Ateities profesijos: dėstytojų ir studentų perspektyva

Rugpjūčio 3, 2026

VILNIUS TECH dėstytojai, šiais metais Geriausių dėstytojų apdovanojimuose „Aš dėstau VILNIUS TECH“ apdovanoti specialiais ženkleliais, dalijasi įžvalgomis apie tai, kaip per artimiausius dešimtmečius keisis jų dėstomos sritys, kaip turėtų keistis studijų turinys, kad jis atitiktų dar tik besiformuojančių ateities profesijų poreikius.

O studentai svarsto apie savo karjerą po 10–15 metų ir įvardija savybes bei gebėjimus, kurie, jų nuomone, bus svarbiausi ateities specialistams.

Kaip keisis Jūsų dėstoma sritis artimiausiais dešimtmečiais?

Elektronikos fakulteto doc. dr. Vytautas Abromavičius: Pirmiausia reikėtų kalbėti apie DI įtaką elektronikai. Neabejotina, DI taps neatsiejama elektroninių sistemų dalimi, tačiau jo integravimas išliks sudėtinga inžinerine užduotimi. DI diegimas elektronikoje reikalauja ne tik specifinių aparatinių žinių, bet ir gebėjimo užtikrinti optimalų energijos vartojimą bei našumą.

Manau, kad mano dėstoma sritis (programavimas, algoritmai) patirs reikšmingų pokyčių – judėsime ne tik prie aukštesnio lygio abstrakcijų ir platesnio problemų suvokimo, bet ir link gilesnio subtilybių supratimo, kurių DI dažnai neįvertina. Ypač svarbios išliks specifinės srities (angl. domain) žinios, kurias paprastai gali sukaupti tik patyrę specialistai.

Mechanikos fakulteto lekt. Mantas Makulavičius: Mano dėstoma sritis, apimanti mechatroniką, robotiką ir taikomojo DI technologijas, ateityje taps dar labiau tarpdisciplininė. Jau šiandien matome, kad robotai ir automatizuotos sistemos vis dažniau jungiami su DI, kompiuterine rega, jutikliais ir duomenų analize. Todėl ateities specialistams reikės gebėti ne tik projektuoti ar programuoti sistemas, bet ir kurti pažangius, prisitaikančius technologinius sprendimus.

Statybos fakulteto doc. dr. Olga Chabarova: Manau, kad artimiausiais dešimtmečiais mechanikos ir inžinerijos srityje stiprės skaitmenizavimas, modeliavimas ir DI taikymas. Jau šiandien matome perėjimą nuo tradicinių skaičiavimų prie kompleksinių simuliacijų, automatizuoto projektavimo bei duomenimis grįstų sprendimų. Taip pat didėja tarpdiscipliniškumas – inžinieriai vis dažniau dirba su informacinėmis technologijomis, biomedžiagų ar tvarumo klausimais.

Elektronikos fakulteto dr. Zita Savickienė: Visą savo profesinį kelią praleidau dirbdama dėstytoja Elektros inžinerijos katedroje, todėl per daugelį metų turėjau galimybę iš arti stebėti, kaip sparčiai keičiasi ir tobulėja elektros inžinerijos sritis. Akivaizdu, kad ateityje darbo rinkoje vis labiau reikės elektros inžinierių, gebančių kurti, diegti ir valdyti modernias išmaniąsias elektros bei automatikos sistemas.

Vis didesnę reikšmę įgauna ir atsinaujinančios energijos sprendimai – saulės, vėjo bei kiti tvarios energetikos šaltiniai. Ši kryptis jau šiandien tampa neatsiejama elektros inžinerijos dalimi ir neabejotinai išliks viena svarbiausių ateities tendencijų.

Fundamentinių mokslų fakulteto prof. dr. Artūras Jukna: Ateityje fizikos studijos dar labiau orientuosis į gilesnį gamtos reiškinių supratimą – studentai daugiau analizuos, kodėl vyksta tam tikri procesai ir kaip galima keisti jų efektyvumą. Tokios sritys kaip termodinamika, elektrodinamika, radioaktyvumas ar kvantiniai reiškiniai prisidės prie pažangesnių medicinos technologijų ir kosmoso tyrimų plėtros.

