Vasarai baigiantis, pasirodė architektūros teorijai skirta, įvairiais atžvilgiais intriguojanti knyga „Architektūros teorija kitapus (post)modernizmo“ (Vilnius: Kultūros barai, 2021, 234 p.). Beje, lietuviškame kontekste tai pirmoji tokio pobūdžio antologija. Joje paskelbta keliolika tekstų, kurių autoriai – tarptautiniu mastu pripažinti šiuolaikiniai architektūros ir urbanistikos teoretikai bei praktikai iš įvairių šalių: Christopheris Alexanderis, Léonas Krieras, Jeanas Robert’as, Samiras Younesas… Pristatomi ne tik architektai, bet ir kitų sričių atstovai, nagrinėjantys miestokūros problemas, – anglų filosofas ir architektūros estetikas Rogeris Scrutonas, matematikas ir urbanistas Nikosas A. Salingarosas, vienas garsiausių šiuolaikinių neuromokslininkų Semiras Zeki’s… Knygos pratarmėje rašoma „Šiais laikais galybę naujų problemų dirbtinei aplinkai kelia klimato kaita, beatodairiškas gamtos niokojimas, liūdni destrukcijos, kurią paskatino siaurai mechanistinis supratimas apie pasaulio sandarą, dominavęs praėjusiame amžiuje, padariniai. Daro žalą ir architektūros teorijos atotrūkis nuo tiksliųjų bei gamtos mokslų. Antologijos sudarytojas, kaip ir dauguma pristatomų architektūrologų, yra įsitikinęs, kad postmodernioji architektūros teorija, pretendavusi pakeisti ir papildyti išsekusią modernistinę retoriką, neįstengė įgyvendinti ambicingų sau iškeltų uždavinių, nes iš esmės plėtojosi ideologizuoto modernistinio mąstymo paunksmėje…“
Toliau skelbiamas tekstas- iš D. Traškinaitės pokalbio su šios antologijos sudarytoju prof. dr. A. Samalavičium.
Dalia Traškinaitė. Kodėl tik dabar Lietuvoje pasirodė architektūros teorijos tekstų antologija? Kas jus paskatino imtis šio nelengvo darbo?
Almantas Samalavičius. Į pirmąjį klausimą atsakyti nelengva, adresuoti jį reikėtų, ko gero, ne man, o visai lietuvių architektūros mokslo bendruomenei. Jei pažvelgtume į šią problemą retrospektyviai, turėtume tiesiai šviesiai pripažinti, kad sovietmečiu architektūros teorija domėtasi apgailėtinai menkai. Tokio abejingumo priežastys puikiai žinomos. Gilintis į Vakarų („buržuazinės“) architektūros bei urbanistikos teoriją architektūros tyrinėtojai tikrai nebuvo skatinami, be to, nelabai ir galėjo tą daryti dėl nuolatinio informacijos bado. Tačiau kai kurias modernistinės architektūros projektavimo, urbanistinio planavimo doktrinas (pavyzdžiui, architektūros ir miestokūros paveldui pragaištingus Le Corbusier ir jo adeptų pasiūlymus) socializmo „stovykla“ priėmė ir diegė su dideliu ūpu, dažniausiai nutylėdama pirminius šaltinius… Ištisos architektūrologų kartos brendo tarsi su „akidangčiais“, tyrinėjo tik leistinas, siauresnes, mažiau ideologiškai grėsmingas sritis. Toks mentalinis paveldas neišvengiamai darė poveikį architektūrologams ir posovietiniu