Kraštovaizdžio projektus kurianti Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto dėstytoja Giedrė Ingrida Laukaitytė Malžinskienė džiaugiasi, kai naujai sukurtas miesto skveras ar parkas tampa mėgstama miestiečių pasisėdėjimo vieta. Gausus naujai įrengtos miesto viešosios erdvės lankymas – didelis architekto darbo įvertinimas, komplimentas kūrėjui. Kaip sako pati architektė, miesto landšafto architektūra – architektūrinė gamtinių ir urbanistinių elementų poezija, atspindinti vietos dvasią, erdvės niuansus…
Esate VGTU dėstytoja, kurianti landšafto projektus. Kokie žmonės kreipiasi į Jus prašydami suformuoti sklypo kraštovaizdį? Žmonės yra skirtingi, visada yra labai skirtingi ir paties darbo procesai. Esu baigusi architektūros studijas ir tai, matyt, daro neišvengiamą įtaką ir kraštovaizdžio kūrybai. Kuriant kraštovaizdžio projektą, labai daug kas priklauso nuo užsakovo požiūrio ir motyvacijos. Jei užsakovas pats savo gyvenime, savo santykiuose su žmonėmis siekia darnos, tada, pastebiu, jis dažniausiai siekia jos ir jį supančioje aplinkoje – paprasto, bet kartu ir ypatingo kraštovaizdžio sukūrimo. Kiekvieną kartą susiduriu su nestandartine situacija, reikalaujan- čia vis naujų, nestandartinių sprendimų.
Esate kartu su bendraautoriais kūrusi Šventaragio skvero projektą pačioje Vilniaus širdyje… Pagrindinė mūsų nuostata buvo atkurti erdvę, o ne konkrečius elementus. Remdamiesi seniausiu miesto branduolio formavimosi laikotarpiu, išskyrėme dvi pagrindines kompozicines erdves. Šiuolaikinė- mis priemonėmis sukūrėme aliuziją į istorinę pilių teritorijos ir priešpilio erdvę. Ilgai ieškojome kompromiso, kad šalia tinklų mazgo galėtų augti medžiai. Žalumos mieste reikia. Juk Vilnius visada tuo garsėjo.
Džiaugiuosi, kad Šventaragio skveras tapo visuomenine, svečių ir vietos gyventojų mėgstama erdve, o ne buvo užstatytas komerciniais pastatais. Projektuodami šią erdvę, norėjome sukurti skverą bendravimui. Taip pat pasiūlėme simboliškai paženklinti istorinės erdvės ribas žalios vejos fragmentais, tradiciniais lietuviškais medžiais.
Apskritai kraštovaizdžio projekto įgyvendinimas yra labai sudėtingas dalykas, ir jei nepavyksta sudalyvauti autorinėje priežiūroje, gali atsitikti esminių pokyčių.
Architektui reikia mokėti apginti savo idėjas, pradedant nuo užsakovų, projektuotojų, medžiagų tiekėjų iki projekto vykdytojų.
Norite pasakyti, kad darni miestų erdvių plėtra pirmiausia prasideda nuo harmoningo skirtingų specialistų bendravimo? Taip. Integralių sprendimų priėmimas yra labai svarbus darnios plėtros aspektas. Miesto skverų ir gatvių želdynai ir želdiniai ypač nukenčia plėtojant miesto susisiekimo sistemą bei požemines komunikacijas.
Labai dažnai apskritai iškyla miesto viešosios erdvės, pavyzdžiui, skvero, išlikimo klausimas. Anksčiau minėtame Šventaragio skvere kadaise buvo planuojama įrengti požeminį garažą, ir tik pasipriešinus visuomenei miesto taryba nepritarė šiam sprendimui.