Kaip turėtų keistis studijų turinys, kad studentai būtų pasirengę dar tik besiformuojančioms ateities profesijoms?

Elektronikos fakulteto prof. dr. Darius Plonis: Reikėtų pabrėžti, kad studijų turinys turėtų tapti lankstesnis, labiau orientuotas į tarpdisciplininius gebėjimus ir gebėjimą mokytis visą gyvenimą, nes būsimos profesijos dar tik formuojasi. Svarbu derinti stiprų teorinį pagrindą su praktiniais įgūdžiais, ypač programavimu, duomenų analize, DI taikymu ir darbais, su realiais bei gamtoje egzistuojančiais signalais.

Taip pat reikėtų daugiau projektinio, problemų sprendimu grįsto mokymosi, leidžiančio studentams dirbti su neapibrėžtomis užduotimis. Dėl šios priežasties manau, kad studijų procese turėtų būti integruojamos naujos technologijos, įterptinės sistemos ir realiojo laiko sprendimai. Galiausiai studentams svarbu ugdyti kritinį mąstymą, kūrybiškumą ir gebėjimą adaptuotis prie sparčiai kintančios technologinės aplinkos.

Verslo vadybos fakulteto doc. dr. Žaneta Karazijienė: Studijų turinys turėtų kryptingai tolti nuo siaurai apibrėžto teorinių žinių perteikimo ir labiau orientuotis į analitinių, kritinio mąstymo bei problemų sprendimo kompetencijų ugdymą. Ateities profesijos dažnai bus tarpdalykinės, todėl ekonomikos studijose būtina stiprinti ryšius su duomenų analitika, informacinėmis technologijomis, viešąja politika ir aplinkosauga. Studentai turėtų būti sistemingai supažindinami su didžiųjų duomenų analize, ekonominiu modeliavimo programiniu įgyvendinimu, scenarijų kūrimu ir rizikų vertinimu.

Be to, svarbu, kad studijų turinys būtų lankstus ir nuolat atnaujinamas, atsižvelgiant į darbo rinkos ir visuomenės pokyčius. Praktiniai projektai, atvejų analizės, bendradarbiavimas su verslu ir viešuoju sektoriumi sudarytų sąlygas studentams įgyti gebėjimų taikyti teorines žinias realiose situacijose. Tokiu būdu studijos ne tik suteiktų akademinį pagrindą, bet ir ugdytų gebėjimą prisitaikyti prie dar tik besiformuojančių profesinių vaidmenų bei nuolat kintančios ekonominės aplinkos.

Mechanikos fakulteto lekt. Mantas Makulavičius: Studijų turinys turėtų būti labiau orientuotas į praktinius projektus, kuriuose studentai kurtų, programuotų, testuotų ir tobulintų realius prototipus. Reikėtų daugiau dėmesio skirti DI, robotų programavimui, jutiklių sistemoms, duomenų analizei ir skaitmeniniams įrankiams. Taip studentai būtų geriau pasirengę ateities profesijoms, kurios bus neįsivaizduojamos be gebėjimo greitai prisitaikyti ir spręsti naujas technologines problemas.

Fundamentinių mokslų fakulteto asist. dr. Vilma Nekrašaitė-Liegė: Studijų turinyje turėtų didėti matematikos taikymo dalis, ypač dirbant su duomenimis, algoritmais ir modeliavimo uždaviniais. Matematikos integracija su programavimu ir skaitmeniniais įrankiais jau dabar aktyviai taikoma studijų proceso metu, nes jie tampa neatsiejama šiuolaikinės profesinės veiklos dalimi. Atsižvelgiant į sparčiai plintantį DI naudojimą studijų metu, turėtų keistis ir vertinimo metodai – daugiau dėmesio skiriant žodiniam atsiskaitymui, kuris leidžia patikimiau įvertinti studento turimas žinias.

Kaip įsivaizduojate savo būsimą profesiją po 10–15 metų?

Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos sistemų inžinerijos II kurso studentė Gabija Žibutytė: Ateities specialistui tarpdiscipliniškumas taps būtinybe – nebeužteks išmanyti vien apie šildymo ar vėdinimo sistemas, reikės gebėti įvaldyti ir programavimo pagrindus, duomenų analizę bei atsinaujinančios energetikos sprendimų integraciją. Ne mažiau svarbūs bus lankstumas ir nuolatinis mokymasis, nes technologijų kaita jau dabar vyksta greičiau, nei geba prisitaikyti esami standartai.

Fundamentinių mokslų fakulteto Programų inžinerijos I kurso studentas Aurimas Ramanauskas: Manau, kad sparčiai tobulėjant technologijoms, informacinių technologijų sritis keisis labiausiai. Nors sklando įvairios prielaidos, nemanau, kad šios srities specialistai taps nebereikalingi – keisis tik jų darbo pobūdis ir specifika dėl DI plėtros.

DI neabejotinai palengvins kasdienį darbą, ypač atliekant elementarias, pasikartojančias ir aiškios struktūros užduotis. Vis dėlto žmogaus gebėjimas vertinti situacijas iš skirtingų perspektyvų, kūrybiškai ir kritiškai mąstyti bei priimti nestandartinius sprendimus išliks nepakeičiamas. Būtent šios savybės ir yra esminės IT srities specialistams.

Antano Gustaičio aviacijos instituto Skrydžių valdymo I kurso studentė Gustė Mackonytė: Skrydžių valdymo srityje bus integruotas DI ir pažangi automatizacija. Didžiausias pokytis bus tas, kad įprastas užduotis ir sudėtingus skaičiavimus atliks sistemos. Skrydžių vadovas taps lyg strateginiu koordinatoriumi, atsakingu už bepiločių orlaivių ir tradicinės aviacijos srautų valdymą vienoje erdvėje.

Vis dėlto, mano nuomone, svarbiausia išliks žmogiškoji intuicija, gebėjimas nenumatytose situacijose priimti svarbius sprendimus bei prisiimti atsakomybę – tai savybės, kurių joks algoritmas negalės visiškai pakeisti.

Antano Gustaičio aviacijos instituto Avionikos III 3 kurso studentas Valdemaras Volodkevičius: Avionikos sritis, mano nuomone, bus dar labiau grindžiama automatika ir DI sistemomis. Orlaiviuose bus naudojama vis daugiau pažangių jutiklių, savidiagnostikos bei nuotolinės priežiūros sprendimų. Tikėtina, kad avionikos specialistams reikės dar labiau gilinti žinias pažangios elektronikos, specializuotos programinės įrangos ir DI sprendimų srityse.

Architektūros fakulteto Architektūros IV kurso studentė Liepa Henrieta Rubikaitė: Manau, kad ateityje kils iššūkių vaizdinės informacijos pateikimo srityje, taip pat keisis ir architektūros tendencijos – dabartinį modernizmą pakeis naujos kryptys ir mados, prie kurių reikės prisitaikyti.

Elektronikos fakulteto Informacinių sistemų inžinerijos II kurso studentas Domas Launikonis: Savo būsimą profesiją įsivaizduoju kaip vieną svarbiausių technologijų srityje. Itin svarbus išliks informacinių sistemų logikos supratimas, architektūros kūrimas ir kritinis mąstymas. Nors DI gebės generuoti kodą ar sukurti sistemų pagrindus, jis ne visada supras, kaip pokyčiai vienoje srityje gali paveikti kitą. Jam trūks gebėjimo matyti bendrą sistemos vaizdą ir užtikrinti, kad galutinis produktas veiktų nuosekliai bei patikimai.

Labiausiai keisis pats darbo pobūdis. Jei anksčiau specialistams reikėdavo patiems kurti sistemas, integracinius sprendimus ar ieškoti vietų, kur būtini pakeitimai, ateityje, per itin trumpą laiką, didelę dalį šių užduočių galės atlikti DI. Todėl IS specialistų vaidmuo vis labiau bus susijęs su sistemų priežiūra, DI sprendimų tikrinimu, jų elgsenos vertinimu ir bendru sistemos veikimo užtikrinimu.

