tikrasis mokyklos poveikis atsiskleidė per jos mokinius. A. Čyro pradėtos kryptys vėliau išsiplėtė į medžiagų atsparumo, konstrukcijų optimizavimo, skaičiuojamosios mechanikos ir baigtinių elementų metodų tyrimus.
1993 m. A. Čyras kartu su savo mokiniais pelnė pirmąją Lietuvos mokslo premiją nepriklausomoje Lietuvoje. Vėliau Lietuvos mokslo premijomis buvo įvertinti ir jo mokinių darbai.
Šios mokyklos poveikis nesustojo prie Lietuvos sienų. Vienas ryškiausių A. Čyro mokinių – Adomas Borkauskas, vėliau dirbęs Lenkijos mokslų akademijoje Varšuvoje. Savo žinias jis perkėlė į Lenkiją ir ten išugdė naują plastinių konstrukcijų kompiuterinio projektavimo specialistų kartą.
A. Kudzys: nuo konstrukcijų saugumo iki ištisų mokslo krypčių
Kitos akademinės tradicijos kūrėjas – akademikas Antanas Kudzys. Jo vardas VILNIUS TECH istorijoje siejamas su statybinių konstrukcijų mokykla, kurios pagrindinis dėmesys buvo skiriamas tam, kad pastatai ir jų konstrukcijos būtų ne tik suprojektuoti, bet ir patikimi bei saugūs.
Statybos fakulteto studentai, susibūrę į grupę „Hiperbolė“, su A. Kudziu (kairėje)
A. Kudzio mokiniai vėliau kūrė savas tyrimų kryptis. Vieni gilinosi į gelžbetonines ir kompozitines konstrukcijas, kiti – į mūrą, plieną, medieną, konstrukcijų rekonstrukciją ar rizikos analizę. Taip viena mokslinė mokykla ilgainiui virto ištisu tyrimų tinklu.
„Šios tradicijos tęstinumą gerai iliustruoja ir Lietuvoje nuo 1959 m. atliekami centrifuguoto betono ir gelžbetonio tyrimai. Per daugiau nei šešis dešimtmečius mokslininkai nagrinėjo šių konstrukcijų stiprumą, deformacijas, atsparumą įvairioms apkrovoms ir ilgaamžiškumą.
R. Kliukas
Įvairūs laboratoriniai ir gamykliniai eksperimentai leido ne tik sukaupti naujų praktinių žinių, bet ir patikslinti teorinius modelius, naudojamus vertinant centrifuguotų, įvairiai armuotų žiedinio skerspjūvio elementų stiprumą, pleišėtumą, standumą, patikimumą bei ilgaamžiškumą. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip prieš kelis dešimtmečius pradėti tyrimai tampa ilgalaike mokslo tradicija, perduodama iš vienos mokslininkų kartos kitai“, – sako VILNIUS TECH rektorius prof. Romualdas Kliukas.
Kai susitinka dvi mokyklos
Įdomiausia šios istorijos dalis prasideda ten, kur susitinka abi akademinės tradicijos. Jų sankirtoje augo akademikas Edmundas Kazimieras Zavadskas – mokslininkas, vėliau tapęs universiteto rektoriumi ir vienu svarbiausių statybos technologijos bei valdymo krypties kūrėjų.
E. K. Zavadskas
Jo moksliniame kelyje buvo abu mokytojai. Studijų metais jis tyrimus atliko vadovaujamas prof. I. Z. Kamaičio, vėliau aspirantūroje mokėsi pas A. Kudzį, o į Statybos darbų technologijos katedrą jį pakvietė A. Čyras.
Ši dviejų mokyklų sankirta tapo svarbiu postūmiu naujai krypčiai – statybos technologijos ir valdymo mokslui. E. K. Zavadskas išplėtojo daugiakriterinių sprendimų priėmimo ir statybos valdymo tyrimus, o jo mokinių karta šias idėjas perkėlė į skaitmenizavimo, BIM, sprendimų paramos, statybos procesų modeliavimo, nekilnojamojo turto ir tvarios plėtros sritis.
Universitetas augo ne vien laboratorijose
E. K. Zavadsko istorija svarbi ne tik dėl jo mokslinių darbų. 1990–2002 m. vadovaudamas universitetui jis kartu su akademine bendruomene prisidėjo prie didelių institucinių pokyčių.
„Per šį laikotarpį universiteto struktūrą papildė Aplinkos inžinerijos, Transporto inžinerijos, Fundamentinių mokslų ir Verslo vadybos fakultetai, Antano Gustaičio aviacijos institutas, o į Vilnių sugrįžo Elektronikos fakultetas. Taigi universitetas buvo kuriamas ne vien laboratorijose – kartu buvo projektuojama ir pati institucija“, – prisimena E. K. Zavadskas.
Statybų fakulteto studentai
Vėliau šį darbą tęsė kiti vadovai. Prof. Romualdas Ginevičius daug dėmesio skyrė universiteto konsolidavimui ir mokslo tarptautiškumui, o prof. Alfonsas Daniūnas, A. Čyro mokinys, stiprino statybinės mechanikos ir konstrukcijų optimizavimo kryptis bei universiteto tarptautiškumą.
Šiandien akademinę estafetę tęsia dabartinis rektorius prof. R. Kliukas – taip pat A. Kudzio mokinys.
70 metų – ir tai dar ne pabaiga
VILNIUS TECH 70-mečio istorijoje galima rasti daug reikšmingų datų, pavardžių ir titulų. Tačiau už jų slypi tai, kas verčia plakti universiteto širdį – žinių perdavimas iš žmogaus žmogui.
A. Čyro ir A. Kudzio pradėtos mokslo kryptys per kelias kartas išsiplėtė, susijungė su naujomis technologijomis ir peraugo į šiuolaikinio universiteto tyrimus. Vieni mokiniai tapo profesoriais, jų mokiniai – naujos kartos mokslininkais, o kadaise auditorijose ir laboratorijose kilusios idėjos šiandien tampa skaitmeniniais sprendimais, inovacijomis ir tarptautiniais tyrimais.
Galbūt todėl universiteto istoriją geriausiai apibūdina ne pastatai ar datos, o akademinė estafetė. Būtent nuo jos ir priklausys, kokią istoriją apie VILNIUS TECH pasakosime po dar 70 metų.