Jūsų kurtas nedidelis 7 arų sklypo projektas „Silent talking“ pakerėjo Amerikos ir Austrijos landšaftų konkursų komisiją. Šiuose tarptautinės reikšmės konkursuose buvote nominuota pirmajai vietai. Papasakokite, kuo užsieniečius sužavėjo ir kuo ypatingas Jūsų projektas? Siekiau sukurti estetišką, funkcionalų sklypo kraštovaizdį, kuris atitiktų Pavilnio regioninio parko dvasią, vietos istorinius, gamtosauginius ir estetinius reikalavimus. Užsakovai su šia idėja sutiko. Kadangi gamtinis kontekstas savyje turėjo labai daug, tiesiog norėjosi sklypą padaryti aplinkos tęsiniu… Todėl ir atsirado reljefo linija, tarsi išplaukianti iš šalia sklypo esančios kalvos. Sklype buvo pasodinti du klevai, kurie lyg „nulipo“ nuo šalia esančio kalno. Tiesiog labai norėjosi gamtos poezijos…
Suformavau mikroerdvę, skirtą bendravimui, sekmadieniniam pietavimui, skaitymui, gėrėjimuisi kraštovaizdžiu ar kitokiam buvimui šiek tiek atokiau nuo namo. Erdvę pavyko sukurti pakankamai izoliuotą – kiek tai įmanoma kaimynystėje, be tvorų, bet kartu atvirą, „neabejingą“ ir sudarančią bendrą kompoziciją su „vertybėmis“ už sklypo.
Remiantis šiuo susiliejimo su aplinka principu, visa sklypo augmenija griežtai natūrali, ne dekoratyvinė, išskyrus keletą kilnojamų augalų vazonuose ir vijoklį.
Naudojant specialią konstrukciją iš natūralios vejos buvo suformuoti lauko laipteliai. Kompoziciją papildėme keliais apšvietimo taškais.
Kokie kriterijai svarbūs tarptautiniuose šių dienų landšafto konkursuose? Landšafto konkursuose svarbus sprendinių ekologiškumas, socialumas, erdvės kompozicijos estetiškumas ir kontekstualumas. Yra nemažai sėkmingų miesto kraštovaizdžio erdvių, kuriuose išlaikomas ar kuriamas natūralios gamtos įvaizdis.
Kodėl svarbus socialumas? Ne veltui sakoma, kad jei suprojektuotoje erdvėje noriai lankosi žmonės, vadinasi, kraštovaizdžio projekto sprendimas tikrai buvo geras. Jei tuščia, žmonių nėra – sprendimas nėra iki galo pavykęs. Vilniuje pastebiu dar vieną įdomią tendenciją: nors miesto viešoji erdvė dar nėra sutvarkyta ir įrengta, tačiau žmonės joje mielai lankosi, leidžia savo laisvalaikį. Rengiant kraštovaizdžio projektus, manau, tokią tendenciją svarbu įvertinti, norą turėti natūralias, gamtines erdves mieste. Apskritai kraštovaizdis yra gyvenimo būdas, o ne scenografija.
Konkursuose labai svarbi estetika ir kontekstualumas. Kiekviena erdvė reikalauja originalaus požiūrio. Todėl, projektuodama kraštovaizdį, visada skirstau į skirtingus segmentus – miestas ir kaimas, priemiestis ir miesto centras ar senamiestis, tipinis ar ypatingų erdvių sukūrimo reikalaujantis projektas. Naujų kraštovaizdžio projektų sukūrimas prasideda nuo užsakovo pažinimo ir ilgo, ilgo bendravimo.
Ar, projektuodama kraštovaizdį pastebite nacionalinių lietuviškų „kiemo tvarkymo“ bruožų? Mano nuomone, individualių sklypų savininkai kartais neįvertina esamo konteksto ir sodindami augalus neišlaiko pusiausvyros tarp atvežtų ir ilgus šimtmečius Lietuvoje augusių augalų. Lietuviai kartais „persūdo“ ir sodindami kai kuriuos augalus. Pavyzdžiui, dabar privačiuose sklypuose ypač mėgstamos tujos, pigus ir ne itin reiklus augalas. Tačiau, kita vertus, tuja – vertikalus augalas. Mūsų kraštovaizdžiui tokia forma nėra būdinga, tai daugiau Italijos, Krymo landšafto dekoras. Žmonės savo kiemuose labai nori dekoratyvumo.