Aplinkos inžinerijos fakulteto Tvarumo technologijų II kurso studentė Ugnė Talitaitė: Po 10–15 metų dirbsiu aplinkos inžiniere srityje, kurioje technologijos bus gerokai pažangesnės, tačiau svarbiausias tikslas išliks tas pats – mažinti taršą ir spręsti aplinkosaugos problemas.

Transporto inžinerijos fakulteto Logistikos ir transporto vadybos I kurso studentė Milda Strokova: Manau, kad mano profesija nebus stipriai pasikeitusi, nes tai darbas, kuriame itin svarbus žmogiškasis ryšys ir tiesioginis kontaktas. Vis dėlto tikiu, kad daugelis procesų bus labiau automatizuoti, o nauji technologiniai įrankiai padės palengvinti tam tikras užduotis.

Statybos fakulteto Statybos ir nekilnojamojo turto valdymo I kurso studentas Vincentas Jaruševičius: Įsivaizduoju, kad ateityje tai būtų dinamiška ir universali profesija, daugiausia apimanti planavimą, koordinavimą ir atsakomybę. Ji būtų susijusi su statybų sektoriumi ir darbu statybos aikštelėje, tačiau kadangi studijų programa apima ir nekilnojamojo turto dalykus, ši profesija taip pat būtų glaudžiai susijusi su nekilnojamojo turto vystymu, administravimu ir priežiūra.

Mano nuomone, ateityje keisis balansas tarp inžinerinės dalies ir nekilnojamojo turto rinkos bei ekonomikos žinių. Vis dėlto inžinerija išliks šios programos pagrindu.

Lietuvos jūreivystės akademijos Uosto ir laivybos inžinerinio valdymo I kurso studentė Justė Strainytė: Darbo aplinka, mano nuomone, bus dar labiau technologiškai pažengusi, todėl vienas pagrindinių pokyčių – sudėtingų procesų supaprastinimas pasitelkiant naujas technologijas. Vis dėlto, itin svarbus išliks nuolatinis specialistų tobulėjimas ir gebėjimas prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančios aplinkos.

Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų prodiusavimo II kurso studentė Rugilė Švagždytė: Aš manau, kad ji dar labiau prikaustys visų dėmesį. Dėl didesnių galimybių ir technologijų plėtros projektai, renginiai ar laidos atrodys neįtikėtinai, todėl žmonėms bus sunku nuo jų atitraukti akis.

Nors tai gali skambėti šiek tiek nerealistiškai, studijuodama suprantu, kad jau dabar žmonėms reikia pramogų ir vis stipresnio įsitraukimo. Tai pasiekti nėra lengva, tačiau kartu tai skatina specialistą mąstyti plačiau, siekti daugiau ir neapsiriboti įprastais sprendimais.

Šiandien žmonių dėmesį išlaikyti vis sudėtingiau, todėl reikia nuolat ieškoti būdų, kaip juos sudominti ir įtraukti. Kita vertus, technologijos šį procesą gali ir palengvinti. Todėl, manau, svarbus išliks siekis sudominti auditoriją ir kurti tokius sprendimus, kurie paliktų stiprų įspūdį.

Kokius įgūdžius ir savybes turės ateities specialistai?

Aplinkos inžinerijos fakulteto Pastatų energetikos sistemų inžinerijos II kurso studentė Gabija Žibutytė: Ateities specialistams bus būtini šie įgūdžiai ir savybės: tvarumo principų išmanymas, skaitmenizacija, tarpdiscipliniškumas, BIM projektavimas, duomenų analizė, lankstumas, atsinaujinanti energetika, kritinis mąstymas, nuolatinis mokymasis ir inovatyvumas.