laikotarpiu. Ką apie architektūros teoriją jie galėdavo išgirsti universitetų ir akademijų auditorijose? Beveik nieko arba tik šį tą. Patyrinėję Lietuvos aukštųjų mokyklų architektūros programas, įsitikintume, kad pirmajame, o iš dalies ir antrajame XXI a. dešimtmetyje disciplinų, susijusių su architektūros ar urbanistikos teorija, juo labiau pristatančių naujas tendencijas, buvo labai nedaug. Pastaruoju metu akademinė situacija šiek tiek pasikeitė į gerąją pusę, tačiau platesniame lietuvių kultūros kontekste architektūros teorija dar tik bando įsitvirtinti. Taip yra iš dalies todėl, kad Vakarų Europos architektūros teorijos veikalų, išverstų į lietuvių kalbą, kol kas turime apgailėtinai mažai. Kai kurios išskirtinai reikšmingos ir vertingos knygos pas mus pasirodo, vėluodamos dešimtmečiais. Antai Jane’s Jacobs knyga „Didžiųjų Amerikos miestų mirtis ir gyvenimas“, kadaise sudrebinusi architektūros pasaulį, tiesa, nepraradusi aktualumo iki šiol, lietuviškai išleista tik 2020 m., praėjus šešiems dešimtmečiams nuo jos pasirodymo JAV! Ką jau kalbėti apie tokius autorius kaip Lewisas Mumfordas, Spiro Kostoffas, Christianas Norbergas Schulzas arba Christopheris Alexanderis, beje, pirmąkart lietuviškai pristatomas šioje antologijoje… Jų fundamentalūs veikalai į lietuvių kalbą nėra išversti iki šiol. Kita vertus, esu įsitikinęs – pristatyti senesnius tekstus verta tik tuo atveju, jeigu juose dėstomos idėjos tebėra vertingos. Neseniai išvydęs Le Corbusier opuso „Architektūros link“ vertimą, negalėjau suprasti, kuriems galams reikėjo švaistyti lėšas ir energiją mirusiam tekstui, kuriame dėstomos idėjos senų seniausiai susikompromitavo, be to, jis parašytas pasibaisėtinai klaikiu stiliumi. Atrodo, pamažu priartėjau prie atsakymo į jūsų klausimą. Rengti šią antologiją ėmiausi, siekdamas pristatyti naujausias architektūros idėjas, darnos ir tvarumo koncepcijas, kad pagaliau jos įsišaknytų ir lietuviškoje dirvoje, kurioje vis dar klesti skurdi, vaizduotę blokuojanti modernizmo ir postmodernizmo monokultūra. Imdamasis darbo neabejojau prasme ir net būtinybe parodyti, kad yra ir kitų mąstymo apie architektūrą, dirbtinę aplinką perspektyvų, klostosi gerokai brandesnės, gamtai ir vietos dvasiai (geniusloci) jautresnės tendencijos. Deja, jas perteikiančiais šiuolaikinės minties šaltiniais retai ir pernelyg menkai domisi tiek architektūrologai, tiek architektai, jau nekalbant apie architektūros studentus.
Dalia Traškinaitė. Antologijoje pristatėte tekstus, kurie ne tik analizuoja ir kritikuoja globalų modernistinio bei postmodernistinio mąstymo paveldą, bet ir absorbuoja, integruoja naujesnes gamtos mokslų žinias. Autoriai į dirbtinę aplinką žvelgia iš holistinio (t. y. visumiško) mąstymo perspektyvos. Papasakokite plačiau apie temų atranką.