O kokie augalai, krūmai, Jūsų nuomone, yra lietuviški, tradiciniai? Apskritai, ko turėtų nedaryti apie lietuvišką kraštovaizdį svajojantis lietuvis? Sklype turėtų dominuoti vietinės medžių ir krūmų rūšys, būdingos konkrečiam vietovaizdžiui, augavietei. Augavietė yra vieta, kur augalas (medis ar krūmas) natūraliai auga… Vienas augalų asortimentas tinka sodyboje, kitas – miesto aplinkoje esančiuose sklypuose. Miestuose svarbu parinkti augalus, atsparius užterštam miestų orui, sodyboje svarbus regionalumo aspektas, tradiciniai, konkrečiam kraštui būdingi sodybos kraštovaizdžio charakterio bruožai. Sodinant medžius labai svarbu tinkamai parinkti medžių dydžius, kurie atitiktų erdvės mastelį…
Esate užsiminusi, kad projektuojant kraštovaizdžio projektus architektams padėtų aktyvesnis bendravimas su visuomene. Tarp projektuotojų ir visuomenės trūksta glaudesnio tarpusavio bendravimo, viešųjų ryšių, abipusio pasikeitimo nuomonėmis. Savo praktikoje turėjau labai gražių bendravimo pavyzdžių, kai visuomenė padeda architektams, o architektai – visuomenei. Pavyzdžiui, rengiant Gargždų miesto parko funkcinio vystymo galimybių studiją, buvo specialiai sukurta visa sistema, kad projekto kūryboje dalyvautų ir pati bendruomenė. Tam net buvo sukurtas interneto puslapis, vyko tarpiniai projekto pristatymai bendruomenei, netilo diskusijos, bendruomenė savo nuomonę išreiškė pildydama anketas. Vėliau ši galimybių studija buvo apdovanota Aplinkos ministerijos prizu kaip geriausias projektas, kuriame dalyvavo bendruomenė. Nenuvertindama bendruomenių nuomonės, galiu pasakyti, kad žmonės ne visada situaciją įvertina taip, kaip ją mato specialistas. Tačiau jei specialistas geba argumentuotai pasakyti, kodėl verta daryti vieną ar kitą sprendimą, nebijo bendrauti ir paaiškinti, tai tada dažniausiai sulaukia ir visuomenės pritarimo.
Žmonės Lietuvoje paprastai yra labai nusiteikę prieš medžių kirtimą. Kokia Jūsų nuomonė? Ir aš pati taip galvoju. Bet kiekvieną kartą kertant medį yra tam tikra argumentacija. Juk yra agresyvūs medžiai, nevertingi nei savo mediena, nei estetika. Kad ir Gedimino kalno pavyzdys. Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad šlaite buvusių medžių pašalinimas atvėrė vieną iš svarbiausių Lietuvos istorinių vaizdų, atidengė mūsų architektūrinį, kultūrinį paveldą.
O iškirsti medžiai Šermukšnių gatvėje? Šioje gatvėje buvo keičiami inžineriniai tinklai, o tai dažnai lemia ir medžių žūtį. Kai man pačiai tenka projektuoti mieste, iš inžinierių labai dažnai tenka išgirsti: „Čia nebus jokių medžių.“ Inžinieriai ne visada prisiima atsakomybę įgyvendinti originalesnį, drąsesnį sprendimą, dažniausiai nori viską padaryti pigiau ir paprasčiau. Šiuolaikinė darni plėtra vyksta tada, kai inžinieriai prisitaiko prie gamtos, o ne gamta prie inžinierių. Įstatymuose numatyti norminiai atstumai tarp inžinierinių tinklų ir medžių bei krūmų. To privalu laikytis, bet būna situacijų, kur tuos atstumus sunku išlaikyti, o medžių nesinori atsisakyti. Europoje tokioms probleminėms situacijoms spręsti jau seniai naudojamos medžių šaknų atitvarinės sistemos, Lietuvoje tai dar naujiena…
Kaip, Jūsų nuomone, turėtų būti tvarkomos šalia daugiabučių namų esančios erdvės? Dabar erdvė aplink daugiabu- čius namus yra skirta statyti mašinas. Deja, tai yra pagrindinė funkcija. Daugiabučių namų kiemai – didelė neišspręsta problema, tai tos miesto dalys, kurioms tikrai reikia rekonstrukcijos ir želdynų bei želdinių tvarkymo strategijos.
