Ar DI gali pakeisti vadovą? Kodėl ateities lyderiams vien profesinių žinių nebeužtenka

Liepos 10, 2026

Dirbtinis intelektas (DI) keičia darbo rinką, technologijos perima vis daugiau rutininių užduočių: kuria tekstus, analizuoja duomenis, planuoja projektus ir padeda priimti verslo sprendimus. Tačiau yra sričių, kuriose technologijos vis dar negali pakeisti žmogaus – įkvėpti komandą, valdyti konfliktus, priimti sprendimus neapibrėžtose situacijose ar suburti žmones bendram tikslui. Būtent todėl lyderystė šiandien tampa ne tik vadovų savybe, bet ir viena svarbiausių ateities kompetencijų.

Tai patvirtina ir naujausia Pasaulio ekonomikos forumo (World Economic Forum) ataskaita. Prognozuojama, kad iki 2030 m. pasikeis apie 39 proc. šiandien darbo rinkoje reikalingų įgūdžių. Tarp sparčiausiai augančios svarbos kompetencijų įvardijami ne tik technologiniai gebėjimai, bet ir analitinis mąstymas, atsparumas pokyčiams, kūrybiškumas, lyderystė bei gebėjimas motyvuoti kitus. Kitaip tariant, kuo daugiau užduočių perima technologijos, tuo svarbesni tampa gebėjimai, kurių jos atkartoti negali.

Technologijos

Technologijos (Pexels nuotr.)

Šios tendencijos keičia ne tik darbo rinką, bet ir tai, kaip rengiami ateities vadovai. Jei anksčiau studijose buvo svarbiausia perteikti vadybos teorijas ar atskirų sričių žinias, šiandien vis daugiau dėmesio skiriama gebėjimui spręsti kompleksines problemas, strategiškai mąstyti, dirbti komandose ir priimti sprendimus nuolat besikeičiančioje aplinkoje. Todėl universitetai ieško studijų modelių, kurie leistų šias kompetencijas ugdyti ne tik auditorijoje, bet ir sprendžiant realius organizacijų iššūkius.

„Vadovavimas ir lyderystė nėra kompetencijos, kurias galima išmokti vien skaitant vadovėlius. Jos formuojasi sprendžiant realias situacijas, dirbant komandoje, priimant sprendimus ir mokantis iš praktinės patirties. Todėl mūsų tikslas – sudaryti studentams galimybes su tikrais organizacijų iššūkiais susidurti dar studijų metu“, – sako VILNIUS TECH Verslo vadybos fakulteto docentė, studijų programos „Organizacijų strategijos ir lyderystė“ vadovė dr. Laima Jesevičiūtė-Ufartienė.

Nuo auditorijos – prie realių organizacijų iššūkių

Būtent šiuo principu paremta VILNIUS TECH bakalauro studijų programa „Organizacijų strategijos ir lyderystė“. Čia studentai neapsiriboja auditorijose įgyjamomis žiniomis – jie analizuoja realias verslo ir viešojo sektoriaus organizacijų situacijas, lankosi įmonėse, susitinka su vadovais ir ieško sprendimų tikroms organizacijų problemoms.

Studijose taikomas problemomis grįstas mokymasis (problem-based learning), todėl teorinės žinios nuo pirmųjų kursų iš karto pritaikomos praktikoje. Studentai mokosi strategiškai mąstyti, analizuoti organizacijų veiklą, priimti sprendimus, dirbti komandose ir valdyti pokyčius – kompetencijas, kurios šiandien reikalingos tiek verslo, tiek viešojo sektoriaus organizacijose.

„Mums svarbu, kad studentai suprastų ne tik teorinius vadybos modelius, bet ir gebėtų juos taikyti realiose situacijose. Todėl studijų metu jie nuolat dirba su praktiniais atvejais, sprendžia organizacijų problemas ir mokosi priimti argumentuotus sprendimus“, – sako programos vadovė.

Tarptautinė patirtis – ne tik studijų mainuose

Dar viena svarbi studijų dalis – tarptautiniai projektai, leidžiantys studentams dirbti kartu su kitų šalių studentais ir spręsti realius verslo iššūkius.