Almantas Samalavičius. Dirbtinė aplinka neišvengia sąveikų su gamta, todėl keista, kad architektūrologijos atotrūkis nuo gamtos mokslų, tyrinėjančių natūralią aplinką, yra toks didelis. Architektūros teorija, išaugusi ant modernizmo doktrinos pamatų, nesidomėjo sąsajomis, juo labiau sąveikomis su gamtos mokslais, rėmėsi nebent pasenusiomis hipotezėmis. Kita vertus, architektūros mokslas šiuo atžvilgiu nėra išimtis – daugelis modernių disciplinų Vakaruose buvo plėtojamos, griežtai atsiribojant nuo kitų disciplinų, pavyzdžiui, matematikos, psichologijos, net sociologijos. Paradoksalu, bet modernioji architektūrologija, atsiribojusi nuo vienų, suartėjo su kitomis disciplinomis. Pavyzdžiui, ilgainiui įsigalėjo tendencija imituoti filosofiją ir literatūros mokslą, operuojant nors įspūdingomis, tačiau tuščiomis, beprasmėmis metaforomis. Buvo tarsi pamiršta, kad pastatas, miestas yra ne tik estetinis vaizdinys, bet ir fizinis objektas, turintis realų „kūną“ arba pavidalą. Dėsningas tokių grynai filosofinių ar literatūrinių abstrakcijų taikymo rezultatas – architektūros teoriją bandoma paversti socialine teorija. Pastaruoju metu šią tendenciją bene geriausiai atspindi Patricko Schumacherio pompastiškai plėtojamas „parametrizmas“, kurį viename straipsnyje esu pavadinęs ideologija, įvilkta į geometrijos rūbą.Vis dėlto vyksta ir visai kitokie architektūrologijos pokyčiai. Į atskirą minties mokyklą išaugo architektūros fenomenologija, plėtojanti adekvačius ir prasmingus saitus su filosofija. Bręsta ir plėtojasi kognityvinė architektūrologija, glaudžiai bendradarbiaujanti su kai kuriomis psichologijos sritimis, psichologiją pasitelkianti architektūros supratimui ir vertinimui. Daug vertingų implikacijų geresniam architektūros ir visos dirbtinės aplinkos suvokimui teikia naujausi neuromokslų atradimai. Formuojasi specifinė kryptis – neuroestetika, gausėja kitų tarpdisciplininio pobūdžio tyrimų. Monumentalūs matematiko ir architektūrologo Christopherio Alexanderio teoriniai veikalai skatina apie architektūrą mąstyti ir ją kurti iš holistinės perspektyvos, t. y. suvokiant, kad architektūrinė ir urbanistinė aplinka nėra fragmentiškų vaizdinių suma, bet koherentiška struktūra, įvairiais lygmenimis sąveikaujanti su gamta. Fizikos žinios praturtino architektūros teoriją fraktalų, tinklinio miesto ir informacinio lauko sampratomis. Šias paraleles teoriškai pagrindė Christopheris Alexanderis, o toliau plėtoja jo bendramintis Nikosas A. Salingarosas, į architektūros teoriją atėjęs iš fizikos ir matematikos… Sudarydamas antologiją, neatsitiktinai įtraukiau šių autorių svarstymus. Architektūros teorijai itin reikšmingas ir smegenų tyrinėtojo Semiro Zeki’o tekstas „Grožis architektūroje – ne prabanga, o būtinybė“. Atrinkti temas, suprantama, nebuvo lengva. Kita vertus, neturėjau ambicijų pristatyti visus architektūros teorijos pokyčius – viename leidinyje tai tiesiog neįmanoma. Tam tikrais atvejais nubrėžiau tik punktyrines linijas, kurios padės skaitytojams patiems susirasti rūpimus veikalus.
Dalia Traškinaitė.Kodėl pasirinkote būtent šių autorių tekstus?
Almantas Samalavičius. Rinkausi tuos autorius, kurių tekstai vertės ir prasmės požiūriu nekelia jokių abejonių. Mano giliu įsitikinimu, jie daro poveikį globaliam architektūros ir urbanistikos laukui, o ateityje darys dar didesnę įtaką. Tiesa, kai kurių tekstų negalėjau įtraukti į antologiją dėl objektyvių priežasčių – stigo lėšų didesnės apimties vertimams, kilo problemų dėl autoriaus teisių. Antologiją rengiau laisvalaikiu, negaudamas finansinės paramos, Kultūros taryba parėmė tik galutinį mano kelerių metų darbo etapą – knygos leidybą. Didžiausia rėmėja buvo Kultūros barų redakcija, kuri mano verčiamus tekstus skelbė žurnale. Tai skatino neatsisakyti minties sudaryti antologiją, nors šis užmojis daug kam atrodė utopiškas.
Pilną pokalbį galite perskaityti kultūros ir meno žurnale “Kultūros barai” nr. 9, 2021
Galerija