Jūs kartu su studentais bandote prisiliesti prie šios itin opios problemos. VGTU studentai sprendė Vilniaus Radvilų gimnazijos ir su gimnazijos teritorija tiesiogiai susijusių daugiabučių kvartalų kiemų kraštovaizdžio sutvarkymo klausimus. Radvilų gimnazijos kraštovaizdžio sutvarkymo koncepcijas rengė bakalauro studijų trečiojo kurso studentai. Koncepcijos buvo kuriamos remiantis mokyklos bendruomenės ir dėstytojų bendrai suformuluota užduotimi. Studentai atliko strateginę gimnazijos ir jos prieigose esančių daugiabučių kvartalų teritorijos urbanistinę-landšaftinę analizę, nustatė problemines zonas. Remdamiesi analizės rezultatais bei panašių urbanistinių-landšaftinių situacijų projektais Lietuvoje ir Europoje, formulavo Radvilų gimnazijos ir šalia esančių daugiabučių kiemų erdvių kraštovaizdžio sutvarkymo koncepcijas. Koncepcijų pateikimas daugeliu atveju atitiko konkursinių darbų pateikimui keliamus reikalavimus. Darbai buvo atlikti išraiškingai, aiškiai skaitoma architektūrinės grafikos kalba. Iš viso parengta 16 koncepcijų. Gimnazijos administracijos sudaryta komisija atrinko tris originaliausias Radvilų gimnazijos ir jos prieigų kraštovaizdžio sutvarkymo koncepcijas. Remiantis studentų vizijomis, gimnazijos administracija konkretizuos savo poreikius ir rengs gimnazijos kraštovaizdžio sutvarkymo projektinių pasiūlymų užduotį.
Ar Vilniuje pastebite tokių projektų, kai įvairių sričių specialistai vieningai dirbdami sukuria tikrai gerą darnios plėtros pavyzdį? Tokių pavyzdžių tikrai yra. Atsiranda vis daugiau verslininkų, kurie nori sukurti ekologišką, socialią ir estetišką aplinką.
Tuomet ir visa architektūra, ir techniniai sprendimai, ir pats kraštovaizdis būna labai apgalvotas. Tokie verslininkai įtraukia ir miesto bendruomenes, ir menininkus, kurie gali eksponuoti savo kūrybą. Prie tokių pavyzdžių priskirčiau „Quadrumo“, „Skaitekso“ projektus.
Ko, Jūsų nuomone, dar trūksta Vilniaus skveruose? Miesto skverams, kokie jie bebūtų, pirmiausia reikia nuolatinės priežiūros. Net jei yra labai geras projektinis sprendinys, o priežiūros nepakanka, ilgainiui miesto viešoji erdvė praranda savo patrauklumą.
Kartais pastebiu, kad net paprastas sprendimas, jei jis yra labai prižiūrimas, tampa malonus akiai. Pavyzdžiui, šalia Žirmūnuose esančios „Thomas Philips“ parduotuvės mažoje erdvėje pastatytas fontanėlis, pasodinta keletas medžių, pastatyti keli suoliukai – viskas labai paprasta, bet einantiems pro šalį žmonėms malonu tiesiog prisėsti ir pasigėrėti.
Originalų tekstą skaitykite VGTU žurnale
Galerija