Fundamentinių mokslų fakulteto Programų inžinerijos I kurso studentas Aurimas Ramanauskas: Ateities specialistai bus labiau linkę papildomą dėmesį skirti detalėms, nes reikės užtikrinti sklandų DI ir projekto veikimą iki smulkiausių detalių. Vis daugiau dėmesio bus skiriama žmogiškumui ir tarpusavio empatijai, nes, technologijoms vis labiau įsitvirtinant rinkoje, žmonėms reikės dar stipriau vienytis, siekiant bendrų tikslų.

Antano Gustaičio aviacijos instituto Skrydžių valdymo I kurso studentė Gustė Mackonytė: Ateities specialistai turės pasižymėti ne tik aukštu emociniu stabilumu, bet ir puikiu technologiniu raštingumu bei gebėjimu dirbti hibridinėje (žmogaus ir DI) aplinkoje. Svarbiausios savybės – gebėjimas išlaikyti dėmesį, greita adaptacija prie kintančių technologijų ir analitinis mąstymas.

Antano Gustaičio aviacijos instituto Avionikos III 3 kurso studentas Valdemaras Volodkevičius: Kadangi aviacijos sritis sparčiai kinta, manau, kad ateityje svarbiausias bus gebėjimas prisitaikyti prie nuolat besikeičiančios aplinkos. Jau dabar universitete diegiamos naujos programinės įrangos ir kuriami modernesni, įdomesni mokymosi moduliai.

Architektūros fakulteto Architektūros IV kurso studentė Liepa Henrieta Rubikaitė: Įtaigaus kalbėjimo, pristatymo įgūdžių ir gero laiko planavimo gebėjimus jau dabar galima kryptingai tobulinti jais domintis ir plečiant suvokimą apie skirtingus žmonių požiūrius į senąją ir naująją architektūrą. Empatijos lavinimas taip pat yra svarbus siekiant geriau suprasti žmonių poreikius ir prisidėti prie visuomenės vienijimo.

Elektronikos fakulteto Informacinių sistemų inžinerijos II kurso studentas Domas Launikonis: Vienas svarbiausių gebėjimų ateityje bus gebėjimas matyti bendrą sistemos vaizdą. Taip pat reikės išmanyti darbą su duomenimis ir jų analize, nes DI veikia apdorodamas didelius informacijos kiekius. Ne mažiau svarbu bus gebėti naudotis DI įrankiais, kurie taps neatsiejama darbo dalimi ir suprasti kibernetinio saugumo principus.

Aplinkos inžinerijos fakulteto Tvarumo technologijų II kurso studentė Ugnė Talitaitė: Ateities specialistams bus būtinas analitinis mąstymas, technologinės žinios ir gebėjimas spręsti problemas.

Transporto inžinerijos fakulteto Logistikos ir transporto vadybos I kurso studentė Milda Strokova: Ateities specialistas turės pasižymėti analitiniais, kompiuterinio raštingumo ir greitos reakcijos įgūdžiais.

Statybos fakulteto Statybos ir nekilnojamojo turto valdymo I kurso studentas Vincentas Jaruševičius: Manau, kad ateities specialistai turės labai dinamiškus, visapusiškus ir lanksčius įgūdžius, apimančius, bet neapsiribojančius komunikacija, valdymu, koordinavimu, planavimu, braižyba, projektavimu, nekilnojamojo turto rinkos ir vystymo procesais, kitais projektais, taip pat net ir savo įmonės kūrimu bei plėtra.

Lietuvos jūreivystės akademijos Uosto ir laivybos inžinerinio valdymo I kurso studentė Justė Strainytė: Manau, kad ateityje labai svarbios savybės bus drąsa ir socialinis lankstumas, nes darbinėje aplinkoje neišvengsime įvairių situacijų. Svarbiausia – nebijoti iššūkių, tuomet viskas pamažu susitvarko.

Kūrybinių industrijų fakulteto Pramogų prodiusavimo II kurso studentė Rugilė Švagždytė: Komunikabilumas ir gebėjimas įsitraukti į procesus tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Jau dabar itin svarbu mokėti save pristatyti rinkai ir atkreipti į save dėmesį. Mano nuomone, daugelis žmonių turi puikių savybių ir gebėjimų, tačiau ne visi moka tinkamai save pateikti.

Galerija

Panašios naujienos

Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestai mokosi atsigręžti į vandenį: vanduo problema ar mūsų santykis su juo?
Lietuvos miestams įprasta vystytis taip, tarsi vanduo yra kliūtis ar pavojus. Vanduo buvo matomas atskirai nuo miesto ir dažniausiai tik kaip įrankis gynybai, prekybai, pramonei, uostams. Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais lietuvių mąstymas ir kultūra keičiasi – mes bandome gyventi ne atsukę nugaras į vandenį, ieškome sprendimų kaip kurti pakrantėse erdves kviečiančias mėgautis kasdien.  Pasaulinės architektūros dienos proga Lietuvos architektų rūmai surengė forumą „AQUAURBANISTIKA: Vanduo ir miestas“, kuris vyko „ARCHzona“ parodos metu ir pakvietė architektus, urbanistus pasidalinti patirtimi, iššūkiais projektuojant pakrantėse. Ar esame pasirengę kalbėti apie miesto ir vandens santykį, ar tik linkę matyti bendro resurso grobstymą ir gamtos žalojimą?  Įsišaknijusi visuomenės baimė  „Į mus buvo pasižiūrėta kaip į priešus, kurie nori atimti upę“, – prisimena pirmas bendruomenės reakcijas VILNIUS TECH prof. dr. Dalia Dijokienė. O vėliau kartu su doc. dr. Inesa Alistratovaite-Kurtinaitiene parengta studija „Kauno Krantinių atgimimas“ pelnė Nacionalinį architektūros apdovanojimą 2025 m.  Ekspertės išnagrinėjo beveik 100 km ilgio pakrančių ruožą ir 77 atkarpoms parengė galimus veiklų ir veiksmų priemonių rinkinius, atsiremiant į mokslinių tyrimų, kūrybinių dirbtuvių rezultatus ir bendruomenės lūkesčius – galiausiai pavyko atviras dialogas su gyventojais: „Bendruomenei mes uždavėm keturis klausimus: ką matote vertingo upių pakrantėse, kokius poreikius jaučiate, ką norėtumėte pakeisti ir žvelgiant į ateitį – kokie lūkesčiai ir baimės?“  Veikiausiai nesame sukūrę gilios gyvenimo šalia vandens tradicijos, todėl bet koks architektūrinis-urbanistinis veiksmas pakrantėje vietiniams asocijuojasi su neigiamais dalykais, kyla pakrantės privatizavimo, ribojimų ir kitos baimės, o įpročio bendradarbiauti su architektais, urbanistais, matyt, nesam užauginę taip pat.  „DO Architects“ komandos patirtis Svencelėje parodė, kad visuomenės pasitikėjimas atsiranda tada, kai pirmenybė teikiama viešosioms erdvėms. „Visada kyla diskusija – kas pirmiau: višta ar kiaušinis? Paprasčiausia būtų padalinti sklypus ir juos parduoti net neišasfaltavus gatvių. Tačiau Svencelėje pirma atsirado uostas, kanalų infrastruktūra ir viešosios erdvės. Tik pamatę, kad erdvės netampa uždara rezidencija, bendruomenė pradėjo priimti pokytį“, – pasakoja architektai Andrė Baldišiūtė ir Algimantas Neniškis.  „Šventos karvės“ projektuotojų kelyje  Architektai, urbanistai dalinosi atvirai apie urbanistinės plėtros, gamtosaugos ir kitų svarbių pakrančių vystymui teisės aktų nesuderinamumą, atotrūkius ir dėl to kylančius konfliktus. Pasitaikė ir skambių teisės aktų pavadinimų, pavyzdžiui, „šventa karvė“. M. K. Čiurlionio koncertų centro Kaune projektuotojams teko pasirūpinti net įvairiais hidrologiniais tyrimais, kaip pastatas paveiks upės srovę. Tačiau didžiausiu iššūkiu tapo ne upė, o biurokratiniai dokumentai. Architektė Dalia Uogintė ( „Paleko architektų studija“, VILNIUS TECH) pasakojo, kad potvynio rizika automatiškai uždraudžia bet kokio pastato atsiradimą: „Turime tokią šventą karvę – potvynių rizikos žemėlapius. Jeigu sklypas patenka į raudoną zoną, statyti bet ką draudžiama, net jei keltum pastatą ant aukščiausių polių ar taikytum inovatyviausius inžinerinius sprendimus. Derinimai truko kelerius metus, o galiausiai problemą išsprendė tiesiog atnaujinti valstybiniai dokumentai, pakoreguotos ribos ir kilstelėta žemės lygio sklype altitudė“.  Architektui Algimantui Neniškiui („DO Architects“) pažįstamos patirtys, daug kas abejojo drąsiais sprendimais Svencelėje: „Olandų inžinieriai, projektavę ir Dubajaus „Palmių salas“, įvertino mūsų vandens lygius ir patvirtino: čia nereikia jokių sudėtingų šliuzų, vandens lygio svyravimas per šimtmetį siekia vos 70 cm“.  „Natura 2000“ teritorijos ar PAV‘ai (Poveikio aplinkai vertinimai) architektams taip pat jautri tema, ir pasigendama lankstesnių teisės aktų miestų centrinėse dalyse. Miesto širdyje prie vandens svajotume apie laiptus, pėsčiųjų takus, prieplaukas, bet neretai prisilietimas prie kranto traktuojamas kaip žala gamtai, nors būtų galima ieškoti subalansuotų sprendimų.  Kaip „Uostas ir miestas“ tapo „Uostamiesčiu“  „Memelio miesto“ autoriai džiaugiasi rezultatais, tačiau taip pat akcentuoja, kad jei ne Klaipėdos miesto savivaldybės valia, galbūt dar šiandien Klaipėda būtų „valstybė valstybėje“:  „Bendrasis planas numatė proveržį – miesto tiesioginį „išėjimą prie vandens“. Tai įgalino Klaipėdą vadinti ne uostu ir miestu, o uostamiesčiu“, – pasakoja architektai prof. dr. Tomas Grunskis („AEXN“) ir prof. dr. Edgaras Neniškis („Arches“, VILNIUS TECH).  Autoriai išnaudojo galimybę su kaupu ir pademonstravo šiuolaikinius urbanistinius sprendimus „Memelio mieste“: visi 5 hektarai antžeminės teritorijos atiduodami pėstiesiems, transporto judėjimas ir parkavimas numatytas po žeme, o atšiaurų pajūrio mikroklimatą šioje miesto dalyje pavertė tinkamu gyventi ištisus metus.   „Įdomiausia dalis „vėjo urbanistika“. Paradoksas, kad visi veržiamės prie jūros, bet atsidūrę prie jos veržiamės kur nors į kavinę, nes vėjuota – atviros erdvės tampa problema. „Memelio mieste“ skersvėjų, vėjų kontrolė tapo kertiniu momentu. Kaip rodo mikroklimatinės studijos, užuovėjoje galima pasiekti iki 10 laipsnių skirtumą“, – dalinasi architektai.  Reikia žmogaus. Dirbtinis intelektas – be tapatybės  Vis dažniau atsigręžiama į dirbtinį intelektą. Tačiau VILNIUS TECH Architektūros fakulteto dekanės prof. dr. D. Dijokienės eksperimentas su dirbtiniu intelektu atskleidė bent jau kol kas esminę ribą – jis pats jai „prisipažino“ negebantis suprasti vietos:   „Duomenų pažinimas nėra vietos pažinimas. Atmintis, tapatybė, pojūtis ir vertybės algoritmo akimis yra neįveikiami dalykai.“   Šiandien Lietuvos miestai demonstruoja siekį žengti pirmyn, o „šventos karvės“ taip pat nuolat tobulėja viena ar kita kryptimi. Tikėtina, kad ir visuomenė, bendruomenės bus vis atviresnės dalintis ir kurti dialogą – gal gyvensime ne nugara, o veidu į vandenį?    Pranešimą parengė Agnė Vėtė
Plačiau