Vienas tokių pavyzdžių – tarptautinis projektas MICENE (Meetings Incentive Congress Events – Next Evolution), kuriame studentai dirbo tarptautinėse komandose, sprendė organizacijų uždavinius ir išbandė dirbtiniu intelektu paremtas mokymosi priemones.

Viena iš projekto dalyvių buvo ir studentas Mark Kazakevič. Anot jo, ši patirtis leido pažvelgti į verslą gerokai plačiau.

„Dalyvaudamas projekte apie MICE gavau daug naudingos patirties, kurią galėsiu pritaikyti ateityje. Pirmiausia, sužinojau, kas yra MICE, kaip organizuojami tokie renginiai, kiek partnerių reikia ir kas už ką yra atsakingas. Taip pat, dirbdamas tarptautinėje komandoje, išmokau geriau suprasti kitataučius, jų kultūrą ir požiūrį į darbą. Projektas man labai patiko, todėl rekomenduoju visiems pasinaudoti tokiomis galimybėmis. Tai puiki proga įgyti naujų žinių, vertingos tarptautinės patirties ir užmegzti naujas pažintis“, – teigia jis.

Dr. Laima Jesevičiūtė-Ufartienė

Dr. Laima Jesevičiūtė-Ufartienė

Pasak dr. L. Jesevičiūtės-Ufartienės, tokios patirtys leidžia studentams ugdyti ne tik profesines žinias, bet ir tarpkultūrinės komunikacijos, bendradarbiavimo bei lyderystės kompetencijas, kurios šiandien ypač vertinamos tarptautinėje darbo rinkoje.

Studijų darbai tampa profesine patirtimi

Studijų metu parengti darbai nelieka tik atsiskaitymais universitete. Studentai mokosi taikyti tyrimų metodus ir duomenų analizės įrankius spręsdami realias organizacijų problemas, o savo atliktus darbus pristato mokslinėse-praktinėse konferencijose.

Jau antrame kurse studentai demonstruoja kokybinių tyrimų metodų taikymo gebėjimus ir savo tyrimų rezultatus pristato akademinei bei verslo bendruomenei.

Studijų programos „Organizacijų strategijos ir lyderystė“ studentė Barbora Bakutytė prisimena dalyvavimą mokslinėje-praktinėje konferencijoje „Verslo aktualijos būsimųjų specialistų požiūriu 2026“.

„Su studijų grupe dalyvavome konferencijoje Kaune, kur pristatėme savo straipsnį tema „Darbuotojų motyvacijos vertinimas dirbant nuotoliu“. Dalyvauti norėjome, nes tai buvo puiki galimybė praktiškai pritaikyti studijų metu įgytas žinias, pristatyti savo atliktą darbą ir pasisemti naujų idėjų iš kitų pranešėjų. Visas pasiruošimo procesas – nuo temos analizės ir straipsnio rengimo iki pristatymo konferencijoje – buvo labai vertinga patirtis. Esu įsitikinusi, kad šio proceso metu įgytos žinios, komandinio darbo įgūdžiai ir viešojo kalbėjimo patirtis pravers ne tik tolimesnėse studijose, bet ir profesiniame gyvenime. Konferencija paliko labai gerą įspūdį – viskas buvo puikiai organizuota, todėl džiaugiuosi turėjusi galimybę dalyvauti“, – pasakoja studentė.

Ateities organizacijoms reikės ne tik specialistų, bet ir lyderių

Šiandien organizacijos ieško žmonių, gebančių ne tik atlikti savo pareigas, bet ir matyti platesnį organizacijos kontekstą, telkti komandas, inicijuoti pokyčius ir strategiškai mąstyti. Todėl studijų programoje daug dėmesio skiriama ne tik vadybos žinioms, bet ir lyderystei, organizacijų elgsenai, strateginiam valdymui, projektų valdymui, verslo analizei bei sprendimų priėmimui.

„Siekiame ugdyti žmones, kurie gebėtų ne tik prisitaikyti prie pokyčių, bet ir patys juos inicijuoti. Ateities vadovams reikės ne vien profesinių žinių – jie turės gebėti telkti žmones, priimti sprendimus sudėtingose situacijose ir kurti ilgalaikę vertę organizacijoms“, – pabrėžia dr. L. Jesevičiūtė-Ufartienė.

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė („Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?  Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau